Ar matote žmogų, žvelgiantį pro langą antrame aukšte?
O ar matote, kas ant palangės?
Antradienis. 9.30. Virginija Užkuraitienė, geriausia 2016 metų Jurbarko rajono bibliotekininkė, atrakina Baltraitiškės kaimo bibliotekos duris. Moteris kas pusvalandį pakels akis į laikrodį ir vėl prieis prie lango. Ji įsitikinusi – iki darbo pabaigos – 13.30 – pas ją apsilankys penki šeši skaitytojai.
Ponia Virginija nėra labai laiminga, kad mudu su Irmantu į Baltraitiškes atvažiavome būtent dabar. Praėjusią savaitę bibliotekoje tikrinti fondai, todėl lentynose „nėra tvarkos“ – peržiūrėtos visos knygos, dalis išvežta, didžioji dalis palikta. Artimiausiomis dienomis bibliotekininkė sugrąžins jas į įprastas vietas. Iki būsimo skaitytojo, iki kito patikrinimo.
Bibliotekoje šalta. Tą patį pasakys ir ponia Daiva, kaimo pardavėja, užbėgusi čia vidurdienį. Tačiau ponia Virginija nusistebės, nes bibliotekoje „tikrai nešalta“. Gal dėl to ji ir išrinkta geriausia Jurbarko rajono bibliotekininke.
„Ar labai baisiai atrodo mūsų Baltraitiškės?“ – mažiausiai tris kartus paklaus ponia Virginija. „Na, žinote, yra, kaip yra“, – nepriekaištinga diplomatija sužibės Irmantas. Tačiau šiame kaime esame ne dėl „yra, kaip yra“. Geriausia 2016 metų Jurbarko rajono bibliotekininke ponia Virginija išrinkta, nes jai atrodo, kad penki šeši skaitytojai – daug. Ir ji yra teisi.
Yra, kaip yra.
Vietinė literatūra irgi yra.
Iš griūvančių buvusių Kultūros namų biblioteka išsikėlė į buvusią mokyklą.
Šioje klasėje – tuščia.
O čia – šarvojimo salė.
Pirmieji lankytojai jau prie durų.
Haroldas Robinsas – mėgstamiausias Irmanto autorius.
Šaunuolis. Ką ir bepridursi.
Tiems atvejams, kai susirenka visi kaimo vaikai.
Oficialiai kaime gyvena apie šimtą žmonių.
Realiai – mažiau.
Bet yra, kaip yra.
Jeigu „yra“ su „yra“ čia žaistų krepšinį, niekas nelaimėtų.
O ponia Virginija laukia skaitytojų.
Knygos, kurių neišvežė.
Ir gerai.
Mums viskas gerai.
Bet einame šiuo koridoriumi.
Ir pasibeldžiame.
Kaip manote, kodėl mes visgi atėjome pas ponią Romualdą?
Laukti ligonių – ne ką paprasčiau, nei laukti skaitytojų.
Grįžtame.
12.30.
12.35. Daiva, pardavėja.
Dar vienas knygų graužikas.
Visokie sudėtingi žodžiai.
Bent jau sienos tvarkyti nereikės.
Pas Virginiją ateina kita Virginija.
Knygų darbo laikas tuoj baigsis.
Bet ponia Virginija dėl to nėra tokia laiminga kaip šitie... graužikai?
Darbo diena vis tiek baigiasi. Slaugytoja ponia Romualda irgi išvažiuoja.
Horizontalė.
Ir „Vertikalė“.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
