Genovaitė ir Juozapas Bareikiai vasario 19-ąją paminėjo 52-ąsias vestuvių metines. Kadaise lygiose ir kalvotose Lygalaukių pievose vasarą ganydami karves, susipažinę ir nulėkę savais laukais, dešimtmečiai nė neįtarė, kad po dvidešimties metų, 1966-ųjų žiemą, jiedu susituoks ir visą gyvenimą bus kartu. Dabar abiem po 83-ejus.
„Lygalaukių kaime laukai ne tokie jau ir lygūs, o gyventojų jame belikę vos dvi trobos – mano tėvai ir šalia gyvenantis pusamžis vienišas kaimynas“, – tokiais žodžiais ilgą laišką pradėjo Jolanta Rimkevičienė, Genovaitės ir Juozapo dukra, šiame kaime, šiuose namuose augusi kartu su seserimi Daiva ir broliu Arvydu.
„Visada mačiau pagarbą vienas kitam, be jokių saldžių pareiškimų, tiesiog visuomet aiškūs, ramūs šeimyniniai santykiai. Todėl ir manau, kad tėvai verti paminėti šiame gražiame šimtmečio kontekste vien dėl to, kokį pavyzdį, be jokio patoso, be spaudimo, jie rodė mums, savo vaikams, ir kokį istoriškai įdomų laikotarpį jie nugyveno. Ir kokie laimingi mes, nes tėvus vis dar turim“, – tokiais žodžiais ponia Jolanta savo laišką baigė.
Jį perskaitę mudu su Irmantu ilgai nesvarstėme – „100 Lietuvų“ siužetuose ne kartą matėte vienišas moteris ar vienišus vyrus, sutuoktinius palaidojusius, išsiskyrusius ar šeimos nesukūrusius. O dviejų kartu tebegyvenančių žmonių šiuose pasakojimuose neparodėme nė sykio. Todėl tai darome dabar, dėkodami poniai Jolantai už laišką. Dabar, būdami Genovaitės ir Juozapo namuose, Lygalaukių kaime, Molėtų rajone.