Gintaras Žagunis, 33-ejų pasienietis, Šaulių sąjungos narys, Sąjūdžio aktyvistas, 1991 metų vasario 19-ąją paskiriamas dirbti Šalčininkų užkardos Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Dienomis ir naktimis, pasikeisdamas su kolegomis, jis budi Krakūnų kelio poste, šimto sodybų kaime, prie pat sienos su Baltarusija.
1991-ųjų pavasarį ir vasarą Lietuvos pasieniečiai patiria keliasdešimt išpuolių – Sovietų Sąjungos kariškiai, specialiųjų pajėgų OMON smogikai apšaudo, padega, nusiaubia skirtingus pasienio postus. Liepos 31-osios naktis Lietuvai tampa Medininkų tragedija – omonininkai pasienyje nužudo septynis Lietuvos pareigūnus.
Jausdami įtampą ir kylančią grėsmę, Šalčininkų užkardos pasieniečiai dar pavasarį priima sprendimą laikinai nebudėti – jų vagonėliai nutempiami į saugesnes vietas. O Krakūnų kaime niekas neturėjo traktoriaus, todėl vagonėlis liko stovėti. 1991-ųjų gegužės 19-osios naktį šiame poste budėjo Gintaras Žagunis. Iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti užpuolikai jį nužudė.
87 metų ponas Emilijanas, nuo gimimo gyvenantis Krakūnuose, traktoriaus neturėjo taip pat. Prie pat jo namų kritusį pasienietį Emilijanas vadina „vyru su barzda“. Ir siunčia mus pas savo kaimynę, keliolika metų jaunesnę ponią Galiną. Prieš 27 metus ankstyvą rytą į ganyklą gindama karves, moteris pamatė griovyje gulintį jauną vyrą – pirmąjį po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusį Lietuvos pasienietį.