Mokytojus stebinęs darbštumu ir kūrybingumu, gana aukštais balais pernai baigęs Žeimelio gimnaziją ir kantriai išklausęs rekomendacijas, į kurią aukštąją vertėtų stoti, Aleksas Pašuškevičius pasirinko suvirintojo profesiją ir dabar mokosi Žeimelio žemės ūkio mokykloje.
Ar ši profesija jam taps vienintele, devyniolikmetis kol kas nežino. Bet laisvalaikiu Aleksas lydo ir jungia ne metalą, o savojo kaimo istoriją. Iš pirmo žvilgsnio kuklus vaikinas neseniai baigė rašyti nekuklų pusšimčio puslapių darbą „Kartą Šiaurės Lietuvoje: Steigvilių kaimo istorijos apžvalga“. Ir tai nėra mokyklinio lygio referatas.
Steigvilių kaimo istorija, spaudoje ir steigviliečių albumuose rastos autentiškos nuotraukos (keletą jų išvysite ir čia), vietos žmonių liudijimai apie karą, pokarį, tremtis – Aleksas fiksuoja atsiminimus, datas, mėgina apibendrinti, nevengdamas polemikos su kai kurių kaimynų įsitikinimais.
„Šiandien gali išgirsti sakant, kad „prie ruso buvo geriau“. Kodėl šis akiplėšiškas melas vis dar tebėra toks gajus? Prie kokio, atsiprašant, ruso jiems buvo geriau, jei per visus tuos metus nesugebėjo nė naujos gryčios susiręsti? Ar bent naujo stogo užsidėti?“ – savo darbe svarsto devyniolikmetis. Norėtųsi linkėti, kad jo pastangos sulauktų deramo dėmesio – ant rašomojo stalo gulintis darbas galėtų atsidurti Pakruojo krašto žmonių rankose.
O viskas prasidėjo nuo Karlo Pojello, arba Karolio Požėlos, lietuvių kilmės imtynininko, daugkartinio Europos, Rusijos, Jungtinių Valstijų čempionatų nugalėtojo, 1893 metais gimusio būtent Steigviliuose. Aleksas susidomėjo šio sportininko biografija, naršė knygas, klausėsi kaimo žmonių prisiminimų, iš knygų sužinojo apie ūkininką Dominyką Požėlą.
Pastarojo statytame mūriniame name 1907 metais apsigyveno ūkininko žentas, Alekso prosenelis Jonas Pažemeckas. O dabar šiame name kartu su mama, 58-erių Vale ir tėvu, 76-erių Aleksu, gyvena būsimasis suvirintojas ir esamasis Steigvilių metraštininkas.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
