Auksė Pusvaškienė 15 metų vadovauja Lyduokių kaimo bendruomenei. Tačiau šeštadienio vakarą žvalgantis po kaimą atrodo, kad jokios bendruomenės čia nėra – tik vienam kitam kieme pavyko pamatyti žmogų ar išgirsti balsą.
Ponia Auksė nusišypso – iš kelių šimtų kaimo namų tik nedidelė dalis stovi tušti. Tiesiog dabar, vėlų vakarą, beveik visi yra namuose dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – uodai. Ir mudu su Irmantu labai greitai įsitikiname, kad ponia Auksė sako tiesą.
Jeigu į Lyduokius būtume atvykę įprastą dieną, greičiausiai jums papasakotume apie Lyduokių dvarą, sako – seniausią Ukmergės rajone, žinomą nuo 1499-ųjų. Galbūt – apie tebestūksančias dvaro arklides. Turbūt išgirstumėte istorijų apie Lyduokius valdžiuosius Petkevičius, Morikonius, Kosakovskius. Bet šiandien esame pas Pusvaškius – Auksę ir jos sūnų Simoną.
Simonas šiame pasakojime pasirodys kiek vėliau. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro laukuose rinkęs akmenis, kartu su broliu Juozu ir tėvu Eimantu jis atsipūtė pirtyje. Tėvas ir brolis ten pasiliko ilgėliau, o Simonas atėjo į vaikystės ir paauglystės namų kambarį ir atsisėdo prie televizoriaus. Šalia mamos.
Antroji priežastis, kodėl šeštadienio vakarą šiame kaime nesimatė žmonių – „Eurovizijos“ finalas. Jame dainuojančią Ievą Zasimauskaitę ši šeima palaikė taip pat, kaip, atrodo, palaiko ir vienas kitą kasdienybės finaluose. Taigi šįkart „100 Lietuvų“ – pokalbis prie televizoriaus. Apie dainą, bendruomenę ir akmenis.