Galbūt kai kurie iš jūsų sakys, kad šįkart pasielgėme neetiškai – neturėjome teisės įeiti į svetimus namus. Kad ir tuščius. Kad ir apaugusius krūmais, žolynais, praeitimi. Vienintelis mūsų pasiteisinimas – beveik nieko šiuose namuose nepalietėme. Tik vieną daiktą. Bet apie jį – pasakojimo pabaigoje.
Taip, mums buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo namai, kuriuose niekas nebegyvena. Kiek gyvenimo juose išliko. Kas virto trūnėsiais. Ką išnešiojo vėjas, išbarstė, ištąsė, išlupo pavieniai praeiviai, turbūt ieškodami paslėptų ir užmirštų turtų, kurių šiuose namuose niekad ir nebuvo, – Oną ir Joną kaimynai prisimena kaip paprastus kolūkio darbininkus, užauginusius dukrą ir sūnų.
Ir jūs, ir mes keliaudami po Lietuvą matome daugybę tuščių namų. Praeidami, pravažiuodami pro užkaltas langines ar langus, kurių nebeverta užkalti, pagalvojame – įdomu, kas ten gyveno. Ne tušti namai mums įdomūs, o žmonės, kažkada juos pripildę gyvenimo. Žmonės, kurių nepažįstame.
Onos ir Jono sodyba šiandien priklauso naujam šeimininkui. Kiek pavyko sužinoti iš kaimynų, prie namo neseniai iškastas tvenkinys, sodybos teritorija kiek apšienauta, tačiau viduj kol kas tebėra Ona ir Jonas – drabužiuose, batuose, sagose, dulkėse. Ona ir Jonas tebegyvena Rokiškio rajone, Ažubaliuose, kelių kaimynų atminty.