Šis pasakojimas prasidės ir baigsis toje pačioje vietoje – prie medinio suolo. O tas medinis suolas – lenta ant dviejų kaladžių – stovi šalia Jadvygos namų. O Jadvygos namai – šimtas žingsnių iki Anos. O Strilungių kaimas – Ignalinos rajone, prie pat Baltarusijos.
Ana ir Jadvyga tarpusavyje kalbasi pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai. Judviejų mama Salomėja (1906–1984) kilusi iš Baltarusijos, tėvas Janas (1908–1985) – vietinis, lenkas. Seserys prisimena, kad tėvai ir seneliai nuolat dainavo – per šventes, be švenčių, ant suoliuko.
Jadvyga baigė keturias klases lietuviškoje mokykloje. Ji skaito ir kalba lietuviškai – turbūt vienintelė visame kaime. Ana lietuviškai supranta, tačiau nekalba. Bet užtat lietuviškai dainuoja. Taigi seserys susitiko prie suoliuko ir susėdo pasikalbėti – be vertimo, su vertimu, išgirsite.
Mums pasirodė, kad Anos ir Jadvygos suoliukas visame tame lietuviai-lenkai ir lietuviai-rusai kontekste skamba įkvepiančiai. Viliamės, kad taip pasirodys ir jums – lenkams, rusams, baltarusiams, lietuviams, visiems kitiems, sėdintiems ant suoliuko.
O ar tas suoliukas prie sienos, ar už sienos – jokio skirtumo, tiesa? Šis pasakojimas – ne pirmą ir ne paskutinį kartą – su akcentu. Ir pašnekovių, ir mūsų. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą – „100 Lietuvų“.