XIX–XX a. Toks vokietis, pavarde Lyzentalis (jo vardas nei kraštotyrininkams, nei „100 Lietuvų“ redakcijai nėra žinomas), savo dvarą šalia Kauno pavadina Liustbergu. Vėliau jį nusipirks turtingas ūkvedys Kazimieras Gustaitis. Tada prasidės karas. Vėliau dvaras atsidurs ministro pirmininko Juozo Tūbelio rankose. O po to prasidės dar vienas karas.
1944-ieji. Sovietai čia įrengia slaptą KGB užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį. Šimtai kariškių ir vertėjų ima klausytis Europoje transliuojamų radijo stočių. Šiame radijo žvalgybos centre dirbantys žmonės kartu su šeimomis kuriasi Linksmakalnyje.
1948-ieji. Kaziui Čekavičiui, paprastam kaimo paaugliui, tuo metu yra trylika. Su tėvais ir dviem vyresniais broliais jis iškeldinamas iš namų. Tiek vaikystės sodyba, tiek radijo žvalgybos centras lieka už spygliuotos tvoros. Dėsningumas ar atsitiktinumas, tačiau vėliau Kazys Čekavičius įgis telefono ryšininko profesiją.
1955-ieji. Linksmakalnis – uždaras karinis miestelis. Unikalios paskirties, gaubiamas tylos ir paslapčių. Išskirtinio kraštovaizdžio, juosiamas vandenų, Šventupės ir Jiesios santakoje. Vokiečių belaisviai jame pastatė kareivines, eilę dviaukščių gyvenamųjų namų. Miestelyje yra mokykla, vaikų darželis, parduotuvė, ligoninė, kultūros rūmai – viskas, kad iš jo nebūtų reikalo išvykti kitur.
1980-ieji. Kontrolės punkte dirbantis A. A. (vardas ir pavardė redakcijai nežinoma) ties įvažiavimu į gyvenvietę stabdo visus automobilius. Tačiau atvažiuojančiai GAZ-24 „Volgai“ nuolankiai linkteli ir, nepaprašęs dokumentų, leidžia įvažiuoti į miestelį. Ant galinės sėdynės įsitaisęs ryškus Sovietų Sąjungos muzikos meteoritas B. B. (vardas ir pavardė redakcijai nežinoma). Prieš jo akis išnyra būsimo koncerto vieta – kultūros rūmai, padabinti piliastrais, frontonais, kūjais ir pjautuvais.
1990-ieji. Raudona penkiakampė žvaigždė, nupiešta ant cementinio obelisko, vis labiau blunka. Vietiniai ima ieškoti naujų darbų ir naujų namų. Didžioji dalis – nebe Lietuvoje.
1993-ieji. Pasitraukus paskutiniams sovietų kariams, Linksmakalnyje iš kelių tūkstančių lieka vos keliasdešimt žmonių. Lieka ir daugybė tuščių butų, niekam nebereikalingų patalpų. Lieka spygliuotos tvoros fragmentai.
1998-ieji. Jau kelerius metus Linksmakalnyje veikia lietuviška mokykla, vaikų darželis, kuriasi verslas, į tuščius butus kraustosi jaunos šeimos. Kaimas, kurį sunku pavadinti kaimu – be medinių sodybų, be ūkininkavimo.
2001-ieji. Kazys Čekavičius kartu su žmona – siuvėja Adele – sugrįžta į Linksmakalnį. Dabar jie gyvena bute. Iš buvusios tėvų sodybos nieko nelikę.
2014-ieji. Jaunas ir nepatyręs vairuotojas M. N. (vardas ir pavardė redakcijai žinoma) sostinėje esančiame automobilių servise išgirsta, kad jo automobilio turbiną derėtų parodyti meistrams iš laikinosios sostinės, tiksliau – „šalia Kauno yra toks kaimas, kur vyrai garaže viską sutvarko“. Tąkart tai praleista pro ausis.
2016-ieji. Šalia apgriuvusių kultūros rūmų – „Penkta koja“, benamių gyvūnų prieglauda. Šalia obelisko trys vaikinai žaidžia krepšinį. Šalia buvusių kareivinių verslininkė Vilma Maksimavičienė paima į rankas jos pačios pagamintą akmens masės dubenį. Šalia buvusio radijo žvalgybos dalinio Albertas Stupuras vadovauja automobilių turbinų remontui. Šalia senojo Linksmakalnio veido ryškėja naujasis.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
