Rasa Ališauskienė su vyru Gintautu prieš šešerius metus įkūrė mažąją bendriją „Gabaiva“. Kauniečiai, aplinkiniuose rajonuose ieškoję sodybos, atkreipė dėmesį į namą prie pat kelio. Dabar prie pat kelio – trečioji kaimo parduotuvė, antrame aukšte – būsimieji šeimos namai. Kada nors, senatvėje, sako Rasa, primygtinai neleidusi jos vadinti ponia.
Nusipirkę šį namą ir atgaivinę anksčiau čia veikusią, bet apleistą parduotuvę, Rasa su vyru neilgai truko įsitikinti – pirkėjų mažai, mažiau nei tikėtasi. Naujojoje Ūtoje – kiek daugiau nei du šimtai gyventojų. Bet ir parduotuvių – ne viena, o trys. Taip, Rasos parduotuvė didžiausia, lentynose – nuo žuvies iki vinių. Vilnius–Prienai–Marijampolė – magistralinis kelias – prie pat.
Vytautui Degučiui – ilgamečiam muzikos, dailės, kūno kultūros mokytojui – sudėtingiau. Jo parduotuvę dažniausiai renkasi vietiniai. Tačiau ponas Vytautas mieliau kalbėjo ne apie prekybą – jis papasakojo Naujosios Ūtos istoriją, parodė savo parašytą knygą. Beje, parduotuvėje jis turi darbo kambarį, ten ir nakvoja, pamatysite.
O Danguolė Lukoševičienė, trečiosios parduotuvės šeimininkė, viliasi, kad kaime išliks pagrindinė mokykla, nes pagrindiniai jos parduotuvės pirkėjai – vaikai. Naujojoje Ūtoje kalbama, kad mokyklą greitai uždarys. Ponia Danguolė tai žino. Kaip ir Rasa. Kaip ir Vytautas. Bet juk „100 Lietuvų“ dažniau būna apie tai, kas atidaryta, o ne uždaryta, tiesa? Taigi, Naujojoje Ūtoje – trys veikiančios parduotuvės. Trys besišypsantys žmonės. Ir vienas pasakojimas visai ne apie konkurenciją.