Pas ponią Aldoną turėjome atvažiuoti temstant, o ne visiškai sutemus. Blaškėmės rūke skendinčiomis pamiškėmis, kol galiausiai nebesimatė nieko. Kur ši moteris gyvena, kaip iš tolo atrodo jos namai – nepamatysite. Tiesiog įsivaizduokite vienkiemį netoli upės, kuri vadinasi Jūra. Nepaisant pavadinimo, ponia Aldona gyvena ne Palangoje, o Alangoje, Tauragės rajone.
Jos anūkė Eglė parašė mums trumpai: „... mano močiutė kažkiek ūkininkauja, karvės jau nebeturi, bet laiko avių, ožkų, vietnamietiškų paršų. Vos paeina, bet negali sustoti ėjusi“. Paklausėme, kada močiutė gimusi – 1940-ųjų spalio 25-ąją. Paprašėme telefono ir paskambinome. Ponia Aldona pakvietė atvažiuoti vasarą, „kai viskas žydi“, bet įsiprašėme šiek tiek anksčiau – dabar.
Šio pasakojimo pavadinimas – apie tamsų gyvenimą ir šviesų – susijęs ne tik su paros laiku. Ponia Aldona užsimins apie pirmąjį vyrą, karininką Stasį, su kuriuo gyventa ir Archangelske, ir Tauragėje. Apie kelis dešimtmečius tvertą smurtą, auginant judviejų vaikus – Dalią, Danutę ir Eugenijų. Apie priežastį, kodėl savo vyrui atleisdavo, tiksliau, kaip jį pateisindavo. Apie antrąjį vyrą, Joną, su kuriuo prieš beveik tris dešimtmečius apsigyveno šiuose namuose, kur dar nebuvo elektros, o vėliau tapo šviesiau. Visomis prasmėmis.
„100 Lietuvų“ fotografas Irmantas barzdos neaugina, todėl ponia Aldona jam pastabų neturėjo. O štai šias eilutes rašantis Mindaugas išgirdo apie stulbinamą jo panašumą į tvarte laikomą ožį, vardu Partizanas. Tiesa, į tą patį ožį esą šiek tiek panašus ir anūkės Eglės mylimasis Andrius, poniai Aldonai šiek tiek primenantis (vėlgi, dėl barzdos) ir vietnamietišką paršelį. Štai tokia buvo pažinties pradžia. Nusiteikite.