Svarstėme, apie ką gi galėtų būti prieššventinis „100 Lietuvų“ pasakojimas? Vaikus, slidinėjančius nuo kalno ir skaičiuojančius dienas iki atostogų? Jų tėvus, skaičiuojančius eurus iki avanso ir atlyginimo, ir kad liktų sausiui? Senelius, pasakojančius apie kažkada neišbrendamas sniego pusnis? Prieš šventes nusprendėme važiuoti į turgų. Todėl ir nuvažiavome.
Pastebėjote, kad reportažuose ir straipsniuose apie turgus kartojamas žodis „šurmuliuoti“? Šurmuliuoja pirkėjai, šurmuliuoja prekybininkai. Ką jau kalbėti apie Kaziuko mugę – ji šurmuliuoja metai iš metų. Ilgainiui tas šurmuliavimas persikėlė į Knygų mugę, Kultūros naktį, Gatvės muzikos dieną. Nieko nepadarysi – gražus žodis.
Bet kas dar vyksta turguje be šurmuliavimo? Ir kas tą šurmulį sukelia? Švintant, kalbėdamiesi su prekybininkais, išsiaiškinome, kad turguje labiausiai šurmuliuoja pirkėjai. „Kodėl jūs šurmuliuojate?“ – turbūt taip turėtų skambėti mūsų klausimas.
Tačiau, norėdami išvengti žodžio „šurmulys“, pirkėjų nusprendėme išvis nekalbinti. Juos girdėsite. Juos matysite. Jie šurmuliuos. Bet apie turgų – be pirkėjų. Tačiau apie juos. Be kainų. Tačiau su prekėmis. Be politinių aktualijų. Be skundų. Be penkiolikos aštuonios. Rudamina, keliolika kilometrų nuo Vilniaus.