Dangutę Stasiūnienę kolegos ir šiandien vadina direktore – Pastrėvio pagrindinei mokyklai ji vadovavo nuo 1983 iki 2013 metų. Prieš penkmetį ši mokykla tapo Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyriumi, o ponia Dangutė – šio skyriaus vedėja.
Kai ji, biologijos ir chemijos mokytoja, prieš keturis dešimtmečius atvyko į Pastrėvį, mokykloje mokėsi maždaug 80 mokinių. Dabar – perpus mažiau. Nors viešai dar nepranešta (matyt, po rinkimų), mokyklos bendruomenė jau girdėjo, kad iš pagrindinės netrukus liks pradinė su priešmokykline grupe.
Taip, mes norėjome parodyti geografijos pamoką šeštoje klasėje. Šioje pamokoje susitiko vienas mokinys ir vienas mokytojas. Bet su ponia Dangute sutarėme, kad kartu nueisime į kitą – muzikos – pamoką, nes ten vaikų – daugiau. Daugiau nei trys.
Ir vos įžengus į mokyklą dingo elektra. Mokytojai neabejojo, kad būtent tai ir sureikšminsime pavadinime, todėl dingusią šviesą į šviesą ir iškėlėme. Tačiau šis pasakojimas visgi ne apie elektrą, o apie mokyklą – tuštėjančią, tipišką kaimo mokyklą, kurioje elektra anksčiau ar vėliau atsiranda, o štai vaikų – nelabai.