Rausvas pastatas miestelio centre – buvusi sovietų valdžios ir stribų būstinė, vietinių iki šiol vadinama stribynu. Apie jį netrukus papasakos istorijos mokytojas Rolanas Rulevičius, 1995-aisiais atvykęs į Seredžių ir įsidarbinęs tuometėje Stasio Šimkaus vidurinėje, kuri šiandien, kaip įprasta maždaug pusės tūkstančio gyventojų bendruomenėse, tapusi pagrindine mokykla-daugiafunkciu centru.
Aplink stribyną, dabar jau privatų ir užrakintą pastatą, suksis ir visos kitos šio pasakojimo istorijos, pažymėtos nuorodomis, praeinantiems ar pravažiuojantiems matomomis plika akimi ir regimomis tik atmintyje ar vaizduotėje – kaip kad abu Dubysos krantus jungęs tiltas, susprogdintas per karą besitraukiančių vokiečių.
Žuvusiems vokiečių kariams (dažnas atvejis Lietuvoje) jokio akmens ar nuorodos čia nėra. Prieš kelerius metus miestelyje pastatyti koplytstulpiai, primenantys vietos žydų bendruomenę – 1941 metais nužudyti visi, beveik 400, Seredžiaus žydų.
Buvusios sinagogos vietoje sovietmečiu stovėjo metalų supirkimo punktas, šiandien čia galima pamatyti išlikusius maldos namų pamatus, o paėjėjus kelis šimtus metrų – paminklą sovietų kariams. Viską ir pamatysime istorijos pamokoje tarp Kauno ir Jurbarko, Dubysos ir Nemuno, vienoje iš „100 Lietuvų“.