Romui – 73-eji. Kaip ką tik girdėjote, krovininį sunkvežimį jis vairavo iki 71-erių. Jonavoje gyvenantis vyras 53-ejus metus sėdėjo vilkiko kabinoje, tūkstančius kilometrų vežiojo prekes, tačiau, prieš kelerius metus išėjęs į pensiją, su sunkvežimiu atsisveikino tik iš dalies.
Prieš beveik dešimtmetį įsigijęs nebereikalingą priekabą, Romas iš jos pasistatė vasarnamį. Su stogu, grindimis, tapetais ant sienų, su baldais ir langu, pro kurį šiandien matosi buvę vaikystės namai. Abu Romo tėvai – Stefanija ir Antanas – mirė 1994-aisiais. Jų namuose įsikūrė nauji šeimininkai, o netoli plytintis žemės sklypas tebepriklauso Romui.
„Bet kam man ta žemė, jei, atvažiavęs keliolika kilometrų iš Jonavos, negaliu čia pabūti ilgiau?“, – paklaus Romas. Ne jūsų paklaus, ne mūsų, o savęs. Ir pats atsakys, vis sukdamas ratu aplink filmavimo kamerą, nerasdamas vietos sustoti ar ieškodamas išėjimo iš šio pasakojimo.
Niekada nekalbiname žmonių, kurie kalbėtis atsisako. Nefilmuojame ir nefotografuojame, jei pašnekovas nenori. Susitikimo pradžioje pasirodė, kad taip bus ir su Romu. Bet atsisveikinant jis paaiškino, kodėl jautėsi kiek nejaukiai: „Žmonės galvos, kad visa tai – mano darbas. O iš tiesų čia viską tvarko Janė.“
Romo žmona, 67-erių Janina, šią dieną liko Jonavoje. Užtat dabar ji turi progą pamatyti, kaip Vanagiškiai atrodo iš šalies. Iš šalies, apie kurios kaimus, vienkiemius ar vasarnamius ir pasakoja „100 Lietuvų“.