Viename naujienų portale prieš kelerius metus pasirodė fotoreportažas apie apleistą ir nykstantį miestelį. Vėlyvo rudens dieną po Vadžgirį pasivaikščioję žurnalistai parodė užkaltus langus, tuščias gatves. Bendruomenė reagavo jautriai, todėl ir šiandien, ankstyvą rudenį, vaikštant po šį miestelį, vietos žmonės primygtinai siūlė „fotografuoti viską“ – ne tik griuvėsius, bet ir statybas.
„Lietuvos spaudos fotografijos“ kataloge apie „100 Lietuvų“ projektą rašiusiam žurnalistui Audriui Lelkaičiui pasirodė, kad rudeniop tampame liūdnesni – keičiasi ir spalvos, ir nuotaika, apskritai mūsų bendravimas su pašnekovais. Galbūt taip ir yra. Tikriausiai labiau skubame pasikalbėti iki sutemstant ir nufotografuoti viską – ne tik lietų.
Šįkart, pirmosiomis rugsėjo dienomis, – nei vėjo, nei skubos. Vadžgiry užtrukome iki vėlumos, kol gatvėse nebeliko nė vieno žmogaus – nė vieno iš keliolikos vaikų ir paauglių, apie kuriuos šiandien ir sukosi tiek objektyvas, tiek mūsų klausimai – sutinkame, retokas, gal kiek per retas atvejis šiose istorijose.
Ilgokai svarstėme, apie ką papasakoti – apie vaikus ar dvi moteris, kurias tie vaikai vadina „žiauriai fainomis“. Bibliotekininkė, miestelio seniūnaitė Erika Žievienė ir Eržvilko kultūros centro Vadžgirio kultūros skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė turbūt paprašytų apskritai jų neminėti. Būtent todėl šis pasakojimas – labiau apie jas. Nors, tiesą sakant, viliamės, kad apie viską.