26 negrožinės knygos: miestai, gamta, asmenybės ir kiti žvilgsniai į įdomų pasaulį
Per pastarąjį pusmetį Lietuvoje išleista gausybė įdomios negrožinės literatūros – tiek verstinės, tiek mūsų autorių, tad nebuvo lengva į šį sąrašą sudėti viską, kas verta dėmesio. Galiausiai šioje apžvalgoje atsidūrė 26 knygos, kurios gali sudominti pačių įvairiausių literatūrinių skonių ar pomėgių skaitytojus. Nuo žymių asmenybių biografijų, apmąstymų apie miestus ir jų kismą, filosofinių įžvalgų, žvilgsnio į slėpiningą gamtos pasaulį ar mūsų psichologijos gelmes. Pasaulis – įvairus, pažinti jį galima žvelgiant pačiomis įvairiausiomis kryptimis, ir negrožinė literatūra tam puikiai tinka.
Teksto autorius: Audrius Ožalas

Ben Wilson „Metropolis“
Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras
Leidykla „Kitos knygos“
KAM: Besidomintiems miestų, civilizacijos istorija
Man tai – viena įspūdingiausių šiais metais lietuvių kalba išleistų negrožinių knygų. Ir ji puikiai gula šalia šiame sąraše esančių leidyklos „Lapas“ knygų apie įgyvendintas ar neįgyvendintas Lietuvos miestų vizijas ar Jeffo Specko urbanistinių idėjų apie vaikštomą miestą.
Britų istoriko B.Wilsono užmojis – aprėpti miestų raidos istoriją, parodyti juos kaip gyvus organizmus, papasakoti apie tai, kaip kuriamas gyvenimo mieste pojūtis, kokia svarbi urbanizacija buvo civilizacijų vystymuisi. Šio autoriaus knyga pati savaime atrodo tarsi kunkuliuojantis miestas, kuriame dera ir rimtos studijos, apmąstymai apie galios santykius mieste, globalizacijos poveikį urbanistinėje epochoje, socialines miestų problemas, bet šalia visa to – pasakojimai apie turgus ir lūšnynus, ryškias asmenybes, greta istorinių analizių ir pateikiamų statistinių faktų – kuriozinės istorijos ar paties autoriaus patirtys įvairių žemynų didmiesčiuose. Pats autorius sako, kad knygoje jis stengėsi parodyti miestus ne tik per ekonominę prizmę, ne tik kaip pelno šaltinį, bet ir kaip žmonių buveines, kurios pačios paveikė savo gyventojus. Tai pasakojimai ne tik apie didingus pastatus, bet ir apie juose apsigyvenusius žmones.
Keliaudamas per miestus nuo urbanizacijos aušros prieš kelis tūkstančius metų iki šių laikų, jis vedžioja mus per Babiloną ir Romos imperijos megamiestą, pasaulinės prekybos ir kelionių po nepažįstamus pasaulius paveiktą Lisaboną, XIX amžiaus Londoną ar Antrojo pasaulinio karo metais naikintą Varšuvą, šių laikų Lagoso lūšnynus, kuriuose visgi puikiai veikia bendruomeniškumas ir kur šalia skurdo miesto džiunglėse vyksta linksmiausias gyvenimas iš visų didmiesčių.
Miestai, kuriuose dangoraižiai gali įkvėpti vaizduotės šuoliams – kaip Niujorke, ar kur jie sterilesni ir liudija pakitusius pasaulio galios svertus – kaip Šanchajuje. Miestų pastatai kaip viltys, jų industrializacija ir skurdas, optimizmo liudijimas ir niūrus pesimizmas. Miestai, kuriems labai svarbus yra maistas, tam šioje knygoje skiriama itin daug dėmesio, juk, kaip rašo autorius: „Kelias į miesto širdį veda per pilvą“. Miestai, kuriantys gyvenimo būdus, mokslo, žinių šaltiniai, juos galima nagrinėti per seksualumo, religijos ir kitas prizmes.
Galų gale miestai sulig kiekviena epocha keičiasi – jei anksčiau juose svarbu buvo sukurti reikiamus prekybos maršrutus, dabar svarbiausia tampa pritraukti kūrybiškas asmenybes, technologijų startuolius ir investuotojus. Miestai turi gebėjimą prisitaikyti, nuolatos kisti, ir šioje knygoje mes stebime tą stulbinančią miestų odisėją, leidžiančią svajoti apie tai, kokie miestai galėtų būti ateityje ir kokie tuose miestuose būsime mes.

Vladimir Nabokov „Kalbėk, atmintie“
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
Leidykla „Jotema“
KAM: Mėgstantiems V.Nabokovą, norintiems puikiu stiliumi, meniškai papasakoto savo atminties tyrinėjimo
Vienas džiugiausių dalykų per pastaruosius kelis metus verstinių knygų leidyboje Lietuvoje bent jau man yra tai, kad galų gale vėl prisimintas Vladimiras Nabokovas. Prieš metus išleistas jo romanas „Pninas“, planuojama išversti ir kitos iki šiol pas mus neskelbtos šio vieno svarbiausių XX amžiaus rašytojų kūrybos, o dabar pasirodė ir jo autobiografija „Kalbėk, atmintie“, kurią galėčiau drąsiai dėti į meniškiausių visų laikų rašytojų autobiografijų sąrašą. V.Nabokovas – puikus pasakotojas, stilistas, estetas ir ši autobiografija virsta kūriniu, kuris net nebūtinai skirtas tiems, kas domisi V.Nabokovo gyvenimu – tai tiesiog puiki literatūra. Kažkada teko skaityti šią knygą angliškai, bet šis Rasos Drazdauskienės vertimas irgi teikia didelį teksto skaitymo malonumą.
Pats rašytojas knygą vadina „susistemintu rinkiniu padrikų asmeninių prisiminimų“, pirmoji šio kūrinio versija pasirodė 1951 metais, vėliau ji buvo kiek pakeista – apie tai V.Nabokovas rašo šios knygos pratarmėje. Joje apimamas laikotarpis nuo 1903-ųjų iki 1940-ųjų, ir didžioji kūrinio dalis skirta jo vaikystei, paauglystei, brendimui Rusijoje, o paskutiniuose skyriuose – jau jo emigracijos istorija, prieš persikeliant gyventi į JAV.
„Kalbėk, atmintie“ – netipiniai prisiminimai, nerasite čia nuoseklaus chronologiško pasakojimo. Tai V.Nabokovo apmąstymai apie pirmąją savo gyvenimo pusę, sykiu vis klausiant savęs, kas yra atmintis, kaip mes prisimename savo praeitį, kaip „atmintyje sugriūva namai“. Autorius keliauja per savo gyvenimą nuo priešrevoliucinės Rusijos, augimo inteligentų šeimoje, gana kosmopolitiškoje šeimoje – jo šeima nemažai keliaudavo, o ir pats V.Nabokovas anglų kalbą iš pradžių mokėjo geriau nei rusų. Revoliucija Rusijoje ir bėgimas į užsienį, netekus savo turtų, bandymas pradėti naują gyvenimą emigracijoje, šeimos sukūrimas. Tai – ir jo giminės istorija, paveikslai tų, kas jį supo nuo vaikystės. Šie pasakojimai suauga į vientisą lydinį, kuris daugiau nei vieno žmogaus ar jo šeimos istorija, tai – ir apmąstymai apie kūrybą, kaip formuojasi asmenybė. V.Nabokovas tiesiog fenomenaliai pastabus detalėms, atkeliaujančioms net ir iš pačios tolimiausios vaikystės, o kai kurios detalės yra labai taiklios, nusakančios mūsų santykio su aplinka kismą (kad ir jo pastaba apie tai, kaip vaikystėje mes gerai išmanome apie rankas). Matome čia jo susižavėjimą knygomis, aistrą drugeliams. Žinoma, yra čia pirmųjų meilių, nostalgiški vaizdiniai iš klajonių po miškus su savo drauge ir priešišką jų artumui Sankt Peterburgą, jo ankstyvųjų literatūrinių bandymų, apie kuriuos V.Nabokovas atsiliepia itin savikritiškai, melancholijos, nostalgijos jausmą čia keičia ironija ar kurioziški momentai. Ir visuomet – akyla savistaba. Autorius gali būti labai kruopštus pedantas, bet kartu ir leidžiasi nunešamas savo minčių tėkmės.
Knyga – ir žvalgymasis per petį į prarastą tėvynę, ir buvimo emigrantu apmąstymas, skaitydami knygą galime nesunkiai atpažinti kai kurias jausenas, motyvus, vėliau atradusius savo vietą ir jo romanuose (autorius ir pats čia rašo, kas nutinka su jo romanų herojams dovanojamomis „brangenybėmis iš praeities“), nors pats rašytojas tų nuorodų šiuose prisiminimuose beveik nepateikia.
Beje, visiems, norintiems kiek labiau apibrėžti šią knygą, V.Nabokovas ironiškai knygos pabaigoje pasiūlo apžvalgos parodiją. Apie labai specifinį savo santykį su knygų apžvalgomis jis rašo šiuose atsiminimuose, – tai susiklostė po pirmųjų jo literatūrinių bandymų įvertinimo, ir ši parodija – žaismingas saviironiškas žingsnis. Humoro šiuose prisiminimuose netrūksta, kartais netgi gana kandaus, skirto kai kuriems garsiems rašytojams ar, tarkime, Freudui.
Knyga, žinoma, privaloma V.Nabokovo gerbėjams, bet sykiu ir bet kam, kas nori patirti, kaip savasis gyvenimas gali tapti menu kūriniu.

Olga Tokarczuk „Jautrusis pasakotojas“
Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė, Vyturys Jarutis
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
KAM: Mėgstantiems O.Tokarczuk kūrybą, norintiems esė apie literatūros svarbą
Knyga, gimusi pandemijos metu ir, nors pirmiausia kalbanti apie literatūrą, kūrybą, skaitymą, visgi nemaža dalimi atliepianti ir pandemines patirtis, besikeičiantį pasaulio suvokimą, mūsų vietą jame ir kintančius tarpusavio ryšius. Net jei kai kurie tekstai rašyti anksčiau, karantinas, pandemija tas šių laikų jausenas, apie kurias kalba O.Tokarczuk, dar labiau išryškino. Būtent per karantiną Nobelio premijos laureatė sėdo prie savo eseistikos, rašytos ne tik pastaruoju metu, skaitytų paskaitų ir sudėjo tai šiame rinkinyje.
Knyga visų pirma gali būti skaitoma kaip raktas į O.Tokarczuk kūrybą – knygoje ji ne tik atskleidžia kūrybinius principus, tai, kaip gimsta jos personažai, bet ir pasakoja apie konkrečius savo kūrinius, tad šios autorefleksijos padės geriau perprasti jos kūrybą.
Tačiau autorė užgriebia ir kur kas platesnes su literatūra susijusias temas – tai, kokia literatūros svarba yra šiais laikais. Žmogus pirmą kartą išgyvena pasaulio baigtinumą, rašo O.Tokarczuk apie jausenas žmonių, suvokiančių, kad iš esmės pasaulis yra nedidelis, jį galima apglėbti. Jeigu anksčiau turėdavome leistis į tolimas keliones tam, kad pamatytume, kaip gyvena žmonės kitose planetos vietose, dabar jau mums vaizduotės nebereikia, viskas pasiekiama telefone. Tačiau vietoje vaizduotės polėkių ir naujų patyrimų gavome didžiulį daugiabalsį informacinį triukšmą, prieštaringų žinių antplūdį, kuriame mums vis sunkiau susigaudyti. Tai pasaulis, kuriame, anot O.Toakrczuk, stokojame naujų pasakojimų, metaforų. Ir būtent čia tokia svarbi tampa literatūra, ji – kaip nenutrūkstamas pasakojimo apie pasaulį kūrimas, labiau nei bet kas kitas galinti parodyti mūsų tarpusavio ryšius. Literatūra gali atsakyti į klausimus, į kuriuos negali atsakyti Vikipedija – esė „Jautrusis pasakoojas“ rašo O.Tokarczuk. Ji leidžia pasinert į kitų žmonių gyvenimus – ir ne tik dalyvauti tuose kituose gyvenimuose, bet ir tapti tais, kitais, žmonėmis. Literatūra – kaip naujų pasakojimų ir formų kūrimo galimybė.
Klabėdama apie literatūros reikšmę autorė paliečia ir tokias sritis kaip komercializacija (anot O.Tokarczuk, į knygas negali būti žiūrima kaip į kokią kitą prekę), autorių vietą visuomenėje ir jų santykį su kuriamais tekstais, skaitymo būdus ir skaitytojų lūkesčius – nors ši knyga atsidūrė negrožinių knygų sąraše, ironiška, be pati autorė šioje knygoje priešinasi knygų klasifikacijai ir tam, kaip pastaruoju metu skaitytojai dievina faktus, užmiršdami grožinės literatūros teikiamą džiaugsmą žaisti kuriamais pasauliais.
„Literatūros esmę ir sudaro jautrumas kitokiam nei mes“, - rašo O.Tokarczuk, ir šis rinkinys yra puiki proga permąstyti santykį su literatūra, jos reikšmę ir tai, kuo ji tampa šiuolaikiniame sąmyšio ir netikrumo pasaulyje.

J.A.Baker „Sakalas keleivis“
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Leidykla „Hubris“
KAM: Mėgstantiems gamtą, norintiems poetiško, nuostabia lyriška kalba parašyto pasakojimo apie sakalus keleivius
Knyga, kuri dažnai įvardinama vienu geriausių kada nors parašytų kūrinių apie gamtą. Internete galite rasti žmonių pasakojimų apie tai, kaip jie pirko pirmąjį leidimą (jis pasirodė 1967 metais), kokį įspūdį knyga tuomet padarė ar net pakeitė gyvenimą. Rasite gausybę knygą šlovinančių rekomendacijų (jų chore, žinoma, vienas garsiausių yra režisieriaus Wernerio Herzogo balsas), o taip pat straipsnių, kuriuose pasakojama apie mįslingą J.A.Bakerio asmenybę – jo gyvenimas nemaža dalimi taip ir liko paslaptimi, jis apibūdintas „kaip reta uždaras žmogus“. Atrodo, kad lygiai kaip J.A.Bakeris buvo apsėstas sakalų keleivių, yra daugybė žmonių, kurie apsėsti šios knygos.
Ši knyga – tai sakalų stebėjimo istorija. Nors, kaip rašė vienas recenzentas, tai knyga net ne apie paukščių stebėjimą, o apie tapimą paukščiu. Bandymas, kiekvieną dieną stebint juos, priartėti prie jų kaip įmanoma arčiau, panirimas į kone hipnotinę apsėdimo sakalais būseną, kuomet visa egzistencijos prasme tampa susiliejimas su šiais paukščiais, tarsi suvokiant, kad artėdamas prie jų randi atsakymus į kažkokius esminius klausimus. Supratimas kažkokių tiesų, kurių mes, „pririštieji prie žemės“, nesuprantame. Ir pats rašytojas sako, kad jo susižavėjimas sakalais buvo įgavęs jam kone ritualinę prasmę: „Dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo manasis Gralis“. Tiesa, nors sakalus keleivius jis stebėjo daugybę metų, šioje knygoje randame vienos žiemos dienoraštį.
Knygos pradžioje autorius trumpai papasakoja apie ištakas, savo susižavėjimą sakalais keleiviais ir pateikia pagrindinę informaciją apie juos, nemažai vietos skirdamas medžioklei, grobio paieškoms, tam, ką sakalai labiausiai mėgsta medžioti, o vėliau – dienoraštis, sakalų stebėjimo istorija. Galėtų atrodyti, kad knygoje kone nieko ir nevyksta, pasakojimas beveik monotoniškas, autoriui tiesiog aprašant diena iš dienos vykstantį sakalų stebėjimo procesą – tačiau būtent toks ramus, besisukantis, atsikartojantis ritmas ir įvelka skaitytoją į gamtos pasaulio kasdienybę. Tas autoriaus paminėtas apsėdimo jausmas išties nepalieka skaitant šią knygą – dienoraščiuose dėmesio centre – tik sakalai keleiviai, vietovės, kur jie gyvena ir kur autorius juos stebi, ir autoriaus emocijos, kurias suteikia buvimas čia, stebint sakalus keleivius, ieškant jų. Sakalų baimės, grobio paieškos, jų įsiūtis ir laisvė.
Kas paverčia šią knygą tokia išskirtine – autoriaus pasakojimo būdas. Tai poetiška proza, autorius rašo vaizdais, stebėjimo procesas panardina į kone transcendentinę būseną. Tai literatūra, iš realybės kurianti kitą pasaulį, kone „sebaldiškas“ tikrovės tyrinėjimas, knygoje – gausybė epizodų ar sakinių, kurie pavergia savo grožiu. Gamtos, – ugningos, nuožmios, žiaurios, o sykiu ir didingos, nuskaidrinančios, stebėjimas. Atradimas savęs joje – besigėrinčio stebuklu, liūdno ar vienišo.
Skyrius „Ištakos“ baigiamas pesimistiniu apibendrinančiu sakiniu (tuo metu sakalai keleiviai sparčiai nyko): „Tai mirštantis pasaulis, visai kaip Marsas, bet jis vis dar švyti“. Žodžiai, kurie gana tiksliai nusako ir šių laikų būseną. Ši knyga – kvietimas žavėtis tuo švytėjimu, meilė paukščiams ir svajonės apie kitą, galbūt ir žiaurų, bet tyresnį, tikresnį pasaulį.

Roger Crowley „Fortūnos miestas“
Iš anglų kalbos vertė Rokas Sinkevičius
Leidykla „Briedis“
KAM: Besidomintiems istorija, Venecija
Rogeris Crowley – britų istorikas, visame pasaulyje puikiai žinomas besidomintiems istorinėmis knygomis, ypač tiems, kam svarbi Viduržemio jūros regiono istorija. Panašu, kad ir lietuvių skaitytojai atranda šį autorių – 15min metų knygos rinkimuose kita lietuvių kalba išleista jo knyga „Konstantinopolis“ skaitytojų balsavime negrožinių verstinių knygų kategorijoje užėmė šeštąją vietą.
Ne ką mažiau intriguojanti yra ši jo knyga „Fortūnos miestas“, kurioje autorius tyrinėja Venecijos istoriją – laikotarpį, kuris buvo šio miesto klestėjimo aukso amžius. Venecijiečiai buvo jūros karaliai, prekybos magnatai, sukūrę imperiją, sukonstruotą iš salų, kurios, kaip rašo istorikas, buvo „narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija“. Sukūrę Stato di Mar, jūrų valstybę, jie atsidūrė pasaulio centre, – žmonės, visuomet pasižymėję laisvės pojūčiu, turėję savitą prekiautojų mentalitetą, puikiai suderindavę religingumą ir pasaulietiškumą, tapo kolonizatoriais ir pasaulinės prekybos novatoriais. Autorius pasakoja apie Venecijos iškilimo ir kritimo istoriją – nuo XIII amžiaus pradžios iki XV ir XVI amžių sandūros, kuomet Venecija prarado savo turėtą galybę.
Tai buvo keli šimtmečiai karų, laivybos, kryžiaus žygių, diplomatinių žaidimų, kovų su konkuruojančiais prekybininkais, maro ir tviskančio klestėjimo. Autorius įtraukiančiai, detaliai aprašo ne tik pačios Venecijos augimą, kismą, bet ir tai, kaip ji keitė pasaulį. Kaip rašo istorikas, būtent ji kaip pradinė varomoji jėga skatino augti visą pasaulio prekybą, išugdė materialių troškimų jausmą, sukabino Europos ir Rytų prekybos sistemas, atvėrė duris pasaulių susijungimui, kūrė ne tik venecijiečių mentalitetą, bet ir visos Europos paveikslą, priimdavo naujas idėjas.
Kaip tik neseniai apžvelgiau kelias grožines knygas, kuriose Venecija šmėkšteli kaip miestas, kurio nebėra, miestas vaiduoklis, liudijantis pasidavimą praeities šešėliams. Tuo tarpu ši knyga leidžia pažvelgti į Veneciją kitokią – gyvybingą, užkariaujančią, plečiančią įtaką, pasaulio centrą. Nuostabiai papasakota istorija, kuri kitą kartą vaikštinėjant palei šio miesto kanalų raizgalynę leis vaizduotei nusikelti šimtmečius atgal, kuomet tai buvo jūros valdovų namai.

Marija Drėmaitė, Rasa Antanavičiūtė „Neįgyvendintas Vilnius“
Leidykla „Lapas“
KAM: Besidomintiems Vilniaus istorija, architektūra
Šią knygą būtų pravartu skaityti kartu su Rasos Antanavičiūtės „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“. Jeigu toje knygoje autorė nagrinėjo, kaip pirmoje XX amžiaus pusėje vyko Vilniaus viešųjų erdvių ženklinimo procesas, kaip jame atsispindėjo politinių valdžių kaita, šis kūrinys nagrinėja vizijas, kurios mieste taip ir nebuvo įgyvendintos. Jos taip ir liko popieriuje, nors galėjo smarkiai pakeisti Vilniaus urbanistinį peizažą. „Kai kurie jų buvo per drąsūs, kai kurie – utopiniai, kai kurie – kurioziški. Daugelis netapo tikrove dėl lėšų ar laiko stygiaus, kiti – kad nelaimėjo konkursuose“, – apie neįgyvendintus planus rašoma knygos pratarmėje. Miestas visuomet kaitino jį kuriančių architektų, politikų vaizduotę, ir šioje knygoje pristatomi daugiau kaip šimtas projektų leidžia ne tik susipažinti su įvairiausiais planais – nuo grandiozinių, kraštovaizdį keičiančių, miesto veidą iš esmės permąstančių, iki absurdiškų. Tai ne tik pasakojimas apie galimas miesto vystymosi kryptis, bet ir apie jį kuriančiųjų fantazijas bei norą miesto plane atrasti politinį įamžinimą ar primesti miestui ir miestiečiams ideologinę kryptį. Vienų projektų kūrėjai nuoširdžiai tikėjo kuriantys patogesnį, geresnį miestą, kitus į priekį vedė visai kiti interesai.
Miesto vizionieriški ir utopiškiausi planai pristatomi remiantis trimis aspektais: chronologiniu, topografiniu ir tipologiniu. Kaip rašo Marija Drėmaitė, architektai modernistai dar nuo XIX a. siekė pagydyti, „jų žodžiais tariant, atgyvenusį bei nesveiką miestą ir sutvarkyti įsivaizduojamą chaosą“, tikėjo, kad didelės miesto pertvarkos gali išspręsti visas visuomenės problemas. Turint galvoje, kad Vilniaus statusas per visą XX amžių vis kisdavo, valdžios vis keisdavosi, tad ir planai buvo keičiami, skirdavosi ir Vilniaus vizija – knygoje aprašoma miesto vizijų raida – nuo „apskritojo Vilniaus“ iki daugelio dar prisimenamų dipolio Vilnius-Kaunas planų. Knygoje aprašomi konkretūs projektai, kurie turėjo atsirasti Vilniuje – tai ir galingi Sovietų rūmai Lukiškių aikštėje, taip ir nepastatytos bažnyčios ar mečetė, Vilniaus marios Turniškėse, Valakampiuose ar Pūčkoriuose, ką jau kalbėti apie taip ir neatsiradusius paminklus. Darbininkų kvartalai, eismo pertvarkymai, prekybos centrai, kultūros įstaigos ar privatūs namai – ko jau ko, bet vizijų Vilniaus miestui netrūko, o knygoje pateikiama gausybė schemų, nuotraukų, brėžinių padeda įsivaizduoti, kaip Vilnius galėjo pasikeisti.
Ši knyga bus įdomi tiek tiems, kas domisi Vilniaus miestu, tiek gilinantiems žinias meno, architektūros politikoje, tiek tiems, kam rūpi mažiau žinomi mūsų istorijos epizodai. Knyga gali būti ir pamoka apie tai, kad svarstant miesto ateitį reikia būti itin jautriems, dėmesingiems istorijai, miesto vientisumo idėjai, estetikos suvokimui – skaitant apie kai kuriuos projektus nepalieka mintis, kad, laimei, jų taip ir nepavyko įgyvendinti, nes tai būtų visiems laikams sudarkę Vilniaus miestą. Tačiau kartu, matant įvairius Vilniaus planavimo procesus ir šiomis dienomis, akivaizdu, kad ši pamoka vargu ar bus išmokta, o kai kurie projektai, kaip kad nacionalinis stadionas ar Lukiškių aikštė, regis, pasmerkti taip ir likti nuolatinių diskusijų, nesutarimų ir nesibaigiančių statybų bei pertvarkymų taikinyje.
Sprendžiant iš to, kad knyga nuo pat pasirodymo labai populiari, akivaizdu, kad Vilniaus urbanistinės, architektūrinės idėjos žmonėms šiuo metu labai aktualios.

Merlin Sheldrake „Raizgus gyvenimas“
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Leidykla „Baltos lankos“
KAM: Norintiems daugiau sužinoti apie stulbinantį grybų pasaulį
„Grybai yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės“, - šios knygos įžangoje, pavadintoje „Ką reiškia būti grybu“, rašo jos autorius, britų biologas ir rašytojas, už šią knygą nominuotas daugybei premijų. Jeigu rašydamas apie šiame sąraše esantį J.A.Bakerio kūrinį „Sakalas keleivis“ sakiau, kad autorius tiesiog apsėstas paukščių, tai šios knygos autorius ne ką mažiau užvaldytas grybų.
Galite paskaityti jau vien įžangą, kad suprastumėte, su kokiu entuziazmu ir polėkiu jis kalba apie grybus ir jų poveikį planetai. Daugybė dramatiškų pasaulio įvykių buvo grybų veiklos padarinys, jie ruošia maistą, manipuliuoja gyvūnu elgesiu („regis, grybai manipuliuoja gyvūnų protais nuo tada, kai atsirado protai, kuriais galima manipuliuoti“), daugiau kaip milijardą metų formuoja žmonijos istoriją, užmezga ryšius su kitais organizmais, sukelia siaubingas ligas, bet kartu žmonija išmoko jais naudotis. O norint išvardinti visus grybų cheminius pasiekimus, anot autoriaus, reikėtų kalbėti ne vieną mėnesį. Gyvenantys painiuose pasauliuose, susietuose gausybės siūlų, jie atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, - apie juos žinome nedaug, tačiau tai, ką žinome, kaip teigia M.Sheldrake'as, stulbina. Žodis stulbina šioje knygoje pavartotas ne kartą, ir ne veltui. Skaitant šią knygą sunku su juo nesutikti – autoriaus pateikiama informacija priverčia jaustis taip, tarsi iki šiol nelabai ką išmanei apie gamtos pasaulį.
Supindamas mokslinius tyrimus su savo patirtimis, pateikdamas gausybę faktų, o kartu aprašydamas apsilankymus pas „radikaliuosius mikologus“, trumų ieškotojus ar psichodelines patirtis, autorius vedžioja mus po sudėtingą ir, regis, iki galo nepažinų ir labai įdomų grybų pasaulį. Grybai sugeba išlįsti iš bet kokios klasifikacijos rėmų, jie ardo pasaulius ir juos kuria, miškuose po žeme sudaro „interneto tinklus“, kuriais vyksta apsikeitimas informacija, jie panirę į sensorinės informacijos potvynį, gali nulemti, kur ir kokie augalai augs. Juos žmonija nuo seno naudojo įvairiausiais tikslais, ne paskutinis iš jų, žinoma, svaiginimosi – autorius aptaria, kaip grybai pasižymi psichiką veikiančiomis savybėmis, psilocibino vartojimo tradicijas ir netgi mini MacKennos teorijas, kad būtent psilocibinas buvo tikrasis žmonijos pažinimo medis. Nardydamas po visą tą infromaciją autorius teigia, kad kuo labiau pažįstame grybus, tuo labiau keičiasi mūsų pasaulio suvokimas.
Išties, skaitydamas knygą jauti, kad visa ta informacija svaigina ir įžengi į sritį, kurioje veikia absoliučiai kitokie slėpiningi dėsniai. Perskaičius knygą grybavimas bent man bus visiškai kitoks potyris, kaip ir požiūris į miško ekosistemą.

Dorian Lynskey „Tiesos ministerija. George'o Orwello 1984-ųjų biografija“
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys
Leidykla „Tyto alba“
KAM: Mėgstantiems G.Orwello kūrybą, norintiems daugiau sužinoti apie vieną svarbiausių XX a. kūrinių
Nors dabar mėgstama sakyti, kad George'o Orwello kūrinys „1984” šiuo metu aktualesnis nei bet kada anksčiau, turbūt nuo pat šios knygos pasirodymo nebuvo laiko, kai nebūtų buvę galima pasakyti to paties. Tiesa, visgi faktas, kad po Donaldo Trumpo inauguracijos šio kūrinio pardavimai išaugo 10 000 proc., apie knygos atitikimą šiuos laikus pasako išties nemažai. Įdomu, kad kūrinį, kaip atliepiantį jų nuogąstavimus dėl vykstančių politinių procesų, naudoja ir visiškai priešingų stovyklų atstovai.
Knyga tokia įžvalgi ir taip puikiai perteikianti totalitarinį mąstymą ir veikimo būdus, kad kiekvieną kartą susidūrę su bandymu riboti laisvę, manipuliuoti, riboti gaunamą informaciją, mes vis atsisukame į šią visos G.Orwello kūrybos sinteze tapusią knygą. Autorius cituoja Anthoy Burgessą, kuris pavadino šį kūrinį „apokaliptiniu mūsų didžiausių baimių sąvadu“.
Britų žurnalistas Dorianas Linskey šioje knygoje siekia atsakyti į klausimus, kaip buvo kuriamas šis romanas, ką jis reiškė pačiam G.Orwellui, kaip jis stengėsi perteikti jėgos psichologiją, pateikia įvairiausias interpretacijas, kiek mažiau žinomus faktus, o antrojoje knygos pusėje nagrinėja tai, kaip „1984” tapo tokiu svarbiu kultūros reiškiniu, kaip knyga praaugo savo laiką ir įgijo atspindžius ir kituose kūriniuose. Autorius rašo, kad šis kūrinys buvo pirmasis išsamiai įgyvendintas distopinis romanas, parašytas žinant, kad distopija yra reali. Keičiantis santvarkoms, kūrinys byloja mums apie vis prisikeliančius ir kintančius mūsų košmarus, ir skaitant knygą daug ką gali apimti nuostaba, kad knyga pirmą kartą išleista dar 1949-aisiais. Knyga buvo perspėjimas, tačiau, kad ir kaip niūriai tai beskambėtų, G.Orwellas rašė ją ne tam, kad supančiotų mūsų valią, o kad ją sustiprintų: „Neleiskite, kad tai įvyktų, tai priklauso nuo jūsų“.
„Tiesos ministerija“ – įstabus tyrimas, nagrinėjantis vienos knygos, bet kartu ir idėjų istoriją, parašytas įtraukiančiai, su gausybe analizės ir žiūros taškų. Rekomenduotinas ne tik G.Orwello gerbėjams, bet ir visiems besidomintiems literatūra, jos kūrimu ir poveikiu.

Viltė Migonytė-Petrulienė „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918-1940) Lietuvoje“
Leidykla „Lapas“
KAM: Besidomintiems Lietuvos miestų istorija, kurortais
Pastarieji keli metai žymi pagaliau atgijusį susidomėjimą Lietuvos kurortais. Išleista Juodkrantės istorijai skirta Nijolės Strakauskaitės knyga „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“, vėliau leidykla „Lapas“ išleido didelio dėmesio sulaukusius Neringos ir Palangos gidus, kurie tapo ne tik šių kurortų architektūrinėmis apžvalgomis, bet ir nemažai atskleidė apie jų istoriją. O štai šioje knygoje architektūros istorikė Viltė Mignoytė-Petrulienė apžvelgia Lietuvos tarpukario kurortus, ir ši studija tampa ne tik įdomia jų architektūros raidos analize, bet sykiu ir pasakojimas apie to laiko socialinę sanklodą, papročius, laisvalaikį, kurortinio gyvenimo tradicijų formavimąsi. Kurorto fenomenas šioje monografijoje nagrinėjamas kaip svarbus modernėjančios šalies ženklas, autorė tiria, kaip poilsio ritualai, naujos laisvalaikio leidimo formos leido gerinti šalies kultūrinę atmosferą, savimonę, tai buvo svarbi, sudėtinė šalies visuomenės raidos dalis.
Tiesa, tarpukario Lietuvoje kurortinis gyvenimas ir tradicijos formavosi labai pamažu – iš pradžių buvo orientuojamasi į gydomąsias paskirtis, svarbiausia buvo spręsti sveikatos problemas, taip kurortais pasirinkti buvo Birštonas (tarpukaryje taip ir išlikęs vienu svarbiausių kurortų) bei Likėnai, pramogavimo kurorto centru tapo Palanga. Žymiai aktyvesnis kurortinis gyvenimas prasidėjo 1932 metais, paskelbus Lietuvos kurortų įstatymą, ir ketvirtajame dešimtmetyje „laisvalaikio kultūra pasklido po visą šalies teritoriją ir tapo masiniu socialiniu reiškiniu“. Įdomu skaityti, kaip šalies kurortai pasiskirstė ne tik pagal teikiamas paslaugas, bet ir pagal tautinį, socialinį statusą – tarkime, Palangoje ilsėjosi daugiausia lietuviai, Melnragė liko žvejų kaimeliu, o štai tokiuose kurortuose kaip Nida, Juodkrantė, Pervalka ir kiti ilsėjosi išskirtinai vokiečiai. Beje, kurortinio gyvenimo ištroškę lietuviai keliavo ne tik į šiuos ir dabar puikiai žinomus kurortus – autorė aprašo ir vietoves, kurios tuomet buvo tapusios laisvalaikio leidimo centrais, nors dabar apie jas to nebepasakytume. Daugybę poilsiautojų sutraukdavo ir Panemunė, kuriai knygoje skiriama nemažai vietos.
Nagrinėdama kurortinį gyvenimą autorė aprašo jų architektūrinius virsmus, svarbius kurortiniam gyvenimui pastatus, kurhauzus ir vilas, tyrinėja ir pramogų infrastruktūros vystymąsi, daugeliui turbūt bus įdomu apžiūrėti nuotraukose šiems laikams keistokai atrodančias Palangos persirengimo kabinas. Beje, gausybė nuotraukų, brėžinių, kitų iliustracijų kuria dar vieną, labai svarbų šios knygos sluoksnį, leidžiantį detaliai tyrinėti, kaip atrodė to laiko kurortai. Kai kurios Palangos nuotraukos tokios atmosferinės, kad atrodo tarsi iš italų kino grandų filmų.
Skaitydami knygą matome ir tai, kur žmonės tuomet eidavo pavalgyti, kaip pramogavo, kokie buvo įpročiai ar įstatymai (tarkime, buvo išleistas įstatymas draudžiantis vyrams ir moterims maudytis vienu metu – jam nusižengusieji būdavo baudžiami 1000 eurų bauda. Tiesa, poetai rašė, kad tai nėra taip jau ir blogai, nes „tuomet jausmai suliepsnoja ir širdis veržiasi kaip patrakusi“). Kurortai apžvelgiami ir vakarietiškame kontekste, pristatant juos kaip to laiko kosmopolitizmo stoteles Lietuvoje.
Beje, skaitydami knygą pastebėsite, kad kai kurie dalykai liko nepakitę iki šių laikų.
„Weekendų miestai ir priemiesčiai“ – sykiu ir svarbus istorinis darbas, atveriantis naujus to laiko visuomenės klodus ir žiūros taškus, o kartu ir puikus skaitinys smalsiam mūsų krašto papročiais, kurortais besidominčiam žmogui. Kuris lankydamasis aprašomuose kurortuose dabar, galbūt pažiūrės į juos kitu žvilgsniu.

Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“
Iš anglų kalbos vertė Laima Bezginaitė
Leidykla „Baltos lankos“
KAM: Norintiems geriau pažinti save, besidomintiems psichologija
Šis kūrinys skirtas tiems, kam įdomi psichoterapija, tai, kas vyksta psichologo kabinete. Kokie procesai prasideda, pacientui įsitaisius prieš psichoterapeutą, kokiu būdu tų pokalbių metu žmonės tampa veidrodžiais, atspindinčiais vieni kitus. Ir tai – abipusis procesas. Kaip dar knygos pradžioje rašo šios knygos autorė psichoterapeutė, „psichoterapeutas tarsi laiko veidrodį, nukreiptą į pacientus, ir pacientai nukreipia tokį veidrodį į savo psichoterapeutus“.
Šioje knygoje autorė rašo savo pacientų istorijas (tiesa, konfidencialumo tikslais kiek pakeisdama jas), supindama jas su savo pačios išgyvenimais. Klysta galvojantys, kad psichoterapeutas – žmogus, puikiai susitvarkantis su savo asmeninėmis bėdomis. Knygoje psichoterapeutė Lori pati patiria sukrėtimą – ją palieka gyvenimo draugas ir ji kreipiasi pagalbos į kolegą psichoterapeutą, bandydama suvokti, kodėl ją ši netektis taip paveikė. Paaiškėja, kad, kaip ir daugeliu tokių psichologinių problemų atveju, šios bėdos išties slepia kitas, žymiai gilesnes baimes, kurių dažniausiai žmonės patys sau nedrįsta pripažinti. Autorė knygoje paliečia šią svarbią darbo su pacientais sritį – kiek į savo asmeninį gyvenimą gali įsileisti psichoterapeutas, kas nutinka, kai besigydantys pas jį pamato, kad ir specialistas kankinamas didelių problemų, su kuriomis sunkiai susitvarko? Kaip tas ryšys užsimezga ir kaip jis nesunkiai gali nutrūkti?
O tai, su kokiomis problemomis kreipiasi į psichoterapeutus žmonės, atsiskleidžia per pasakojamas istorijas – kaltė, narcisizmas, baimė, nenoras gyventi, vienatvė, alkoholizmas, sudėtingi santykiai. Problemos, atkeliaujančios iš vaikystės, psichologiniai mechanizmai, kuriais žmonės maskuoja tikrąsias bėdas, nenoras pripažinti savo problemas, neišdrįsimas keisti savo gyvenimo, pasirenkant buvimą traumuojančioje situacijoje, melavimas patiems sau. Autorė aprašo, kaip vyksta tas savivokos kelias, kaip žmonėms pavyksta (arba ne) rasti išeitis – tai sudėtinga kelionė, reikalaujanti daug laiko ir ryžto keistis.
Knyga parašyta lengvu stiliumi, šmaikščiai, autorė savikritiška. Tai nėra kūrinys, pretenduojantis į gilesnius psichologijos išmanymus ir šio mokslo analizę, tačiau gali būti neblogas pažintinis skaitinys, norintiems sužinoti, kas yra psichoterapija, kaip ji veikia ir ko galima tikėtis toje kėdėje pas psichoterapeutą.

Dan Jones, Marina Amaril „Laiko spalvos“
Leidykla „Briedis“
Iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė
KAM: Besidomintiems istorija, fotografija, norintiems kitoniško žvilgsnio į svarbiausius įvykius
Ši knyga – dar vienas būdas pažvelgti į istoriją, į tai, kaip gimė toks pasaulis, kokiame gyvename dabar. „Laiko spalvų“ autoriai siūlo pažvelgti į šimto metų pasaulio istoriją nuotraukų pagalba – leidinyje rasite 200 fotografijų, kurios žymi svarbius istorinius, socialinius lūžius, procesus, mokslo pasiekimus, čia – garsūs to laikotarpio žmonės, žmonijos pasiekimai ir juodosios dėmės, karai, kolonizacija, didžioji depresija, Marilyn Monroe švytėjimas ir sukrečianti nuotrauka, kurioje – nušautas B.Mussolini su savo meiluže. Knyga apima 1850-1960 metų laikotarpį ir veda mus istorijos keliais ir klystkeliais, nuo imperijų pasaulio iki XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pokyčio metų – simboliška, kad knyga baigiama nuotrauka, atspindinčia keliones į kosmosą. Knygoje rasite ir labai garsių, ikoniškų nuotraukų, ir galbūt mažiau žinomų fotografijų. Knygos autoriai pasirinko atspindėti ne tik itin plačiai nuskambėjusius įvykius, bet ir kai kuriuos mažiau žinomus istorijos aspektus, taip atskleisdami dar daugiau tikrovės sluoksnių, parodydami, kad istorijai svarbūs ne tik didieji naratyvai.
Nors knygos dėmesio centre yra nuotraukos, šalia jų yra ir britų istoriko Dano Joneso komentarai, paaiškinantys kiekvienos nuotraukos kontekstą ir tai, kokius svarbius įvykius ar istorinius procesus šios nuotraukos atspindi.
Knyga turėtų būti įdomi ir tiems, kas domisi fotografija. Brazilijos menininkė, kurios specializacija istorinių fotografijų spalvyno sukūrimas, šias nuotraukas, kurių visų originalai yra nespalvoti, nuspalvino, šis procesas irgi turi tam tikrą simbolinę prasmę – nespalvotas, pablukęs pasaulis prieš mūsų akis išnyra naujomis spalvomis.

Serge Fauchereau „Baltijos šalių menas XIX-XX a.“
Leidykla „Hubris“
KAM: Norintiems Baltijos šalių meno apžvalgos, žvilgsnio į mūsų kūrybą iš šono
Knyga, skirta tiems, kas nori glaustos Baltijos šalių vaizduojamojo meno apžvalgos XIX-XX amžiais. Šioje knygoje autorius išskiria svarbiausius kūrėjus ir jų darbus, meno kryptis, parodas, judėjimus, kūrėjų emigracijoje darbą, tai, kas apibrėžė kiekvienos šalies esminius meno raidos etapus. Knyga gausiai iliustruota, tad tai kartu ir puiki vizualinė kelionė per Baltijos šalių meno erdves.
Ši knyga iš pradžių buvo išleista vienoje garsiausių Prancūzijos „Flammarion“ leidykloje, tad pirmiausia ji skirta užsienio šalių skaitytojams, galbūt nelabai gerai išmanantiems tiek Baltijos šalių meno, tiek istorinį kontekstą (tad ir knygos pradžioje pateikiama istorinė apžvalga), tačiau esu tikras, kad ir lietuvių skaitytojams informacija apie Latvijos ar Estijos meną bus pakankamai nauja – kalbėjimo apie visų trijų valstybių meną nėra tiek jau daug (žinoma, iš atminties išnyra tokie puikūs pavyzdžiai kaip paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“). Ir tai, kad Baltijos meną apžvelgia prancūzų menotyrininkas, suteikia dar vieną įdomų sluoksnį – žvilgsnį iš šono. S.Fauchereau autoritetas didžiulis – jis dėstė amerikiečių literatūrą keliuose JAV universitetuose, dešimt metų dirbo Pompidou parodų kuratoriumi, jis – meno kritikas, apie keturiasdešimties veikalų autorius.
Žinoma, kaip ir galima tikėtis iš tokiam plačiam istoriniam laikotarpiui ir kelioms šalims skirto darbo, labai detalių analizių čia nerasite, tačiau autorius užčiuopia esminius bruožus, tai, kaip formavosi nacionalinė dailė, įgavusi savitus bruožus, jos pakilimus, pripažinimą, žingsnius į užsienį, įvairias kryptys ir eksperimentus, aprašo gaivališką tarpukarį ir, kaip konstatuoja autorius, sovietinį laikotarpį, kuris mene buvo „nuviliantis“.
Ir nors tai tik esminius, ryškiausius bruožus ir kūrėjus aprėpiantis kūrinys, autorius daro tai įžvalgiai, įpindamas ir istorinį kontekstą, tad tai – pasakojimas ne tik apie meną, bet ir apie tai, kaip istoriniai lūžiai veikia meną.

Paul Meuser „Mėnulio architektūros gidas“
Iš anglų kalbos vertė Mantė Zagurskytė-Tamulevičienė
Leidykla „Lapas“
KAM: Besidomintiems architektūra, kosmoso tyrinėjimais
Ši knyga plečia suvokimą apie tai, kas gali būti laikoma architektūros tyrimais. Mokslininkas ir menininkas Paulas Mauseris šiame kūrinyje kviečia mus knygos puslapiuose leistis į keliones į Mėnulį ir siūlo į kosmines misijas žiūrėti iš architektūrinio dizaino perspektyvos, sakydamas, kad tradiciniai architektūriniai apibrėžimai nebegalioja, to pagrindimui knygoje pateikdamas ir Hanso Holleino straipsnį „Viskas yra architektūra!“
Knygos pagrindas – dokumentuoti visi žmogaus kurti objektai, per pastaruosius šešis dešimtmečius vykdant misijas nusileidę Mėnulyje. Pateikiamos trumpos jų istorijos, pasiekti rezultatai, techniniai duomenys; matydami knygoje esančias zondų, mėnuleigių nuotraukas galime patys įsitikinti, kokia evoliucija įvyko per šiuos dešimtmečius, siekiant ištyrinėti Mėnulį. Misijos į Mėnulį aptariamos ne tik per jų technologinius, dizaino aspektus, bet ir ideologiją – nuo pat kelionių į Mėnulį pradžios tai buvo JAV ir SSRS ideologinių lenktynių žaidimo aikštelė. Tačiau vėliau į tai įsijungė ir nauji žaidėjai, tad knygoje randame ir kosmoso tyrinėjimų globalizaciją, didesni skyriai skirti Indijai ir Kinijai ir jų kosminėms ambicijoms.
Knygoje rasime ir daugiau kontekstinės informacijos – Paulas Mauseris nagrinėja, kaip dar iki kelionių į Mėnulį pradžios tai buvo įsivaizduojama literatūroje, kokia kosminė architektūra buvo vaizduojama mokslinėje fantastikoje. Rusijos kosmoso architektė Gaina Balašova pasakoja, kaip kuriami kosminių objektų interjerai, kokie pagrindiniai principai galioja, kaip padalinamos erdvės. „Kosmosui skirtas dizainas galbūt turėtų būti net žemiškesnis nei skirtas Žemei“, - sako ji. Architektė Olga Banova dalinasi mintimis, kaip kuriami statiniai Mėnulyje, kokia jų specifika, į kokius procedūrinius ar techninius aspektus turima atsižvelgti, kaip kosmoso architektūra galėtų vystytis ateityje.
Knygoje nagrinėjamos ne tik įvykusios ar šiuo metu vykstančios, bet ir planuojamos misijos, ir knyga tampa ne tik technologijų/ dizaino apžvalga, bet ir vizija, kokie Mėnulio pažinimai mūsų galbūt laukia ateityje. Knyga skirta ne tik architektūros mėgėjams, bet ir romantikams, nukreipusiems savo žvilgsnius į kosmosą, įsivaizduojantiems kosmines misijas ir nepažintų pasaulių keliamą jaudulį. O knygoje esančios nuotraukos kelia futuristinį svaigulį ir žadina vizinioriešką polėkį.

Egidijus Aleksandravičius „Adamkus“
Leidykla „Tyto alba“
KAM: Besidomintiems Valdo Adamkaus gyvenimu, Lietuvos politika
Šios knygos vertinimas priklauso nuo to, ko iš jos tikitės. Turime keletą knygų apie prezidentus, parašytų jų pačių ar juos gerai pažįstančių žmonių, kurie sukėlė visuomenėje didelį rezonansą. Žinoma, pirmiausia į galvą ateina Daivos Ulbinaitės knyga apie Dalią Grybauskaitę „Nustokim krūpčioti“ ar ir paties Valdo Adamkaus „Paskutinė kadencija“. Šiose knygose buvo atskleisti politikos užkulisiai, tai, apie ką nerašė žiniasklaida, tad nenuostabu, kad pirmieji šias knygas ir analizavo žurnalistai.
Ši knyga – kitokia. Joje vargu ar rasite kažkokių naujų faktų apie Lietuvos politikos virtuvę, to, kas liko nutylėta, nors joje, žinoma, rašoma ir apie V.Adamkaus veiklą tiek tarptautinėje arenoje, tiek Lietuvoje.
Esminis E.Aleksandravičiaus tikslas buvo kitas – sukurti daugiabriaunį prezidento paveikslą, knygoje atskleisti tiek jo politinę, tiek visuomeninę veiklą, vertybes, gyvenimą JAV ir Lietuvoje, jo politikos palikimą, pateikti apibendrinimą. Tai taip pat ir epochos paveikslas – knygoje daug dėmesio skiriama išeivijai, o vėliau – ir V.Adamkaus aplinkai Lietuvoje.
E.Aleksandravičius net neslepia susižavėjimo V.Adamkumi, ir knygoje jį apibūdina kaip „senosios politikų kartos mohikaną“, jis autoriui – kaip viltį optimizuojantis pavyzdys, net ir baigęs kadenciją galintis būti mums vertybiniu orientyru. Tokia pakylėta dvasia ir parašyta ši biografija, autorius neslepia savo subjektyvumo (kas rašant tokio pobūdžio biografiją, aišku, vargu ar išvengtina) ir siekia atskleisti V.Adamkaus veiklos prasmę. Beje, pats E.Aleksandravičius yra sakęs, kad V.Adamkus yra žmogus, nusipelnęs išsamios biografijos, net jeigu niekada ir nebūtų tapęs Lietuvos prezidentu. Na, o V.Adamkus teigė, kad jo gyvenimas buvo labai banguotas, ir tas bangavimas knygoje ir atsiskleidžia.
Išties, skaitant knygą sunku nesutikti, kad V.Adamkaus gyvenimo kelias buvo ypatingas ir tikrai paliksiantis įspaudą mūsų istorijoje, o ši knyga pasitarnaus kaip to įamžinimas.

Jeff Speck „Vaikštomas miestas“
Iš anglų kalbos vertė Daiva Vilkelytė
Leidykla „Hubris“
KAM: Besidomintiems gyvenimu mieste, ateities miesto vizijomis
Šioje apžvalgoje – ne viena miestų planavimui, urbanistinėms idėjoms, svajonėms apie patogesnio, labiau miestiečių interesus atitinkančio miestą skirta knyga, o šiame kūrinyje amerikiečių miestų planuotojas, urbanistas pateikia savo išvadas, kurių jis priėjo po kelių dešimtmečių darbo, apie tai, kas labiausiai tinka žmogui, gyvenančiam mieste, kaip padaryti gyvenimą kuo patogesnį. Jo manymu, labiausiai miestams tinka vaikštumas, pritaikymas pėstiesiems. „Pritaikyk miestą pėstiesiems – ir didesni pokyčiai prasidės patys“, – rašo jis.
Žinoma, pats autorius jau ir įvade, skirtame lietuviškam leidimui, sako, kad rašė visų pirma galvodamas apie Amerikos miestus, – ir išties knygoje pateikiami pavyzdžiai yra būtent iš JAV didmiesčių. Tačiau jis taip pat pabrėžia, kad Amerikos miestų planavimo klaidos padarė globalią įtaką, automobilių kultūra eksportuota į visą likusį pasaulį, tad tai, ką matome Amerikoje, nemaža dalimi galima pamatyti ir Lietuvoje. Lietuvoje pastaruoju metu irgi miestų planuotojai nuolatos kalba apie tai, kokias problemas kelia miestams didžiuliai automobilių srautai, kaip labiau pritaikyti miestus pėstiesiems, svarstoma, kaip gerinti viešąjį transportą ar kurti infrastruktūrą dviratininkams, tad šios autoriaus įžvalgos pasirodo laiku ir, manau, pateiks ne vieną naudingą mintį – ir ne tik miestų planuotojams, bet ir visiems, kurie domisi gyvenimu mieste, tuo, iš ko susidaro jų organizmai, autorius rašo paprasta kalba, su humoru, tad tai – užgriebiantis, neretai provokuojantis, permąstyti išankstines nuostatas verčiantis kūrinys.
Visų pirma, autorius siūlo atskirti vaikščiojimo infrastruktūros sukūrimą nuo to, kaip išties sukurti vaikštomus miestus. Miestų planuotojai, anot J.Specko, turi dėti pastangas, kad vaikščiojimas būtų naudingas, saugus, patogus ir įdomus, ir tai, anot autoriaus, visai ne iliuzija, o praktiškas būdas oišspręsti daugybę problemų.
Vėlesniuose puslapiuose autorius pateikia savo svarstymus, kodėl miestas patogiausias būtent vaikščiojimui, kodėl jis naudingas sveikatai, psichinei būklei, bendruomeniškumui, kaip perdėta priklausomybė nuo automobilių kelia taršos, saugumo problemas, kaip išlaisvinti gyventojus nuo šios priklausomybės. Jis pasakoja, kaip derėtų sutvarkyti automobilių stovėjimo aikšteles, kaip pertvarkyti viešąjį transportą, kokios sąlygos turi būti sudaromos dviratininkams ir aptaria kitus vaikštomo miesto kūrimo aspektus, pateikdamas dešimties esminių žingsių programą.
Žinoma, automobilių entuziastai ar tie, kas laisvalaikį mieste planuoja pagal tai, ar patogu iki tos vietos privažiuoti automobiliais, daugelį šių pasiūlymų priims skeptiškai. Tačiau akivaizdu, kad klimato kaitos, miestų užterštumo, spūsčių fone miestų pertvarka, orientuota visų pirma į vaikštančius žmones, viešąjį transportą, bus prioritetų viršuje, tad šis kūrinys – įvadas į gyvenimo tokiame mieste matymą ir įrodymai, kodėl tai suteikia daugiau džiaugsmo ir naudos nei nepatogumų.

Marius Daraškevičius „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“
Leidykla „Lapas“
KAM: Besidomintiems Lietuvos istorija, dvarų kultūra
Ši knyga – geriausias įrodymas, kokiomis netikėtomis kryptimis gali vykti istoriniai tyrimai ir kokius plačius kontekstus gali atskleisti, regis, vienas buities elementas. Šios knygos autorius, istorikas Marius Daraškevičius tyrinėja iki šiol labai menkai aptartą sritį – dvarų vaistinėles, kurios knygoje įgauna „magiškojo kambario“ („magiškiausiu kambariu“ jas vadino Czeslawas Miloszas) pavadinimą.
Vaistinėlių tyrimai Lietuvos dvaruose buvo tokie menki todėl, kad ir pati dvarų kultūra dėl istorinių aplinkybių Lietuvoje XX amžiuje buvo ignoruojama. Dvarų vaistinėlės pas mus buvo tiek mažai tirtos, kad ir pats autorius pasakoja, jog naujos medžiagos rinkimas buvo panašus į detektyvą – net ir menkiausias atradimas suteikdavo didžiausio džiaugsmo.
Pernelyg nesidominčiam dvarų istorija žmogui netgi galėtų kilti klausimas, kodėl būtent vaistinėlės sulaukia tokio dėmesio ir kokį platesnį vaizdą jos galėtų atskleisti? Kaip rašo tyrinėtojas, bajorų sodybos buvo svarbūs kultūros, svetingumo centrai, o vaistinėlės sudarė ypač svarbią vaišingumo ritualo dalį. Čia buvo vaistų, vaišių, alkoholio – ir vaistinėlių nagrinėjimas leidžia tirti tiek to laiko papročius, tiek kulinariją, tiek gydymo kultūrą. Dvarai dažnai būdavo gydymo centrai – iki artimiausių gydytojų daugelis neturėjo galimybės greitai nukakti, tad dažnai kliaudavosi liaudies medicina, vaistinėlėse saugomais vaistais, naudodavosi ir čia buvusiomis grožio procedūrų priemonėmis (viena jų – vaistinėlėse laikomas ištirpdytas pavasarinis sniegas, surinktas kovo mėnesį – buvo manoma, kad tai padeda išlaikyti grožį). Jau nekalbant apie vaistinėlėse saugomas neretai įspūdingas degtinės ar kito alkoholio atsargas, saldumynus ar kitas gėrybes.
Vaistinėlių tyrimai atskleidžia ir architektūrinius dvarų aspektus – jų projektavimą, baldus, leidžia pažvelgti ir į tai, kaip gyveno skirtingos turtinės padėties bajorai.
Ir būtina paminėti puikų šios knygos leidimą – tekstas papildytas gausybe nuotraukų, iliustracijų, schemų, taigi, knyga pati savaime atrodo tarsi magiškasis dvaro įdomybių kambarys.

James Suzman „Dirbantis žmogus“
Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė
Leidykla „Alma littera“
KAM: Tiems, kam patiko „Sapiens“, norintiems suprasti mūsų santykį su darbu
Šie laikai žymi besikeičiantį mūsų suvokimą apie darbą. Ne vienoje pasaulio šalyje kalbama apie trumpesnę darbo savaitę, pandemija įrodė, kad darbo organizavimas irgi gali vykti kitaip, nei buvo įprasta anksčiau. Be to, mes gyvename vis labiau įsigalinčios automatizacijos epochoje, tad vis aktualesnės kalbos ir apie tai, kokios profesijos ateityje išnyks, kaip keisis visų mūsų santykis su darbu, kai sukursime mašinas, galinčias nudirbti tai, ką anksčiau galėjo padaryti žmogus. Tačiau ar išties tai reikš, kas mes turėsime daugiau laiko savo pomėgiams, laisvalaikiui? Galbūt įsitikinimas, kad mes esame užprogramuoti dirbti, pernelyg giliai įaugęs visuomenėje tiek psichologiškai, tiek apibrėžiant mūsų statusą, ekonominę gerovę. Šiai minčiai pagrįsti netrūksta ir įrodymų – nepaisant visos technologinės pažangos, nemažai kas dirba taip pat sunkiai kaip tėvai ar seneliai, o dėl visuomenės senėjimo dar ir dirbame ilgiau – į pensiją išeiname vėliau nei buvusios kartos.
Darbas yra kur kas daugiau nei tik pastangos išspręsti ekonomines problemas, šioje knygoje teigia Pietų Afrikos antropologas, daugybės mokslinių straipsnių autorius Jamesas Suzmanas. Knygoje jis, remdamasis antropologijos, sociologijos, zoologijos, fizikos, ekonomikos mokslais, tiria, kaip keitėsi mūsų požiūris į darbą nuo akmens amžiaus iki šių laikų, kaip jis apibrėžė žmogų, kaip keitėsi darbo paskirtis. Analizuodamas šią santykio su darbu, o sykiu ir žmogaus evoliuciją, jis siekia atsakyti ir į klausimus, kylančius kalbant apie robotų amžių – kaip įsišaknijusios mūsų kultūrinės, socialinės darbo patirtys paveiks ateitį, kokie scenarijai yra įmanomi ir ar mes sugebėsime išsilaisvinti iš iki šiol egzistuojančių nuostatų. Kurios, kaip matome knygoje, neretai yra kupinos paradoksų – gavę įgūdžių, kurie mums galėjo suteikti daugiau laisvo laiko, iš tiesų mes vis labiau judėjome link didesnio užimtumo ir darbo.
Vienas tokių knygoje apibrėžiamų lūžių buvo ugnies suvaldymas, kuris, atsiradus laisvam laikui ir galimybei išplėsti savo valgiaraštį, paskatino energijai imlių smegenų augimą – o tuo pačiu ir poreikį daugiau dirbti. Autorius rodo, kaip pasikeitė požiūris į darbą atsiradus žemės ūkiui bei kaip tai iš esmės pakito pradėus vystytis miestams, kurie ėmė skatinti į darbą žiūrėti ir kaip į statuso, galios simbolį. Darbas ėmė reikšti kur kas daugiau nei tik savo esminių poreikių patenkinimą, tad knygos autorius ir teigia, kad klaidinga būtų žiūrėti į tai tik per ekonominę prizmę – būtina nagrinėti ir žmonių socialinio identiteto problemas, tokius anksčiau nebuvusius reiškinius kaip darboholizmas. 95 proc. mūsų rūšies istorijos laiko darbas žmonių gyvenime nebuvo laikomas šventu kaip dabar, sako autorius, ir šia knyga jis bando atsakyti, kaip nutiko, kad darbas mūsų gyvenime išsiveržė į gyvenimo centrą – tai fenomenas, būdingas tik naujausiems žmonijos laikams.
Ant šios knygos viršelio yra Yuval Noah Harari citata, ir tai visiškai nenuostabu, nes skaitant šią knygą pirmiausia ir kyla mintys, kad šis kūrinys turėtų patikti žmonėms, kurie mėgavosi „Sapiens“ ar Jaredo Diamondo knygomis. Knygomis, kuriose bandoma koncentruotai paaiškinti mūsų evoliuciją – kai kurios mintys – tarkime, apie tai, kokie esminiai pokyčiai įvyko perėjus prie žemės ūkio, čia netgi tarpusavyje susišaukia. Tiesa, yra ir nemažai kritikuojančiųjų šią knygą, sakančių, kad evoliucijos teorijos čia yra supaprastintos, bet tai yra knyga, skirta platesniam skaitytojų ratui, bandanti paaiškinti esminius žmonijos vystymosi etapus, ji provokuoja mintis apie tai, kas gi yra tas dirbantis žmogus.

Jonathan Sacks „Moralė“
Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė
Leidykla „Tyto alba“
KAM: Besidomintiems šių laikų visuomenėje vykstančiais procesais
Profesoriaus, filosofo, teologo Jonathano Sackso knyga „Moralė“ parašyta dar prieš koronaviruso pandemiją, tačiau skaitant ją akivaizdu, kad autorius, aprašydamas problemas, labai tiksliai pataikė į dabartinės visuomenės nervą (beje, knygos pabaigoje yra ir epilogas, kuriame kalbama apie tai, kaip aptariamos temos išryškėjo COVID-19 laikais ir kokie mes išeisime iš šios pandemijos, – ar sugebėsime po izoliacijos ir socialinio atstumo išauginti bendruomeniškumą, pereiti prie glaudesnio „Mes“ įsivaizdavimo).
Visuomenėje įsigalėjus susiskaldymui, nepasitikėjimui, vis dažniau keliant klausimus, kur baigiasi asmeninė laisvė ir prasideda atsakomybė, kas yra demokratija, akivaizdžiai nykstant diskusijų kultūrai ir net neieškant būdų, kaip susikalbėti, J.Sacksas kelia klausimus – kaip nutiko, kad mes atsidūrėme tokioje moralinėje krizėje? Tai jis įvardina kaip savotišką kultūrinę klimato kaitą – vis svarbesnis tampa „Aš“, o ne „Mes“, elgiamės savanaudiškai, neatsižvelgdami į bendrąjį gėrį, menksta pasitikėjimas viešosiomis institucijomis, viešosiose diskusijose dingsta pagarba tiesai ir kultūringumui, pasaulyje labiausiai galvojama apie ekonomiką ir politiką, nepastebint, kaip tai atitrūko nuo visuomenės.
Tačiau autorius teigia, kad laisvoji rinka ir liberali demokratinė valstybė laisvės neišsaugos, nes vien savanaudiški interesai jos išsaugoti negali. „Moralė praplečia mūsų akiratį už savojo aš ir jo troškimo ribų. Ji įstato mus į kolektyvinę socialinę tvarką“, – teigia J.Sacksas, knygoje pavyzdžiais iliustruodamas, koks pražūtingas visuomenei yra bendrųjų moralinių normų sunykimas. Ekstremistinių jėgų suvešėjimas, populizmo išaugimas, visuomenė, kurioje, kaip rašo autorius, gyvename dažnai vieniši, sutrikę, apvilti, susiskaldžiusiose grupėse, tarpusavyje nebendraujančiose ir viena kita nebent besinaudojančiose.
Autorius knygoje pateikia savo paties istorijas, aptaria su dabartine pasaulio visuomenės būkle susijusias temas ir stengiasi išsakyti bent kelis požiūrius, analizuoti galimas išeitis tos geresnės visuomenės link, aptaria ekonominius, politinius dėsnius, religijos vaidmenį visuomenėje, tačiau kaip esminį atsakymą kelia bendradarbiavimą, rūpinimąsi vieni kitais, savo paties asmeninių poreikių peržengimą. „Kad atkurtume liberalią demokratinę laisvę, reikės pabrėžti atsakomybes, o ne vien teises, bendras taisykles, o ne vien individualius pasirinkimus, rūpinimąsi kitais taip pat kaip savimi ir palikti erdvės ne tik savanaudiškiems interesams, bet ir bendrajam gėriui”, – rašo J.Sacksas, pabrėždamas, kad moralė yra pagrindinė žmogiškumo savybė.
Pats autorius, nors ir piešdamas gana pesimistinį šiuolaikinio pasaulio vaizdą, visgi sako, kad išeitis yra ir visuomenės sutartis įmanoma, susitarimo politika pabrėžtų mūsų visų atsakomybę vieni kitiems. Kiek tai utopiška ir ar ne pernelyg idealistiška, ar įmanoma pasiekti susitarimą šiais laikais, kai net tą pačią laisvės sąvoką dabar jau matome visuomenėje ganėtinai skirtingai?
Galų gale, autorius irgi pripažįsta, kad individualizmas giliai įsišaknijęs Vakarų visuomenėse, ir jo svarbos mažėjimą daug kas priims kaip asmeninių laisvių pažeidimą. Bet to, kad išties gyvename didelės krizės laikais, ignoruoti jau sunkiai pavyks, ir J.Sackso mintys – kvietimas dialogui, vertybių permąstymui ir išeičių paieškai.

Edward Bernays „Propaganda“
Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė
Leidykla „Kitos knygos“
KAM: Besidomintiems propagandos teorijomis, tuo, kaip manipuliuojama visuomenės nuomone
„Sąmoningas ir protingas manipuliavimas organizuotais masių įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės bruožas. Manipuliuotojai šiuo neregimu visuomenės mechanizmu sudaro neregimąją vyriausybę, kuri ir yra tikroji mūsų šalies valdančioji galia“, – taip pradedamas šis dar 1928 metais pasirodęs kūrinys, jo autoriui suteikęs gana prieštaringą šlovę. Nors jis įvardintas kaip vienas iš pirmųjų ryšių su visuomene teorijų kūrėjų, aistringai gynęs propagandą kaip demokratijos įrankį, o nuomonių formavimą kaip natūralų šių laikų visuomenės dėsnį, leidžiantį visuomenę pratinti prie permainų ir pažangos, jis buvo kaltinamas tuo, kad pataikavo didžiosioms korporacijoms, cinizmu (vienas garsesnių jo darbų yra rūkymo reklama, o ant knygos viršelio cituojamas N.Chomsky ir sako, kad vienas pirmųjų E.Bernays pasiekimų buvo įtikinti moteris rūkyti cigaretes – nors iki tol tai nebuvo paprtasta).
Jis buvo prityręs manipuliatorius, propagandos strategas, teikęs šiam žodžiui visai kitokią, ne neigiamą prasmę, kuri paplito vėliau XX amžiuje. Knygoje nėra pompastikos, apsimestinio didžių tikslų siekio – autorius tiesiog įvardina, kad propaganda yra tiesiausiais, efektyviausias būdas pasiekti savus tikslus. Gali tai būti švietimas, teigiamos permainos visuomenėje, tačiau lygiai taip pat tai gali būti ir produktų reklama. Jo tikslas – sklandžiai funkcionuojanti visuomenė, ir propaganda leidžia spręsti tiek pardavimų, tiek įvaizdžio, tiek daugelį kitų šiuolaikinės visuomenės problemų.
Dabar E.Bernayso darbai skaitomi neretai kritikuojant jo idėjas ir užsidegimą, tačiau akivaizdu tai, kad nemažai to, ką jis aprašė šioje knygoje, praktikoje ir buvo įgyvendinta, tai tapo vienais iš visuomenės nuomonės formavimo pamatinių stulpų. Todėl norint suprasti visuomenės veikimo schemas, svarbu skaityti ir teorijas apie tai – net ir nepaisant to, kad būtent mases pats autorius laikė vertas manipuliacijų svarbesnių tikslų labui.
Skaitant šią knygą svarbu suvokti šios knygos, jo autoriaus minčių kontekstą, ir tam šioje knygoje padeda du įvadai, vienas jų – detalus lietuvių filosofo Gintauto Mažeikio pristatymas. Jis teigia, kad E.Bernaysas svarbus tuo, jog jis taikė psichoanalitinės įtaigos priemones, jis buvo „psichoanalize pagrįstos propagandos ir ryšių su visuomene praktikos pradininkas“. Į minią jis žvelgė per freudiškųjų teorijų akinius – kaip kupiną slepiamų troškimų, ir manipuliacijos, anot jo, padeda demokratiją apginti nuo masių, jų įniršio ir egoizmo. Propaganda skirta masių nuomonės, gyvenimo stiliaus valdymui. Šiuo metu apie propagandą, nuomonės formavimą kalbama itin daug, tad net jei nuo šios knygos pasirodymo jau praėjo kone šimtmetis ir per tą laiką parašyti milijonai kitų darbų, kurie analizuoja propagandą ir naujesniais pjūviais, verta pažiūrėti, nuo ko visos tos ryšių su visuomene teorijos prasidėjo. Na, o lietuvių skaitytojams jis įdomus gali būti dar ir dėl to, kad daug dėmesio skyrė Lietuvos pripažinimui.
Savo gyvenime jis jungė įvairiausius – idealistinius ir ciniškuosius pradus, bet, matyt, panašiai veikia ir visa visuomenė.

Julian Baggini „Kaip mąsto pasaulis“
Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius
Leidykla „Tyto alba“
KAM: Besidomintiems filosofija, norintiems vienoje knygoje rasti esminius filosofijos raidos bruožus
Dar viena knyga šiame sąraše, kuri lyginama su Yuvalio Noah Harari „Sapiens“. Tendencija, kuri tokia ryški negrožinės, mokslo populiarinimo literatūros srityje – „perskaityk vieną knygą, sužinosi viską, ką reikia žinoti apie tą sritį“. Žinoma, šiais informacijos greitkelio laikais neretai kyla pagunda įsivaizduoti, kad perskaitęs tą vieną knygą galėsi dėtis žinąs visą esmę, kurios ir reikia toje srityje. Tai iliuzija, bet jei tokios knygos paskatina vėliau nirti giliau, tai išties neblogas starto takas. Beje, ir pats šios knygos autorius išsyk prisipažįsta, kad tikrai nieko nepasieksime perskaitę vieną knygą: „Mano ketinimai kuklesni – sužinoti, ką reikia suvokti, kad pradėtume suprasti“.
J.Baggini knyga man iš atminties iškart ištraukė kūrinį, kurį, matyt, prisimena ne viena karta – Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Tai buvo patrauklia forma papasakota pasaulio filosofijos istorija – apjungiant mokslą su grožine literatūra. Britų filosofo ir žurnalisto J.Baggini tikslas panašus, bet metodas, žinoma, kitas, – tai koncentruota pagrindinių idėjų, filosofijos krypčių, tradicijų, mąstymo būdų apžvalga, bandymas tyrinėti tuos pamatus, kurie lemia, kaip mąsto pasaulis. Filosofija svarbi ne vien tik bandant suprasti tautas, bet ir jų istorijas, sako autorius, ir sekdami idėjų raidos keliais galime pamėginti suvokti ir tai, kokios tradicijos susiklostė aptariamose valstybėse, etikos normas, bendruomeniškumą.
Autorius savo tyrimui pritaiko ne visai tradicinę struktūrą – skyrius skirsto ne pagal valstybes, teritorijas, o aptardamas mąstymo kryptis: tarkime, pasaulietiškasis protas, tradicijų svarba, kaip skirtingai suvokiamas laikas ar vieta, santykiai su gamta, kas yra harmonija ar dora. Kodėl kai kuriose valstybėse išsivystė didesnis poreikis priklausyti bendruomenei, o kitose – individualumas, kodėl vienur religija tvirtai įaugusi į visuomenės kūną, o kitus laikomasi labai pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Tiesa, tokia struktūra gali būti ir kiek blaškanti, autorius šokinėja nuo vienos religijos, mokymo, filosofijos prie kitos, tačiau toks metodas padeda sukurti platesnę perspektyvą, bendrą audinį, pasaulį suvokti kaip vienį ir kartu sukurti įvairovės įspūdį, matymą, kad nėra vieno teisingo mąstymo būdo.
Žinoma, kaip ir visose panašiose knygose problema yra ta, kad tokioje apimtyje visgi bus nuslysta paviršiumi, neišvengiama kartais ir paviršutiniškų apibendrinimų ar kai kurių filosofijos krypčių ar netgi ištisų žemynų sąlygiško ignoravimo (knygoje itin daug dėmesio Rytų filosofinės kryptims).
Bet visgi, „Kaip mąsto pasaulis“ – įvadas, norintiems pradėti nagrinėti įvairias mąstymo kryptis, skatinanti pliuralizmą ir šiais laikais, kai vėl labai ryškios susiskaldymo, užsidarymo, kito nepriėmimo tendencijos, gana aktuali.

Friedrich Nietzsche „Ecce homo“
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
Leidykla „Apostrofa“
KAM: Norintiems geriau perprasti F.Nietzsche's filosofiją
Knyga jau buvo išleista lietuvių kalba 2007 metais, tačiau jau senokai buvo dingusi iš knygynų, tad besidomintiems filosofija, jei praleido šį kūrinį tuomet, verta atkreipti į jį dėmesį dabar. Tai vienas paskutinių vokiečių filosofo F.Nietzsche's darbų, parašytas 1888 metais, ir šį kūrinį galima būtų laikyti visos šio filosofo kūrybos apžvalga, idėjų apmąstymais, svarbiausių veikalų pristatymu ir tuo, kaip juos gyvenimo pabaigoje vertino pats filosofas. Galima tai laikyti savotiška jo idėjine autobiografija (norintiems šio filosofo biografijos rekomenduočiau Sue Prideaux „Aš dinamitas!“), tačiau filosofas čia pažengia kiek toliau nei vien tik svarstydamas apie savo esminius kūrinius ir minčių raidą – jis šiek tiek aprašo ir savo buitį (pavyzdžiui, jis visuomet mąstydavo vaikščiodamas gryname ore), valgį (kas jam tiko, o kas jam visiškai kliudė – tarkime, alkoholis), santykius su kai kuriais jam įtaką dariusiais žmonėmis (Wagneris buvo toks reikšmingas vienu jo gyvenimo etapu, vėliau gi, kaip rašo filosofas: „Ko niekad neatleidau Wagneriui? Kad nusižemino iki vokiečių – kad tapo reicho vokiečiu... Vokietija, kiek tik siekia, gadina kultūrą“; beje, filosofo panieka vokiškumui prasprūsta ne vienoje vietoje), aptaria mąstytojus ar rašytojus, dariusius jam didžiausią poveikį („Aukščiausią supratimą, kas yra lyrikas, man davė Heinrichas Heine“), miestus, kuriuose jis jaučiasi geriausiai. Tai, kokiomis aplinkybėmis gimė jo kūriniai.
Tačiau visgi esminiai jo klausimai – kaip tampama tuo, kuo esi, kaip jis mato pats save ir savo kūrybą. „Man regisi privalu pasakyti, kas aš esu“, – rašo F.Nietzsche'ė, ir šiame kūrinyje atrodo, kad jis kalba tiek pačiam sau, išbandydamas tokią filosofinę savirefleksiją, tiek žmonėms, po kurio laiko bandysiantiems suprasti tikrąją jo veikalų prasmę. Žinoma, kaip ir visuomet, F.Nietszce'ė provokuoja, kalba aštriai, – jis ir pats rašo, kad iš prigimties yra karingas, ir kai kurie skyriai visgi palieka klausimų, kiek čia rimtai kalba filosofas, kiek ši knyga vėlgi yra priedanga, savęs tikrojo neparodymas – jau vien skyrių pavadinimai „Kodėl aš toks išmintingas“, „Kodėl aš toks protingas“, „Kodėl aš rašau tokias geras knygas“ tarsi turėtų liudyti, kad tai ironija. Tačiau ar tai iš tiesų yra tik žaidimas? Gaila, kad F.Nietszche'ė vėliau neparašė ir šio kūrinio tikrosios interpretacijos. Nors ant šios knygos viršelio cituojama Jūratė Baranova teigė, kad „tai knyga, kurią rašant Nietzsche'i nukrito visos kaukės“, visgi gal ir galima suabejoti, ar keleto jų visgi neliko.
Šis kūrinys reikšmingiausias tuo, kad čia filosofas pristato savo kūrinių interpretacijas, siūlo raktą į savo filosofiją, kuri neretai yra paskendusi interpretacijų rūke, tai būdas pažvelgti į jo kūrybą kaip į visumą.
Beje, jeigu vertintume šiame sąraše esančių knygų intertekstinius ryšius, įdomu palyginti tai, ką apie moralę savo knygoje kalba J.Sacksas, ir tai, kaip F.Nietzsche kalba apie tai, kad moralinės vertybės jam yra pirmos svarbos klausimas ir kaip jis pasklebė savo karo žygį prieš moralę.

James Nestor „Kvėpavimas“
Iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
KAM: Norintiems daugiau sužinoti apie kvėpavimą, kaip tai veikia mūsų sveikatą
Viena iš tų negrožinių knygų, nagrinėjančių mūsų kasdienę veiklą, apie kurią neretai net nesusimąstome, atliekame nevalingai, tačiau kuri iš tiesų turi didžiulės įtakos mūsų psichologinei savijautai, fizinei būklei. Šios knygos autorius, žurnalistas Jamesas Nestoras, kūrinyje, remdamasis tiek naujausiais tyrimais, tiek aprašydamas senąsias praktikas, kalba apie kvėpavimą. Keli faktai – per dieną žmogus vidutiniškai įkvepia ir iškvepia apie 25 000 kartų. Perskaityti šią knygą vidutiniškai prireiks 10 000 įkvėpimų. Kvėpuoti reiškia gyventi, tačiau nedaugelis susimąstome, kad tam tikri kvėpavimo koregavimai, pratimai gali keisti mūsų gyvenimo kokybę.
Šioje knygoje autorius populiariu būdu, užgriebdamas esminius faktus, pasakoja apie tai, kaip mes kvėpuojame, kaip vystėsi mūsų gebėjimas kvėpuoti, nagrinėja sąmoningo kvėpavimo principus, naujas teorijas, kaip taisyklingas kvėpavimas gali palengvinti įvairius negalavimus. Autorius teigia, kad kai kurie tyrimai parodė, jog daugybę šiuolaikinių negalavimų, pradedant astma, nerimu, dėmesio stoka ir kitų galima palengvinti ar net visiškai išgydyti pakeitus būdus, kaip iškvepiame ar įkvepiame. Ne, tai nėra sveikatos ar jogos vadovėlis, kuriame pateikiami pratimai ar praktikos (nors keletas kvėpavimo metodų knygos pabaigoje yra), autoriui svarbu pažiūrėti į tai, kaip skirtingai kvėpavimas buvo suvokiamas senovėje, kaip jį traktuoja šiuolaikinė medicina, pristato įvairiausius metodus, teigdamas, pavyzdžiui, kad dabartinis mokslas tik dabar atranda tai, ką tibetiečiai žinojo jau seniai. Kvėpavimas čia tampa ir kone poezija bei burtais, fenomenu, kurį žmonija bandė išsiaiškinti tūkstančius metų.
Visas šias istorijas, žinias autorius į vieną pasakojimo mazgą supina aprašydamas savo paties kvėpavimo eksperimentą, kuris, tiesa, bent jau man pasirodė kiek pernelyg ištęstas, mažiau įdomus nei aprašomi faktai.
Nors knyga nebūtinai paskatins jus kardinaliai keisti gyvenimo būdą, ieškoti naujų kvėpavimo technikų, tai žinios, kurios bus įdomios tiems, kam rūpi tai, kaip veikia kūnas.

Jeannette Fischer „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“
Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė
Leidykla „Kitos knygos“
KAM: Besidomintiems Marinos Abramovič menu, performansais, tuo, kaip menas atskleidžia mūsų asmenybes
Marinos Ambramovič knyga „Eiti kiaurai sienas“ Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sulaukė didžiulio dėmesio, nemažai ką paskatino giliau susidomėti jos performansais arba net pirmą kartą atrasti juos. Kitais metais ji lankysis Lietuvoje, ir šis kūrinys – dar viena proga geriau pažinti šią kūrėją, jos meną ir tai, ką nori juo pasakyti, papildantis „Eiti kiaurai sienas“ (šią knygą visgi rekomenduočiau skaityti pirmąją, o pokalbiai su psichoanalitike paaiškina, kaip čia aprašomas jos gyvenimas atsiskleidžia mene).
Psichoanalitikės J.Fischer knyga perskaitoma vienu prisėdimu ir atveria duris į M.Abramovič performansus, kas norima jais pasakyti. Performansai – raktas į menininkės psichiką, o šie pokalbiai – durys į tuos performansus.
Keturias dienas laisvųjų asociacijų principu vyko šie garsios menininkės ir psichoanalitikės pokalbiai, kuriuos pati M.Abramovič apibūdino kaip būdą jos „sielai praskaidrėti“, išsiaiškinti darbo ir gyvenimo sąsajas. Galiausiai šie pokalbiai tampa atsakymais į tai, ką liudija pasikartojantys jos performansų motyvai, ką sąmoningai ar nesąmoningai siekiama perteikti. Kaip gyvenimas, asmeniniai patyrimai transformuojami meno pagalba, kaip performanso objektu tampa smurtas, lydėjęs menininkę visą gyvenimą, kaip menas tampa jos vienintele priebėga ir galėjimu išreikšti save. Aptariant konkrečius performansus, psichoanalitikė kalbasi su menininke, – tai, kaip ši jautėsi jų metu, ką norėjo perteikti. Kodėl jos performansuose toks svarbus skausmas (pati M.Abramovič sako, kad jei reikėtų atsisakyti skausmo, performansai jai taptų „nepavykę“), kokias baimes ji bando įveikti meno pagalba. Vienatvė, atramos nebuvimas, – visa tai įvairiais būdais slypi už simbolinio performansų šydo. M.Abramovič kalba apie save, o psichoanalitikė bando apibendrinti tai, ką išgirdo, ką galbūt neišsakomo jai liudija M.Abramovič kūryba.
Šie pokalbiai išvirsta į apmąstymus apie meilę, kaltę, nesugebėjimą priimti savęs tokio, koks esi, traumuojančias gyvenimo patirtis. M.Abramovič savo gyvenimo epizodus nagrinėja performansų kontekste, atrasdama, kodėl būtent tokias išraiškos priemones ji pasirinko kalbėti apie savo didžiausias baimes.
Knyga ne tik praplės supratimą apie M.Abramovič kūrybą, bet ir galbūt kai kam leis geriau suprasti, kaip kuriami performansai, kodėl ir kaip juos renkasi menininkai, norėdami kalbėti apie save ir pasaulį.

Ingrid Carlberg „Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija“
Iš anglų kalbos vertė Mantas Karvelis
Leidykla „Alma littera“
KAM: Besidomintiems šio didelę įtaką padariusio žmogaus gyvenimu, norintiems daugiau sužinoti apie XIX amžiaus Europą
Ši knyga pradedama nuo epizodo, kuris kiekvienais metais leidžia mums vis iš naujo prisiminti šio mokslininko pavardę. 1896 metais Alfredas Nobelis mirė ir, priešingai nei tikėjosi jo giminaičiai, jiems paliko tik kruopelytę savo turto, o didžiulį palikimą testamentu skyrė kasmetinei premijai, kuri tuti būti išmokama „tiems, kurie tais metais atnešė žmonijai daugiausia naudos“. Giminaičiai neketino nusileisti, kova dėl pinigų persikėlė ir į teismus, tai tapo daugybės viešų diskusijų tema. Be gausybės užgauliojimų, kaltinimų patriotizmo stoka visgi A.Nobelio poelgis buvo įvertintas ir kaip „nuostabus meilės žmonijai palinklas“.
Dabar mes visi žinome, kad testamento istorija baigėsi taip ir nesulaužant A.Nobelio priešmirtinės valios. Ir daug kam jo pavardė turbūt dabar daugiausia asociacijų ir kelia būtent su šiomis prestižinėmis premijomis, nors dar būdamas gyvas jis labiausiai pagarsėjo kaip tyrinėtojas, dinamito išradėjas. Tačiau pats pats visą gyvenimą, kaip rašoma šioje knygoje, svajojo apie kitokią karjerą – jis rašė literatūrinius kūrinius, iš kurių, tiesa, tik vienas buvo publikuotas. Beje, knygoje rašoma, kad jam labai patiko Selmos Lagerlof knygos, ir jis, matyt, būtų buvęs patenkintas, kad vėliau ji buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.
I.Carlberg knyga – gausybe kruopščių tyrimų paremta A.Nobelio biografija, dažnai įvardinama kaip geriausia šio išradėjo biografija. Kas iš tiesų buvo A.Nobelis? – I.Carlberg bando atsakyti į šį klausimą, perteikdama ne tik šio milžinišką įtaką padariusio žmogaus gyvenimą, bet ir tapydama to laikmečio paveikslą. Knygoje mes matome A.Nobelio giminę, aplinką, kurioje jis gyveno, svarbiausius XIX amžiaus antrosios pusės įvykius, kurių moksliniame centre tekdavo atsidurti ir A.Nobeliui. Mokslas, išradimai – šios knygos širdyje, tačiau ne tik jie, I.Carlberg svarbu atsakyti ir į klausimus, kokia asmenybė buvo A.Nobelis. Nors jis gyveno sėkmingą profesinį gyvenimą, didžiąją dalį laiko jautėsi vienišas. Matome čia jo idėjas, pasaulėžiūrą, maištą ir nuolatinį naujų iššūkių norą, svajones ir idealizmą, kurie ir nulėmė, kad jis nusprendė įsteigti mokslo premijas. Jų atsiradimui knygoje skiriama nemažai vietos.
Knyga – ilgų analizių rezultatas, parašyta įtraukiančiu stiliumi, ir ji turėtų sudominti tuos, ką domina istorija, mokslas ir spalvingi įtakingų asmenybių, keitusių mūsų pasaulį, portretai.

Alvydas Sadeckas, Valdas Bartasevičius „Iš kriminalisto gyvenimo“
Leidykla „Alma littera“
KAM: Besidomintiems Lietuvos kriminalinio pasaulio istorija
Kriminalinė dokumentika, „true crime“ žanras visame pasaulyje jau daugybę metų yra populiarus. Lietuvoje, sprendžiant pagal knygų pardavimus, ji irgi turi didelę paklausą – žinoma, visų pirma kalbama apie Dailiaus Dargio knygas, sėkmingi ir žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus kūriniai. Ši knyga – žurnalisto Valdo Bartasevičiaus ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau pasukusio į politiką, Alvydo Sadecko pokalbiai – visgi kitokio žanro. Skirtingai nuo kitų rašančiųjų apie Lietuvos nusikalstamą pasaulį, čia stengiamasi ne koncentruotis į kažkokių konkrečių gaujų, tyrimų aprašymus, bet pateikti platesnį vaizdą – papasakoti apie tai, kaip Lietuvoje atsirado organizuotas nusikalstamumas, kaip jis vystėsi ir kaip su juo buvo kovojama, kokie metodai buvo naudojami. Tai – vaizdas, žvelgiant iš platesnės perspektyvos. Šie pokalbiai buvo skirti vaidybiniam televizijos filmui, tačiau galiausiai projektui taip ir neišvydus dienos šviesos, jie virto interviu knyga.
Knyga sudėliota iš trumpų skyrių, paliečiančių vis kitus kriminalistų darbo aspektus. Pradedama nuo 1984-1985 metų, kuomet Lietuvoje pradėta pastebėti organizuoto nusikalstamumo požymių, knyga keliauja per keliasdešimt metų, fiksuojant tai, kaip keitėsi tiek pačių nusikaltėlių veikla, tiek kriminalistų darbas, tiek įstatyminė bazė. A.Sadeckas kalba ir apie garsiausias bylas, nusikaltėlių portretus (kai kurie jų atsiskleidžia ir kiek kitoje šviesoje nei paprastai matome), kriminalistų darbo metodus, paliesdamas ir didelio atgarsio sulaukusias istorijas, ir kuriozines situacijas, nemažai vietos skiriama pasakojimams, kokios psichologinės priemonės taikomos, kas svarbu dirbant kriminalistu. Svarbią dalį užima ir A.Sadecko įžvalgos apie nusikaltėlių ryšius su politika ar teisėsauga, – tiesa, visgi neretai jis neįvardina konkrečių asmenų (nors nuspėti nėra labai sunku, o kartais tuos spėjimus įvardina ir pats V.Bartasevičius). Kartais A.Sadeckas visgi pasirenka nesileisti į detales, motyvuodamas konfidencialumu ir tuo, kad reikia išsaugoti pareigūnų darbo užkulisius. Tuo ši knyga iš dalies skiriasi nuo kai kurios kitos kriminalinės dokumentikos, kurioje kaip tik stengiamasi atskleisti net tai, kas nutylima ar tik spėjama.
Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra pasakojimas iš pirmų lūpų žmogaus, kuris buvo visame tame kovos su organizuotu nusikalstamumu centre, bei apibendrinantis žvilgsnis, padedantis suprasti ne tik tai, koks ir kodėl toks buvo kriminalinis pasaulis, bet ir, žinoma, leidžiantis geriau suprasti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, kurios pradžioje nusikalstamumas buvo itin stiprus, istoriją. Na, o interviu, o ne memuarų forma leidžia pateikti dinamiškesnį pasakojimą.

Irene Vallejo „Knygos gimimas“
Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė
Leidykla „Alma littera“
KAM: Knygų mėgėjams, norintiems daugiau sužinoti apie knygų istoriją
Ir šį sąrašą baigiu kūriniu, kuris turėtų būti įdomus tiems, kam knygos yra daugiau nei tik vienas iš daugybės laisvalaikio leidimo būdų, tiems, kurie gyvena knygomis, kurie neįsivaizduoja savęs be skaitymo, tiems, kurie nuvykę į svetimą miestą būtinai užsuka į vietinius knygynus. Tai knyga knygiams apie knygas.
Autorė šiame kūrinyje supina gausybę su knygų leidyba susijusių temų – ir jų istoriją, tai, kaip atsirado pirmosios knygos, rašo apie cenzūrą, apmąsto skaitymo reikšmę, pasakoja savo pačios su skaitymu susijusias asmenines istorijas. Tai pasakojimas, kaip žmonija sugebėjo išsaugoti savo prieš tūkstantį metų sukurtus pasakojimus, kaip knygos tapo priešnuodžiu laiko spąstams. „Knygų išradimas veikiausiai buvo didžiausia mūsų pergalė žūtbūtiniame kare prieš sunaikinimą, – rašo autorė, o vėliau priduria, kad būtent joms turime būti dėkingi už geriausių idėjų išlikimą. – Be knygų geriausi mūsų pasaulio dalykai būtų ištirpę užmarštyje“. Ji cituoja garsųjį Umberto Eco posakį, kad knygos priklauso kategorijai daiktų, kurie, vieną sykį juos išradus, nebebus nieko geresnio. Knygos, nepaisant periodiškai pasigirstančių kalbų apie jų mirtį, išlaikė visus išbandymus.
Kodėl būtent jos, kodėl būtent knygų skaitymas tapo tokiu svarbiu mūsų visuomenėje, – šį potyrį autorė netgi lygina su iniciacija, magija, pasaulio užkodavimu, iššifravimu? Atsakydama į šiuos klausimus autorė ir leidžiasi į kelionę nuo knygų išradimo iki šių laikų, aptardama perėjimą nuo sakytinės prie rašytinės tradicijos, kalbėdama apie besikeičiančias formas, medžiagas, kurios buvo naudojamos knygoms, užsukdama į garsiausias bibliotekas, laikus, kai knygos buvo naikinamos, leisdamasi į eseistinius apmąstymus, kaip knygos tampa klasika arba kodėl mums toks reikšmingas skaitymas.
Knygų fenomeną aptarianti knyga ir pati tapo literatūriniu fenomenu – daugybėje valstybių ji tapo bestseleriu, pelnė apdovanojimų ir taip tik dar kartą įrodė, kad knygos ne tik nemiršta, bet ir mums svarbu kalbėti apie jas, tai – geriausias mūsų istorijos, žmonijos pažinimo būdas. Ir ši detali, įvairiausiomis su knygų istorija susijusiomis kryptimis mus nukreipianti knyga yra mūsų meilės skaitymui įrodymas.