Miglės mama Rūta: „Mamai reikia visokeriopo palaikymo, nesvarbu, esi ratuose ar batuose“
Retai kada vos per kelias valandas bendraudamas su tais pačiais žmonėmis gali tiek nuoširdžiai pasijuokti, tiek paliūdėti.
Taip nutiko susipažinus su Rūtos šeima iš Marijampolės, jos smuikuojančia, šokančia ir iki ausų galiukų besišypsančia dukra Migle bei vyru Tadu, kuris į žvejybą visą kompaniją išruošia per 5 minutes.
Rūta Kupčinskaitė fotopasakojimo cikle „Motinystė ir negalia“ pripažįsta, kad jos šeima kartais mėgsta iš savęs pasijuokti – net ir tose situacijose, kurios šokiruoja aplinkinius. Vis dėlto sprendimas tapti mama Rūtai visai nepanašus į pokštą.
Kviečiame skaityti Rūtos Kupčinskaitės pasakojimą apie motinystę.
APIE 50 PROC. TIKIMYBĘ
„Dar prieš vestuves su vyru sutarėme, kad atliksime genetinius tyrimus, išsitirsime nėštumo galimybes.
Kai sužinojau, kad yra 50 proc. tikimybė, kad mano ligą paveldės vaikas, aš apsiverkiau, o vyras sako: „kaip gerai, šansai net 50 proc. – pirmyn!“.
Mano supratimu, motinystė nėra užgaida – tai turėtų būti gerai apgalvotas sprendimas. Pravartu pamėginti įsivertinti, ar pajėgsi būti mama, ar atlaikysi visus komentarus ir replikas, kurių tikrai sulauksi gyvenime. Jei yra noras tapti mama, geriausia neklausyti tų žmonių, kurie smerks, bei stengtis išgirsti gerus patarimus, branginti šalia esančius gerus žmones.“
APIE PAGALBĄ, KURI REIKALINGA IR BATUOSE, IR RATUOSE
„Moterims, manau, visoms reikalinga psichologo pagalba, nes pagimdžius pasikeičia viskas.
Nesvarbu, ar esi ratuose, batuose, su sijonu ar su kelnėm. Mamai reikia visokeriopo palaikymo. Turėtų būti natūralu bet kuriai mamai pasikalbėti su kuo nors apie tai, kad nėra lengva, kad pavargai, neišsimiegojai, apie kitus sunkumus.
Žinoma, didesnė valstybės finansinė parama irgi būtų labai gerai. Jei nedirbi, gauni tik neįgalumo išmoką, tai gimus vaikui vadinamųjų motinystės išmokų nebus. Todėl privalai dirbti. O šiaip darbą susirasti moteriai, ypač su negalia, vis dar labai sunku. Mano atveju buvo taip, kad būdama penktą mėnesį nėščia nualpau vežimėlyje, susilaužiau abi pėdas. Man reikėjo papildomos pagalbos, tad vyras nebegalėjo dirbti, teko padėti man.“
APIE LINKSMYBES IR LIŪDESĮ
„Žmonių, aplinkos, net pačių pastatų požiūris į mane kaip į mamą su negalia neišvengiamai veikia. Kai Miglė buvo dar visai maža ir būdavo rengiamos mamyčių dienos stovyklėlės, tada mano vyras Tadas eidavo ten kartu su dukra, nes moteriškės kviesdavo jį. Man kaip mamai būdavo liūdna, kad negaliu būti su savo vaiku.“
APIE TAI, KAIP RINKOSI UGDYMO ĮSTAIGĄ
„Mes su Migle rinkomės ugdymo įstaigą pagal tai, ar ji bus pritaikyta man judėti vežimėliu. Dukra ėjo į darželio grupę, kurioje buvo vaikų su negalia, tam, kad aš galėčiau į tą grupę patekti.
Tokiu būdu Miglė nuo mažų dienų pati pamatė, kad ne tik mama yra su negalia. Tiesa, to Marijampolės vaikų darželio keltuvas, kuris man padėjo apsispręsti besirenkant ugdymo įstaigą, taip niekada ir neveikė.“
APIE POKŠTUS, KURIUOS SUPRANTA NE VISI
„Mėgstame pokštus. Būna, einam kur mieste su Tadu – jei mus kas nors pradeda nužiūrinėti, mano vyras, tarkim, pradeda vilkti koją paskui save arba kartais pats įsėda į neįgaliojo vežimėlį, kurių mes turime ne vieną. Praeiviai tada sako: „Dieve, Dieve, abu tėvai neįgalūs, tik vaikas sveikas“. Mes mėgstame šokiruoti ir iš savęs pasijuokti.“
APIE NUTIKIMĄ PRIE TVENKINIO
„Prieš metus važiavome žvejoti, ten buvo toks gana apleistas tvenkinys. Man, kaip neįgaliajai, žvejo bilieto įsigyti nereikia, Tadui ir dukrai reikia.
Kitam krante žmogus, matyt, buvo įkaušęs, norėjo su kuo nors pasipykti ir nuo kito kranto mums rėkė: ar leidimus žvejybai turit?
Mes jį sunkiai girdėjome, patarėme ateiti pasikalbėti iš arčiau. Žmogus įpyko ir sėdo į mašiną link mūsų važiuoti iš kitos tvenkinio pusės. Tada mes su Migle greit meškeres į savo automobilį susikrovėme ir skuodėme namo. Miglei tai buvo nuotykis, buvo daug adrenalino.“
APIE KLAUSIMĄ: AR AŠ TIKRAI TAVO DUKRA?
„Jau susilaukus Miglės, kai mes eidavome pasivaikščioti ir Tadas stumdė lopšelį, daug kas smalsavo, kokia ta mergaitė, ar jai viskas gerai. Dabar, kai Miglei reikia pas daktarus, ji dažniausiai ten eina su tėčiu, nes, jei einu aš, man leidžiama suprasti, ko aš noriu, juk vaikui, palyginti su manimi, dar viskas labai gerai. Tokių replikų išgirstam iki šiol.
Taip pat iki šiol kai kas stebisi, klausia, ar Miglė tikrai mūsų vaikas. Kartais net ir Miglė jau manęs klausia, mama, ar aš tikrai tavo dukra? Kai ateinu, pavyzdžiui, pas ginekologę, net ir dabar, pasikonsultuoti, man siūlo priemones, kad vaikų daugiau nebūtų. Žinoma, yra ir kitas kraštutinumas – kai kurie žmonės iš manęs daro superheroję.“