Agnė Narušytė: „Meilė miestui – sąvoka, egzistuojanti tik mažumai“

Jaunystėje grojusi smuiku ir piešusi, studijavusi dailę ir fotografavusi, šiandien Agnė Narušytė – žinoma menotyrininkė, parodų kuratorė bei profesorė, ne vienos solidžios monografijos apie Lietuvos fotografiją bei šiuolaikinį meną autorė, teigia, niekados nesigailėjusi tokio profesijos pasirinkimo, nes, anot jos pačios, „menotyra yra kupina kūrybos ir įdomiausių patirčių“.

Priklausydama vadinamajai „lūžio kartai“, kurios brandos bei studijų etapas sutapo su politiniais bei socialiniais pokyčiais šalyje, menotyrininkė džiaugiasi šitaip sutapusiomis aplinkybėmis, dėl kurių ramia širdimi galėjo atmesti senąją sovietinę santvarką ir stačia galva nerti į atsiveriantį pasaulį – skirtingų kalbų, naujų meno raiškų bei stilių, knygų ir idėjų, pažinčių ir galimybių įvairovę. „Šitaip mes kūrėme naują menotyros sampratą, naują žodyną bei kalbėjimo apie meną būdus“, – sako A.Narušytė, kurios knygos, straipsniai, sudarytos parodos bei įvairiausios publikacijos yra tapusios neatsiejama šiuolaikinės Lietuvos kultūros bei mąstymo apie laiką, atmintį bei žmogų dalimi.

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. A.Narušytei Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Vilnius kaip labirintas ir nuotykis

Esate vilnietė ir didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenate šiame mieste. Koks yra šis miestas, kurį galite pavadinti savu?

– Pirmi šešeri mano gyvenimo metai praėjo Žirmūnuose, kitoje Šiaurės miestelio pusėje. Ten šalia troleibusų stotelės „Vaikų darželis“ buvo mūsų namas, o už jo – vaikų darželis. Mama pasakojo, kad norint, jog mane priimtų į darželį, tėvas turėjo nudažyti jo tvorą. Už darželio buvo dar vienas namas, o už jo – upė. Jos vaizdas mano atmintyje giliai įstrigęs, kaip ir plaukimas į kitą krantą keltu – viena iš ryškiausių to meto pramogų.

Tačiau iš ankstyvosios vaikystės man svarbesnis ne Vilnius, o kaimas – Kartena, Žemaitijoje, kur pas močiutę leidau visas vasaras. Tuomet laikas Vilniuje buvo tik tarpinė būsena tarp atostogų ir tikro gyvenimo kaime.

Na, o meilė Vilniui augo su metais. Visų pirma, tai buvo važinėjimo po miestą patirtis, mat man esant septynerių mūsų šeima persikėlė gyventi į ką tik pastatytas Viršuliškes. Čiurlionio meno mokykla, kurioje tuomet mokiausi, buvo kitoje miesto pusėje, maža to, dar lankiau ir baseiną Žirmūnuose, tad visur tekdavo važiuoti troleibusais. O jie anuomet visuomet būdavo perkimšti. Todėl anksti išmokau grūstis, išsikovoti sau vietą ir išgyventi toje žmonių sangrūdoje. Ir taip kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą.

Vaikystėje Vilnius atrodė milžiniškas, atstumai – didžiuliai, todėl kelionė iš namų į mokyklą, ar iš baseino į namus labai prailgdavo. Tad suspausta iš visų pusių ir gan komfortiškai stovėdama ant vienos kojos, galėdavau sau fantazuoti arba su draugėmis kurti visokias istorijas. Tai gerokai praskaidrindavo nuobodžias keliones prigrūstais troleibusais pirmyn-atgal.

Pamenu, sykį su drauge, kuri gyveno miesto centre, važiavome į mano namus spausdinti nuotraukų. Man tai buvo kasdienė kelionė. O jai – ne. Senamiestyje gyvenę žmonės itin retai atsidurdavo naujuosiuose rajonuose ir jų visiškai nepažinodavo. Maža to, tai jiems buvo svetima ir nepažįstama teritorija, neturinti nieko bendra su jų Vilniumi. Atsimenu, kaip mums tolstant nuo centro, draugė vis labiau gūžėsi, o pakilus į Mėnulio kalną, kur jau prasidėjo miškai, ji nė neatsigręždama išlėkė pro atsidariusias troleibuso duris (juokiasi). Tai man patvirtino suvokimą, kad miesto centras yra visų, o rajonai, pakraščiai – tik vietinių. Šitokia samprata miestiečių sąmonėse dominuoja ir iki šių dienų.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Tad priklausote bene pirmajai vilniečių kartai, kurios vaikystės atsiminimuose jau iškyla naujasis Vilnius ir jo blokiniai, monolitiniai miegamieji rajonai. Koks yra jūsų santykis su šia erdve bei architektūra?

– Siaubingas. Aš nekenčiau šios architektūros, o jos monotonija mane tiesiog gąsdino. Iš čia, matyt, gerokai vėliau ir gimė nuobodulio estetikos samprata, kuria bandžiau suprasti ir, visų pirma, sau pačiai paaiškinti to laikmečio nykumą. Tad tiek Žirmūnai, tiek Viršuliškės man buvo visiškai svetimos erdvės.

Bet aš labai anksti atradau kitokį Vilnių. Čiurlionio mokykla įsikūrusi šalia Vilniaus kalvų, už kurių atsiveria Senamiestis. Paauglystėje su draugėmis nuolatos vaikščiojom po Senamiestį ir atrasdavome jo kiemus, erdves, apgriuvusius namus, bažnyčias. Pradžioje visiškai nepažindamos miesto, žaidėme savotišką žaidimą sąmoningai bandydamos jame pasiklysti, o tada ieškodavome išėjimo iš šio Vilniaus-labirinto. Beje, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ mane kaip tik labiausiai ir pakerėjo ne tiek savo istorija, kiek miesto kaip labirinto įvaizdžiu.

Įdomu ir tai, kad mums visiškai nebuvo baisu. Priešingai, tai buvo nuotykis ir galimybė patirti miestą kaip nuostabų įvykį. Ne kartą esame nuklydusios nežinia kur, atsidūrusios Vilniuje-kaime, su daržais, sodais, senomis sukrypusiomis trobelėmis, arba Vilniuje-miške, kur nėra išvis jokių namų. Pamenu ir siauriausią Vilniaus gatvę, kurią mums kaip didžiausią paslaptį parodė hipiai – tai buvo kažkas iš pasakos srities.

Kaip tik tuomet pradėjau ir fotografuoti, „kurti menus“, kaip tada įsivaizdavau (juokiasi). Labiausiai domino visokie griuvėsiai, kurių Vilniaus senamiestyje tuomet buvo apstu. Būtent tame mačiau estetiką ir grožį, spalvas ir faktūras. Pavyzdžiui, visas Liejyklos gatvės kvartalas buvo namai vaiduokliai, po kuriuos mes landžiojome, žiūrinėjome ir, žinoma, fotografavome, nes tai atrodė labai fotogeniška. Šitaip patyrusi miestą iš vidaus, išgyvenusi jį, visų pirma, kaip asmeninę atradimų patirtį, dabar itin skaudžiai priimu tai, kas vyksta jame pastaruosius du dešimtmečius.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Gal turite konkrečią vietą, kuri jums yra neatsiejama Vilniaus dalis?

– Viena tokių – Altanos kalnas su mūriniu bokšteliu ant jo. Jaunystėje nuolatos ten eidavau pasėdėti, pažiūrėti į miestą iš viršaus. Beje, nei kalno pavadinimo, nei bokštelio, ant kurio viršaus galima būdavo užsilipti, istorija, tuomet man nerūpėjo. O pasirodo, buvo tokia menininkė, madų žurnalų dailininkė ir viena pirmųjų Europoje moterų piločių Janina Dłuska, gyvenusi ir kūrusi Paryžiuje, tačiau 1931-aisiais atvykusi į Vilnių pas savo motiną. Būdama vos 33 metų Janina žuvo Vilniaus Kirtimų aerodrome ir buvo palaidota Užupio Bernardinų kapinėse. O bokštelį ant kalno pastatė jos motina. Viršuje įrengusi egzotinių augalų sodą, ji dažnai čia ateidavo gedėti savo dukters. Man ši istorija buvo labai netikėtas atradimas, o ją išgirdusi supratau, kodėl į šią vietą taip ir traukia ateiti – juk ji tam ir skirta, kad užsižiūrėtum į miestą ir pasimirštum jo vaizde.

Ir tokių neatrastų, o gal tiksliau, pamirštų istorijų yra gausybė. Juk, reikia pripažinti, kad Vilnius mums patiems vis dar mažai žinoma žemė, o mes patys jame – naujakuriai. Ne taip seniai Rasos Antanavičiūtės knygoje „Menas ir politika“ perskaičiau, kad po Antrojo pasaulinio karo mieste buvo likę vos 10 000, arba 3,7 procento, senųjų miesto gyventojų: dauguma žydų išžudyta, dauguma lenkų – išvaryta. Vadinasi, didelė dalis paties miesto gyvenimo, jo žmonių istorijų buvo paprasčiausiai ištrinta. Apie tai niekada nebuvo kalbama, ypač kas susiję su lenkų repatriacija, ir aš pati tai įsisąmoninau vos prieš metus. Iš tiesų, net mums patiems, nors čia jau auga trečios ar ketvirtos kartos vilniečiai, vis dar reikia jaukintis ir atrasti šio miesto istoriją.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– O kaip matote dabartinį Vilnių ir jo miestovaizdį, kad ir nuo Altanos kalno?

– Anksčiau, matydama Senamiesčio griuvėsius, maniau, kad tai yra nemeilės miestui išraiška. Tačiau tuomet klydau. Tai buvo tiesiog vargas, nes rimtiems tvarkymo darbams reikalingos didžiulės lėšos. O per pastaruosius kelis dešimtmečius jų atsirado ir tai galima akivaizdžiai pamatyti. Šiandieninis Vilnius gerokai skiriasi nuo mano vaikystės Vilniaus. Griuvėsiai ir namai vaiduokliai beveik išnyko, miestas yra žymiai tvarkingesnis – ir tai pozityvūs pokyčiai. Tačiau...

Kad ir kaip dabar koneveikiame sovietmetį, ano meto Lazdynai ar Viršuliškės buvo labiau skirtos žmogui nei dabartinis Perkūnkiemis, kur viskas sugrūsta ir užstatyta. Žinoma, čia kalbu ne tiek apie architektūrą, kiek apie rajonų suplanavimą, viešųjų erdvių apgalvojimą ir panašiai. O ką gi žmogui veikti dabar iškilusiuose miegamuosiuose rajonuose? Kur išeiti pasivaikščioti? Nebent į prekybos centrus, kurių pasirinkimas išties yra labai neblogas.

Liūdniausia tai, kad daugelis statybos darbų, kurie dabar vyksta Vilniaus centre, yra daromi ne siekiant gyventojų gerovės, miesto autentikos, harmoningos plėtros derinant privačius ir viešuosius interesus, bet primityviausiai – pasidaryti pinigų ir daugiau pinigų. Ir šitokia intencija dominuoja ne tik verslo, tačiau, o tai ir yra baisiausia, Savivaldybės vadovų galvose. Nors esama ribų, kur paveldas yra saugomas, tačiau Misionierių ansamblio užstatymas man tapo akivaizdžiu įrodymu, kad valdžios, o ir daugelio kitų žmonių santykis su šiuo miestu remiasi ne pagarba istorijai, kultūrai, prieš mus šį miestą kūrusiems žmonėms, bet primityviausiais instinktais.

Tad ilgainiui skausmingai supranti, kad meilė miestui – sąvoka egzistuojanti tik mažumai, kuriai išties rūpi miestovaizdis, jo estetika bei dvasia. Žinoma, kvailystė būtų ignoruoti miesto sutvarkymą – tai, be jokios abejonės, būtina. Tačiau bėda ta, kad šiandien „sutvarkymas“ turi ne tiek pozityvią, kiek negatyvią reikšmę. Po „tvarka“ dažniausiai slepiasi sunaikinimas to, kas sena, ir darymas kažko naujo – senų medžių išpjovimas ir jų vietoj sodinimas naujų, seno grindinio išlupimas ir trinkelizacija. Susidaro įspūdis, kad visa, kas šiame mieste sena, dabartinei valdžiai yra tiesiog bjauru ir jie negailėdami naikina medžius, erdves ir net išstumia žmones.

Ar yra kitokių galimybių kurti miestą? Žinoma, ir tokių pavyzdžių pasaulyje apstu. Tačiau viskas prasideda nuo požiūrio ir santykio su pačiu miestu, jo istorija bei žmonėmis. Jei valdžios ar verslo atstovo interesai baigiasi jo asmeninio gyvenimo ribomis – jo pilvu, nuosavu kiemu, butu ar šeimos reikalais – tuomet miestas jam ir tebus erdvė, kurioje rūpinamasi savo asmeninių poreikių tenkinimu.

Tuo tarpu kitoks, jautrus santykis su miestu atsiranda iš pagarbos ir tęstinumo suvokimo, jog aš pats čia esu tik maža dalelė to, kas buvo iki manęs ir bus po to, kai manęs čia neliks.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Nuo smuiko iki menotyros

– Jūsų vaikystėje buvo daug muzikos, tačiau galiausiai savo gyvenimo keliu pasirinkote mąstymą apie vaizdą. Kodėl?

– Išties, mano giminėje dominuoja muzikos genas. Prosenelis buvo vargonininkas, senelis – vargonininkas-muzikos mokytojas-kompozitorius, mano dėdė, Pranas Narušis, Lietuvoje žinomas saksofonininkas-klarnetininkas, įkūręs Klaipėdos bigbendą ir jam daugybę metų vadovavęs. Net ir mano sesuo Gabija pagal specialybę yra vargonininkė.

Aš taip pat nuo jaunų dienų mokiausi skambinti pianinu bei griežti smuiku ir to baisiausiai nemėgau. Beje, mano vaikystėje muzikos mokymas buvo labai paplitęs, o mūsų daugiabutyje beveik kiekviename aukšte buvo bent po vieną muzikos besimokantį jaunuolį, todėl nuolatos ar už vienos, ar už kitos sienos galėjai girdėti grojamas gamas.

Tuo tarpu piešti mėgau nuo mažens. Tiesa ypatingu talentu nepasižymėjau, bet piešdavau su malonumu. Viena pirmųjų mano piešinių serijų – tai pasakojimai apie gyvenimą Viršuliškėse. Tuo metu, kaip minėjau, rajonas buvo tik pastatytas ir žmonės susikėlė į naujus butus. Tačiau visa aplinka – gatvės, šaligatviai – nebaigti. Tad kelerius metus mes gyvenome tikrąja to žodžio prasme molio klampynėje. Visa tai man padarė neišdildomą įspūdį ir aš su pasimėgavimu savo istorijas perkėliau į šias nesibaigiančias molynes...

Pamenu, molio duobėse net buvome atidarę keramikos dirbtuves: visi kiemo vaikai susirinkę lipdėme puodus ir vazas, spalvinome jas guašu ir dovanojome tėvams. Šios dirbtuvės baigėsi statybininkams užvertus duobę ir galiausiai sutvarkius rajono aplinką.

Tad pirmas keturias Čiurlionio meno mokyklos klases baigiau smuiko klasėje, o tada perstojau į dailę. Nežinau, ką tuomet mąsčiau apie vaizdą, tačiau groti tas pačias gamas man buvo labai nuobodu.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Minėjote, kad ir fotografija susidomėjote jau mokyklos laikais.

– Fotografija atsirado iš noro fotografuoti. Neabejotinai poveikį tam turėjo ir žurnalas „Tarybinė moteris“, kuriame buvo publikuojamos Antano Sutkaus nuotraukos, ir „Nemunas“, daug dėmesio skyręs fotografijai. Šie žurnalai buvo ir mūsų namuose, todėl tikrai juos vartydavau ir mačiau tuos vaizdus. Šitaip labai natūraliai atėjo ir noras kurti ką nors savo.

Tiesa, pagrindinis impulsas įvyko pusbrolio namuose, kai pirmą kartą pamačiau nuotraukų spausdinimą ir baltame lape ryškėjantį realybės vaizdą. Tai man prilygo stebuklui. Tuomet pusbrolis man atidavė savo didintuvą, o aš iš savo tėvų pasiėmiau „Fedą“ ir pradėjau fotografuoti.

Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad niekas man neišeidavo, mat aš neišmaniau techninių nustatymų, viską dariau intuityviai, tad tokie ir rezultatai – neryškios, nekokybiškos nuotraukos. Vėliau, studentavimo metais, kažkas iš labiau fotografijoje pažengusių davė knygą apie fotografijos techniką, tačiau man tai buvo klaikiai nuobodu ir skaitydama aš iškart užmigdavau – šitaip aš ir netapau fotografe.

Vis dėlto paauglystėje fotografavimas buvo daugiau nei tiesiog fotografavimas. Kaip minėjau, tai buvo galimybė vaikščioti po miestą, ieškoti kažko įdomaus ir netikėto. Galų gale, ir tam tikra draugystės forma, mat su keliomis klasiokėmis susirinkdavome mano namuose ir per naktį plepėdamos spausdindavome nuotraukas. Be jokių mokytojų, be jokio supratimo – tiesiog iš malonumo tai daryti. Šis „menų“ kūrimas tęsėsi maždaug penkerius metus.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Ar po mokyklos baigimo nebuvo minčių tapti dailininke?

– Čiurlionio meno mokykloje baigiau grafiką, todėl natūraliai ir logiškai stojau į grafiką Dailės institute, tačiau manęs nepriėmė. Na, bet tais laikais tai buvo įprastas dalykas, todėl labai nenusiminiau ir metus paskyriau privatiems mokslams: pas vieną dailininką lankiau piešimo pamokas, pas kitą – akvarelę. Ruošiausi antram bandymui.

O paskui vieną dieną per televizorių išgirdau, kad Kaune atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas. Ir tai buvo tartum meilė iš pirmo žvilgsnio. Planuota atkurti tarpukariu egzistavusias specialybės, tarp jų ir kultūros filosofiją, ir aš supratau, kad būtent to ir noriu. Nors galutiniame variante kultūros filosofijos kursas buvo pakeistas menotyros specialybe, tačiau man tai kuo puikiausiai tiko.

Kadangi buvau baigusi Čiurlionio meno mokyklą, meno virtuvę žinojau iš vidaus, turėjau dailės istorijos pagrindus ir tai buvo didelis privalumas. Todėl visuomet jutau, kad esu savo vietoje, nors, galima sakyti, į šias studijas patekau per atsitiktinumą. Rodos, tas kelias pasireguliavo savaime ir viskas susidėliojo kaip geriausiai ir galėjo būti. Nuo tada aš jau nebeturėjau minčių apie dailę – džiaugiausi, jog esu teoretikė. Maža to, menotyrą atradau kaip įkvepiančią, nenuspėjamą kūrybinę veiklą, kurioje iki šiol galiu išreikšti savo idėjas ir pasidalinti matymu.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Gyvenimas virsmo taške

– Jūsų studijų metai sutapo su pokyčių laikotarpiu, kai Lietuva žengė iš sovietinės epochos į visiškai naują etapą – nežinomą, nenuspėjamą ir kartu kupiną atsiveriančių galimybių. Ką jūs labiausiai atsimenate iš tų dienų? Kaip su laiku keitėsi menotyros samprata?

– Mano kartai labai pasisekė, atsidūrus virsmo taške – keičiantis mūsų gyvenimams, keitėsi ir pasaulis aplink mus, todėl tai priėmėme natūraliai ir jautėmės esantys savo vietoje. Nebuvome prisirišę prie senosios sistemos, natūraliai, kaip ir priklauso paaugliams, nekentėme sovietinės tikrovės, todėl su džiaugsmu nubraukėme tai, kas buvo, ir visa galva nėrėme į tai, kas prasidėjo.

Visų pirma, sovietinė menotyra man atrodė labai sausa ir neįdomi, todėl dailės istorijos faktus ir datas mokykloje tiesiog iškaldavau mintinai. O pagrindiniu šaltiniu buvo knygos apie dailininkus, ypač Henri Perruchot, parašiusio labai įdomias ir smagiai skaitomas knygas apie impresionistų bei postimpresionistų gyvenimus bei kūrybą. Visas mūsų dailės pasaulis žavėjosi jomis, nes šios knygos buvo tikras įkvėpimo šaltinis. Van Gogho gyvenimas buvo aprašytas taip, kad mūsų mokykloje visi vaikinai jautėsi esantys van gogais (juokiasi).

Šios knygos, kuriose apie dailę išties buvo rašoma įdomiai, įtraukiančiai ir gyvai, buvo ypač reta išimtis sovietmečio kontekste. Taip pat buvo įdomios ir lietuvių išeivių knygos, pavyzdžiui, Jurgio Baltrušaičio, bei vieno kito pasitaikančio užsienio autoriaus. Tuo tarpu vietinių menotyrininkų tekstai, bent jau patekę į mano akiratį, buvo sunkiai paskaitomi ir persunkti nykumos. Išskyrus tik vieno – Alfonso Andriuškevičiaus – tai buvo visai kas kita.

Tačiau 1989 metais atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, čia papūtė ir visiškai nauji vėjai, kuriuos iš Amerikos atnešė mūsų intelektualai, patys prisidėję prie universiteto atkūrimo darbų. Humanitariniame fakultete mes studijavome pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, muzikos, šokio, kino bei fotografijos istorijas. Tarp pačių netikėčiausių išskirčiau Rytų kovos menų estetikos kursą, kuriame analizuodavome skirtingų kovos menų judesius, o apie jų estetiką rašėme esė.

Mūsų studijos buvo pati tikriausia kūryba, grynas eksperimentas. Kartais mus, studentus, pasikviesdavo fakulteto vadovybė ir ragindavo siūlyti savo idėjas, kokių naujų kursų norėtume ir juos net įtraukdavo į programą. Dabar suprantu, kad šitokie dalykai įmanomi tik pereinamuoju, lūžio laikotarpiu. Pamenu, kai sykį mums išsakius pageidavimą studijuoti įvairius tyrimų metodus, Krescencijus Stoškus pareiškė: „Kam jums reikalingi svetimi metodai, jūs privalote kurti savo...“ Tai išties buvo labai progresyvu ir šiuolaikiška, tuo tarpu dabartinėje studijų sistemoje – tiesiog nebeįsivaizduojama.

Mes mokėmės tuo laiku, kai žlugo senosios taisyklės, o naujosios dar nebuvo susikūrusios, tad patys jas ir kūrėme. Todėl, kai manęs kartais žmonės klausia, ar nesigailiu nepasirinkusi kūrėjos kelio, aš atsakau – ar gali būti kas nors kūrybingiau už menotyrą (juokiasi).

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Išgyventi nuobodulį

– Tuo metu Lietuvoje jau kelis dešimtmečius gyvavo Fotomeno draugija, Nepriklausomybės pradžioje tapusi Fotomenininkų sąjunga, taip pat buvo rengiamos parodos, leidžiami almanachai bei knygos. Fotografija įsitvirtinusi meno lauke, o fotografai, ypač pirmeiviai, pripažinti kaip kūrėjai ir meistrai. Tačiau ar fotografija tuomet egzistavo menotyros lauke?

– Paradoksalu, bet ne. Skirmanto Valiulio dėka sovietmečiu fotografija buvo dėstoma tik žurnalistikos fakultete, o Nepriklausomybės metais ji, kaip menotyros dalis, atsirado ir Vytauto Didžiojo universitete. Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijoje fotografijos teorija išvis neegzistavo. Ir tik 1998 metais man pradėjus čia studijuoti doktorantūrą, A.Andriuškevičius pasiūlė dėstyti fotografijos kursą. Nors Alvydo Lukio dėka keletą metų čia jau egzistavo fotografija kaip praktinė specialybė, tačiau teorijos kurso nebuvo.

Tačiau reikia pripažinti, kad šia prasme Lietuva nebuvo jokia išimtis. Fotografija kaip menotyros objektas visame pasaulyje atsirado ne taip jau ir seniai. Juokais galima pasakyti, kad fotografai save menininkais pripažino gerokai anksčiau, nei menininkai juos pripažino menininkais. O tam, kad juos menininkais įvardytų menotyrininkai, turėjo praeiti dar ne vienas dešimtmetis. Galime prisiminti, kas buvo pirmieji, ėmę mąstyti apie fotografiją. Tai, visų pirma, semiotikas Roland‘as Barthes‘as, 1977 m. parašęs veikalą „Camera Lucida“, ir rašytoja Susana Sontag, kurios esė „Apie fotografiją“ išleista tais pačiais metais. Ir tik vėliau fotografijos teorijos bei istorijos kursai pradėti dėstyti pirmuosiuose pasaulio universitetuose.

Tad buvo žmonių, kurie net ir mane, Vilniaus dailės akademijoje pradėjusią studijuoti doktorantūroje, atkalbinėjo nuo fotografijos temos, nes, menotyros prasme, tai buvo neteisėtas dalykas (juokiasi). Bet aš buvau užsispyrusi ir tvirtai tikėjau, kad fotografija turi būti menotyros lauke. Ir, galiausiai, man pavyko šią savo nuostatą apginti.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Tuo metu jus ėmė pasiekti iš Vakarų sklindančios naujos meno raiškos formos, filosofinės bei menotyrinės idėjos, galų gale, žodynas. Kaip visa tai priėmėte, kaip supratote?

– Pamenu, žurnale „Krantai“ perskaičiau Virginijaus Kinčinaičio straipsnį apie postmodernizmą. Tuomet su kursiokais labai ilgai ir įdėmiai skaitėme šį tekstą bandydami suvokti, kas tas postmodernizmas yra, mat mums tai buvo nauja ir negirdėta sąvoka. Nors nelabai ką suvokėme, tačiau buvo akivaizdu, kad tai svarbu ir reikia šį žodį įsikalti į galvą (juokiasi). Beje, Kinčinaitį įsivaizdavau kaip rimtą dėdę, svarstantį rimtas problemas, o, pasirodo, jis tuomet buvo dar studentas, gal tik keliais kursais vyresnis už mus, bet perskaitęs kažką apie postmodernizmą ir tuo savo atradimu pasidalinęs su žurnalo skaitytojais.

Tuomet mes gaudėme viską, kas ateidavo nauja, nes viskas baisiausiai domino. Problema, žinoma, buvo su knygomis, mat mūsų bibliotekoje daugiausia buvo seni rusiški leidiniai, kurie negalėjo atliepti naujojo laiko ir mūsų alkio.

Tačiau labai greitai mus užgriuvo naujas ir nepažintas pasaulis. Visų pirma, tai vyko mokantis anglų kalbos. Universitete buvome labai griežtai laužiami ir būtent tai mus labiausiai ir paruošė susitikimui su tuo neaprėpiamu pasauliu. Visų pirma, žinoma, knygų pasauliu. Tai nutiko magistrantūros studijų metu, kai kartu su trimis savo kurso draugais, patekau į elitinį Vidurio Europos universitetą Prahoje, kur metus studijavau dailės istoriją bei filosofiją.

Čia aš pirmą kartą pamačiau tikrą biblioteką – ne kartotekas, bet realiai pilnas knygų lentynas ir mane staiga užgriuvo neįmanomybė pasirinkti, o kartu ir begalinis noras

skaityti. Kadangi savo domėjimosi sritimi jau buvau pasirinkusi fotografiją, skaičiau viską iš eilės. O kur dar būtinos knygos paskaitoms ar grynai savo malonumui. Pavyzdžiui, čia atradau Milano Kunderos romanus ir per tuos metus juos visus ir perskaičiau.

Štai kodėl laiką Prahoje, visų pirma, atsimenu kaip skaitymo laiką. Na, ir dar knygų kopijavimo laiką (juokiasi). Mat universitete buvo nemokamas kopijavimo aparatas, tai naudojausi juo be atokvėpio spausdindama tai, ko, žinojau, Lietuvoje nerasiu. Iš Prahos namo sugrįžau su pilnu lagaminu kopijuotų knygų, kurias iki šiol laikau ir kartais jos vis dar man praverčia. Iš šių knygų ne tik sėmiausi pasaulio pažinimo, teorijų ir idėjų, galų gale, pačios kalbos pajautimo, bet ir pati mokiausi rašyti.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Tačiau jūs išsišokote ne tik kad su fotografija, bet dar ir moderniąja, kuri tuomet buvo klasikinės fotografijos šešėlyje. Kodėl jums parūpo tai, kas iš esmės egzistavo tam tikrose paraštėse ir buvo žinoma išimtinai fotografijos bendruomenei, bet ne plačiau.

– Ši fotografija mane intrigavo, nes aš nežinojau, kaip apie ją kalbėti. Pamenu universitete fotografijos kursą dėstęs Alvydas Vaitkevičius, paskaitų metu nuosekliai mus supažindinęs su klasikine Lietuvos fotografija, stabtelėjo prie Violetos Bubelytės, Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio bei Remigijaus Pačėsos darbų ir pasakė: „Aš nežinau, kaip juos

suprasti...“ Ir man iš karto tai tapo įdomu. Toks buvo pirmasis akstinas mąstyti apie šią fotografiją ir pabandyti išsiaiškinti, kodėl jie fotografuoja būtent šitaip, o ne kitaip. Šia prasme buvau maksimalistė, nė per žingsnį nepasitraukiau į šalį nuo būtent šios fotografijos ir, išimtinai fotografijos, o ne, tarkime, dailės ir fotografijos ryšių analizavimo, kas tuomet konjunktūriškai buvo labiau priimtina tema.

Tiesa, buvo ir dar viena priežastis tyrinėti šitokią fotografiją. Tai intuityvus supratimas, kad šių autorių darbai išreiškia tai, kaip aš pati jaučiausi sovietiniame mieste, ir naujųjų rajonų nykumą. Tai sakydama turiu galvoje toli gražu ne tik to meto architektūrą, bet ir gyvenimo būdą, draudimus, vienodumą ir viską persmelkiantį beviltiškumą. Visa tai slėgė ir buvo persmelkę mūsų gyvenimus. Devintojo dešimtmečio pradžios „jaunųjų“ fotografijose aš atpažinau savo pačios jauseną ir man norėjosi tai įvardyti fotografijų analize.

Beje, apie šiuos autorius ir jų darbus jau Vytauto Didžiojo universitete rašiau bakalauro darbą ir tuomet tai įvardijau kaip „postmodernizmo apraiškas“. Tačiau tada dar nieko neišmaniau apie postmodernizmą, užtai skambėjo gerai ir šiuolaikiškai (juokiasi). Ilgainiui supratau, kad šis apibūdinimas nėra tikslus ir ėmiau ieškoti tinkamesnio žodžio. Ir tas žodis tiesiog nukrito iš dangaus...

Kartą man sėdint Jaunimo sode ant suoliuko ir galvojant apie savo darbą, priėjo žmogus ir atkišo knygelę. Tai buvo laikas, kai rašytojai pardavinėjo savo knygas, o šis žmogus buvo Pranas Kutkaitis. Jis man ištiesė savo knygelę ant kurios viršelio perskaičiau – „Nuobodulys“. Tai ir buvo tai, ko ieškojau... Iš dėkingumo šią knygą net nusipirkau, bet svarbiausia, aš turėjau sąvoką, kuri vėliau tapo mano disertacijos „Nuobodulio estetika“ ašimi.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Kaip į šį darbą reagavo jūsų nagrinėjami autoriai, kurie staiga buvo priskirti vienai bendrai „nuobodulio“ kategorijai?

– Su daugeliu jų susipažinau tik po disertacijos gynimo įvykusiame baliuje, mat į patį gynimą sugūžėjo didžiulis būrys fotografų. Tai, pasirodo, buvo svarbu ne tik mano aptartiems autoriams, bet ir visai fotografų bendruomenei. Vis dėlto tai buvo pirmoji disertacija nepriklausomoje Lietuvoje, parašyta Vilniaus dailės akademijoje, kurios dėmesio centre atsidūrė fotografija, ir, rodos, tik antroji apskritai Lietuvos istorijoje.

Daugelis autorių tokį įvardijimą priėmė labai nuoširdžiai ir džiugiai, ir vos vienas kitas priekaištavo, jog tuomet, kai jie kūrė, jokio nuobodulio nejuto (juokiasi).

Džiaugiuosi taip pat ir tuo, kad mano darbo vadovas A.Andriuškevičius primygtinai siūlė išleisti disertacijos pagrindu parašytą knygą, nes, kaip jis sakė, žmogus, išleidęs knygą, ir žmogus be knygos yra du skirtingi žmonės. Kai knyga pasirodė, aš įsitikinau jo žodžių teisingumu: staiga mano statusas pasikeitė ir iš nežinia ko norinčios studentės aš tapau žmogumi, parašiusiu knygą (juokiasi).

– Šiandien gyvename sodriai vaizdų pripildytoje kultūroje – nuo reklamų iki filmų, nuo socialinių tinklų iki fotografuojančio telefono kiekvieno kišenėje. Rodos, kur pažvelgsi, visur fotografija. Kaip jūs pati tame jaučiatės?

– Vaizdo prasme žmonės tampa labiau raštingi ir šiuo būdu ima ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Kita vertus, matau, jog egzistuoja vaizdų sluoksniai, kuriuos nebūtinai gebame perskaityti. Juk, pripažinkime, viena yra banalūs kačiukai, kūdikiai ar saulėlydžiai ir visai

kas kita meninė, konceptualioji fotografija. Žmonės jau yra išmokę savo gyvenimą demonstruoti vaizdais, tačiau subtilesnius dalykus – savo mąstymą, idėjas, jausmus vizualizuoti geba vienetai. Vaizdai, kaip ir tekstai, yra „skaitomi“ labai panašiai: vienus dalykus suvokia didesnioji dalis žmonių ir visiškai kitus – profesionalai.

Dabartinis fotografuojančio žmogaus košmaras – tai gebėjimas atsirinkti. Ne kiekvienam tai yra pakeliama užduotis. Kita vertus, daugelis dabar tiesiog fotografuoja, bet nei atsirenka, nei ką nors su tuo daro. Tokiu būdu nuotraukos užkemša kompiuterius ir kietuosius diskus, jos kaupiasi – bergždžiai, be kokio nors tikslo ar idėjos. Tad tenka pripažinti, kad esame persisotinę vaizdais ir nebesugebame jais mėgautis.

O kai nuotraukų tiek daug, tai ir nustebti ar nustebinti yra vis sunkiau. Išties, atrodo, o kas čia tokio nufotografuoti. Tačiau norint sukurti kai ką įspūdingo, kas prikaustytų žvilgsnį, reikia išlieti nemažai prakaito. Na, o jei nežinai, ką su ta nuotrauka darysi, neverta tuo ir užsiimti šiaip sau.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

Meno kūrinys – pretekstas patirčiai

– Yra įvairių būdų suprasti ir priimti meno kūrinį. Pavyzdžiui, vienas tokių, ypač konceptualioje kūryboje dažnai pasitaikantis paties autoriaus paaiškinimas, ką jis turėjo galvoje tai kurdamas. Tokiu būdu autorius pats sufleruoja galimus sprendimus, nes tai yra labai subjektyvi kokios nors idėjos parafrazė ir jei jos nežinai, tai „nepagauni kampo“. Ir yra visiškai kitas, intuityvus, suvokimas, kai darbas tiesiog paveikia – asmeniškai, giliai, jautriai – nors nebūtinai gali įvardyti kodėl. Ir tai gali būti labai paprastas, net, sakyčiau, banalus darbas, tačiau jo vaizdas idėja rezonuoja tavyje. Kaip jūs, kaip menotyrininkė, matote šią problemą?

– Man taip pat viskas yra lygiai taip pat, kaip jūs ir įvardijote. Iš pradžių ir aš reaguoju į tai, ką matau. Pavyzdžiui, Remigijaus Pačėsos darbai – iš pirmo žvilgsnio jie yra labai paviršutiniški: stulpas, tvoros smaigalys, betono bortelis. Ar gali būti kas nors banaliau? Tačiau esminis klausimas – kodėl banalybė tave trikdo? Kas slypi už šio vaizdo? Nuo to ir prasideda gilesnis meno kūrinio suvokimas.

Su šiuolaikiniais kūriniais man taip pat dažnai nutinka, kad, atėjusi į parodą ir ją apžiūrėjusi, nepamatau nieko tokio, kas įstrigtų ir sujaudintų iš pirmo žvilgsnio, spontaniškai. Bet perskaitau kūrinio aprašymą ir atsiveria tai, apie ką aš net nesusimąsčiau. Štai kodėl autoriaus paaiškinimus vertinu kaip būtinąją kūrinio dalį. Prieš įvertindama konkretų darbą, privalau sužinoti viską, ką pats menininkas į jį sudėjo. Šitaip kūrinys tampa labiau suprantamas.

Kažkuo nustebinti žmogų dabar yra labai sudėtinga – daug dalykų jau sukurta ir matyta. Menininkai dažnai vaikšto apie tas pačias idėjas ieškodami naujų būdų joms išpildyti. Tuo tarpu menotyrininkai vertina ne tik pačią idėją, jos įgyvendinimą, tačiau ir konceptualų sprendimą. Juk nebeužtenka bet kokį ready-made‘ą perkelti į parodos erdvę, nes tai gausybę kartų jau daryta. Štai kodėl ir reikia kažko daugiau, konceptualios pastangos, judesio į šoną, kad tai suveiktų ir žiūrovo sąmonėje paliktų žymę su klausimu: „kas tai?“ arba „kodėl taip, o ne kitaip?“

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– O ar yra kokios nors ribos, kurias jūs, kaip menotyrininkė, sau pati esate nustačiusi, kad štai čia jau ne mano „daržas“ ir tokių kūrinių nebandote suprasti?

– Medijų menas – man tai visiškai svetima ir neįdomu. Tiesa, kartą esu apie tokią parodą rašiusi, bet net ir tada jutau, kad tai ne mano sritis.

Kita vertus, dar iš studentavimo laikų manyje gyvena užsispyrimas ir siekis gebėti parašyti apie bet ką – net ir tą banalų stulpą. Tad aprašyti aš galiu, bet vis dažniau susimąstau, ar verta...

– Vadinasi, galite rasti paaiškinimą ir pateisinti bet kokį kūrinį? Tačiau ar tai nėra vien žongliravimas gerai skambančiais žodžiais ir įmantriomis sąvokomis? Ar menotyrininkas išties yra patikimas vedlys, tarkime, po parodą ar konkretų kūrinį, kai jis pats yra be galo subjektyvus, maža to, gebantis manipuliuoti idėjomis iš perskaitytų protingų knygų?

– Išties, ir apie menkavertį kūrinį menotyrininkas gali parašyti įspūdingai. Maža to, net patirti kūrybinį malonumą, nes iš nieko kažką padarė reikšmingu. Argi tai nėra kūrybiškas užsiėmimas? Analizuodamas, savaip interpretuodamas, pritaikydamas tam tikras idėjas ar koncepcijas kūrinyje gali sukurti prasmę ir net pats ja patikėti. Tai yra menotyrininko sąžiningumo dilema.

Todėl, mano supratimu, rašyti gali tik apie tai, kuo pats tiki. Tuomet manipuliacija įgauna teigiamą reikšmę. Juk, gerai pagalvojus, kiekvienas kūrėjas manipuliuoja savo darbu, siekdamas paveikti žiūrovą. Maža to, tai žino ir pats žiūrovas ir pats nori, kad būtų juo manipuliuojama, o kūrinys sužadintų jo emocijas bei mąstymą. Lygiai taip pat ir parodos kuratorius manipuliuoja erdvėje išdėstydamas meno kūrinius, menotyrininkas – rašydamas apie parodą ar konkretų darbą. Šitokiu būdu yra kuriami pretekstai patirtims. Ir tai, mano galva, yra nuostabu.

Kalbant apie subjektyvumą, tai seniai pripažinta tiesa, jog humanitariniuose moksluose be to tiesiog neįmanoma. Algirdas Julius Greimas savo semiotikos teorija bandė meno vertinimą paversti objektyviu, tačiau tuomet tekstai apie kūrybą tampa nebepaskaitomi. Štai kodėl mus ir turėtų dominti daug patirties turinčio subjekto mąstymas apie tam tikrus dalykus, reiškinius ar kūrinius, kuris, manipuliuodamas mūsų protais ar jausmais, atveda prie naujų patirčių ir naujo požiūrio į pasaulį ar atskirus jo segmentus.

Agnė Narušytė
Gedmanto Kropio / BNS nuotr.

– Poetas Raineris Maria Rilke rašė „Laiškus jaunam poetui“, o kokie būtų jūsų „Laiškai jaunam menotyrininkui“?

– Nerašyti tekstų už pinigus, kuriuos siūlo pats kūrinio ar parodos autorius, mat tokiu atveju kyla pagunda meluoti, pataikauti ir būti nesąžiningu. Tai slidus ir pavojingas kelias. Žinoma, išimtis yra tekstai, kuriais pristatomas pats menininkas ir jo kūryba, tarkime, leidžiant jo darbų albumą. Tai tiesiog yra kitas žanras ir šitokiam tekstui keliami kitokie reikalavimai. Tačiau recenzija apie parodą ar kūrinį, turėtų gimti paties menotyrininko arba spaudos leidinio iniciatyva, kuris ir moka honorarą.

Į kritikos kursą jauni žmonės neretai ateina manydami, kad meno kritika užsiimti neverta, nes tai vargo vakarienė – darbas prastai apmokamas, kultūrinė spauda gyvena sunkiai, mažai skaitoma ir panašiai.O aš jiems kasdien sakau, kad tai verta pastangų, nes jūs lavinate savo gebėjimus kritiškai mąstyti, analizuoti, rašyti.

Kita vertus, tai puiki savireklama: jauni žmonės gali pasireikšti kaip mąstančios asmenybės, gebančios reikšti savo mintis, požiūrį, vertinimą. Tuomet jauni menotyrininkai yra pastebimi, į jų vertinimus atsižvelgiama ir jiems net imami siūlyti darbai bei užsakymai.

Tai vos kelios gyvenimiškos ir praktinės menotyrininko kelio pamokos. Be abejo, savo studentams nuolatos apie tai kalbu ir pasakoju. Kaip ir apie būtinybę rašyti įdomius, įtraukiančius tekstus, kūrinių analizavimą iš pačių įvairiausių perspektyvų, neaplenkiant ir paties autoriaus matymo, ir daugelį kitų dalykų, kurie gali padėti jiems menotyrą pamatyti kaip kūrybinę ir nenuspėjamą veiklą.