Senojo Vilniaus veidai ir kasdienybė – Aleksandros Jacovskytės fotografijose
Kiek pamenu, mano tėvas visada fotografavo: jis turėjo kelis aparatus, o rūsyje buvo net įsirengęs laboratoriją, kur pats spausdino nuotraukas. Abu šie procesai man kėlė didžiulį susidomėjimą, o kartu ir nepaprastą pagarbą, nes atrodė, kad tai itin sudėtinga alchemija – juk iš nieko prieš akis staiga ima atsirasti tikrovės vaizdas... Matydamas tokį smalsumą, tėvas man, tuomet vienuolikmetei, nupirko „Smeną“. Šitaip aš ir pradėjau fotografuoti.
Pirmąsias fotografijos pamokas aš ir gavau iš tėvo. Vėliau mokiausi vartydama fotografijos žurnalus, kuriuos tėvas prenumeruodavo. Kai 1961 metais atsirado čekų fotografijos almanachas, pasirodantis keturis kartus per metus, tėvas užsisakė ir jį. Tai buvo aukščiausio lygio darbai. Tuomet ir pastebėjau, kad fotografija – tai ne tik šeimyninio albumo nuotraukos, bet kai kas žymiai daugiau.
Didžiausią įspūdį man paliko Henri Cartier-Bressono darbai. Pamenu, pamačius vieną jo darbą, kilo didžiulis noras pamatyti ir daugiau. Tuomet, nuėjusi į Martyno Mažvydo biblioteką, radau atvirutės formato jo knygelę. Tai buvo kažkas neįtikėtino: ta preciziška darbų kompozicija ir sukuriama emocija – ji negali nejaudinti ir nesukelti minčių. Gal todėl iki šiol fotografijoje įdomiausi man tebėra meniniai reportažai bei žmonių portretai.
Ilgainiui, kur tik eidavau, visur nešdavausi ir fotoaparatą. Jei pamatydavau įdomų vaizdą, žmogų, pajusdavau atmosferą – iškart fotografuodavau. Ypač mėgau fotografuoti Vilniaus senamiestyje: jo apleistis, faktūros, nematytos erdvės bei perspektyvos tiesiog traukė ten eiti, tyrinėti ir atrasti tai, kas buvo nematyta. Šitaip, man rodos, bandžiau suprasti jo grožį. Keista, bet tuomet visiškai nesuvokiau, koks apleistas yra šis miestas.
Su draugais mes dažnai leisdavomės į ilgus pasivaikščiojimus po tuščią senamiestį be automobilių, reklaminių iškabų, vos su vienu kitu praeiviu... Miestas man tapo scenografija, kurioje veikai įvairūs personažai – dažniausiai mano bičiuliai ir artimieji. Man norėjosi užfiksuoti tas mūsų gyvenimo akimirkas, kurios staiga atsiverdavo prieš akis. Kartu pats fotografavimas tapo bendravimo būdu, savosios kasdienybės dokumentavimu. Galiausiai aš suvokiau, kad į pasaulį žiūriu per objektyvą.
Anuomet su savo darbais nedalyvavau parodose – man tai neatrodė taip svarbu. Kartais, tiesa, mano daryti menininkų portretai būdavo spausdinami „Literatūroje ir mene“. Bet aš niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė... Visada fotografavau sau ir tik sau.
Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia čia yra pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių bei senojo Vilniaus aplinkos.
Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.
Nuotraukos Aleksandra Jacovskytė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė