Algirdo Tarvydo fotografijose – Lietuvos kino mohikanai ir ikonos
Mano gyvenime pirma atsirado fotoaparatas, o vėliau ir filmavimo kamera, tačiau galiausiai negalėjau skirtis nei su vienu, nei su kitu: kai filmuodavau – nefotografuodavau, tačiau fotoaparatas visada būdavo po ranka ir tik pasitaikius ilgesnei pauzei imdavau gaudyti akimirkas tiek kino aikštelėje, tiek ir už jos ribų.
Vaikystėje su tėvais gyvenau Naujojoje Akmenėje. Besimokydamas septintoje klasėje, o tai buvo 1955 metai, paprašiau tėvų, kad duotų pinigų ir nusipirkau fotoaparatą. Kodėl – negaliu paaiškinti. Tiesiog tuo metu užgimė toks jausmas, noras tai išbandyti. Šitaip ir pradėjau fotografuoti, visų pirma, namiškius, draugus, artimiausią aplinką. Tėvas man sakydavo: tu fotografuok, nes viskas keičiasi, viskas praeina... Tai aš ir fotografavau nesąmoningai norėdamas įamžinti, pagauti prabėgantį laiką, įvykius, kasdienes akimirkas ir žmonių veidus. O jau vienuoliktoje klasėje nusipirkau 16 mm kino kamerą ir pradėjau filmuoti.
Kai per išleistuves mokyklos direktorius paklausė, kuo kiekvienas ketiname būti, nežinau kas man šovė į galvą, tačiau atsakiau – kino operatoriumi. Tai buvo spontaniški žodžiai, rodos, išdygę iš niekur... Jie taip ir galėjo išnykti nebūtyje, mat tik gavę atestatą, pagal komunistų partijos reikalavimą, visi mūsų klasės vaikinai buvome išsiųsti mokytis kranininkais, o po trijų mėnesių aš jau dirbau Naujosios Akmenės gamykloje. Šiandien tuo sunku patikėti, bet tuomet aš, aštuoniolikmetis, gaudavau 1000–1300 rublių atlyginimą. Tai buvo baisiai dideli pinigai: vos per pusę metų susitaupęs nusipirkau „Žigulius“. Taip galėjau sočiai ir laimingai visą gyvenimą dirbti šį darbą, iš vienos vietos į kitą perkeldamas tai, kas reikalinga gamybai.
Tačiau nepraėjus nė metams aš visa tai mečiau ir išvykau studijuoti teatro režisūros į Vilniaus kultūros švietimo technikumą. Studijos buvo labai įdomios, mes mokėmės ir vaidinome buvusio geto teatro scenoje, tiesa, tuo metu apie tai nieko nežinodami. 1962 metais baigęs mokslus buvau paskirtas Palangos kultūros namų meno vadovu. Čia mano pareigos daugiausia buvo susijęs su fotografavimu, tačiau įgyvendinau ir keletą smagių ir netikėtų sumanymų. Vienas jų – pliaže per garsiakalbius imta skelbti informaciją apie orą, vandens temperatūrą ir pasimetusius vaikus. Vėliau iš to atsirado ir kitokio turinio skelbimai: „Neikite į jūrą!“, „Atsargiai, duobės!“ ir pan.
Netrukus iš Palangos trejiems metams buvau paimtas į armiją. Čia devyniems mėnesiams patekau į felčerių medicinos mokyklą, kurią pabaigus mane išsiuntė į Kaliningradą. Gal taip mano dienos ten ir būtų prabėgusios sekant „priešiškų valstybių“ lėktuvus. Tačiau buvau nerami dūšia... Sykį užėjęs į karininkų namus ir pamatęs, kaip dailininkai piešia, išsitraukia fotoaparatą ir ėmiau juos fotografuoti. Po kurio laiko įteikiau jiems savo darytas nuotraukas. Pamatę mano darbus jie ilgai nedvejoję priėmė mane į savo būrį ir taip šalia felčerio pareigų tapau ir armijos fotografu. Ko tik nefotografavau: ir paradus, ir mokymus, ir karininkus, ir jų šeimas bei vaikus... Per tuos metus sukūriau nemažą ciklą, skirtą sovietinės armijos temai. Taip pat čia turėjau galimybę ir pafilmuoti rankine kamera „Konvas“, kurią patikėdavo vienas karininkas.
Grįžęs iš armijos prisiminiau savo mokyklos idėją – tapti kino operatoriumi. Tačiau iškilo dilema: ką pasirinkti – televiziją ar kino studiją? Pamenu, atsikėliau ankstyvą rytą, atėjau į stotelę ir pagalvojau: koks troleibusas atvažiuos pirmas, į tą ir lipsiu – Nr. 3 nuveš į Žvėryne įsikūrusią kino studiją, o Nr. 4 – iki Konarskio gatvės, kur buvo televizija. Pirmas atvažiavo Nr. 3, tad aš nukakau į Birutės g. 18 ir pirmą kartą pravėriau Lietuvos kino studijos vartus...
Visiškai atsitiktinai atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu metu – parodęs savo darytas sovietinės armijos nuotraukas buvau iškart priimtas operatoriaus ir režisieriaus Zacharijaus Putilovo asistentu. Pirmasis mūsų darbas buvo dokumentinis filmas apie Ignaliną „Ežeruosna grįžta vasara“. Vos pabaigus šį – mane iškart pakvietė dirbti Almanto Grikevičiaus dokumentinėje juostoje „Laikas eina per miestą“. Visa tai buvo neįkainojama patirtyis: man teko organizuoti filmavimus, ieškoti tinkamiausių vietų, derinti įvairius režisierių ir kitų komandos narių poreikius. O kai tik turėdavau laisvą minutėlę – fotografavau visa tai, kas vyko šalia filmavimų... Po metų Robertas Verba pasiūlė tapti jo asistentu filmuojant „Čiutyta rūta“ ir šitaip pamažu mano gyvenimas tapo nebeatsiejamas nuo kino.
Lygiagrečiai gyvenau ir gan intensyvų fotografinį gyvenimą: 1967 metais su kolegomis įkūrėme Vilniaus fotoklubą, o Vilniaus Profsąjungų rūmuose surengiau debiutinę savo darbų parodą, kurioje pirmą kartą eksponavau ir darbus iš kino aikštelės. Į klubą paskaitų kviečiau skaityti operatorių ir fotografą Algimantą Mockų bei įvairius menininkus. Gyvenome gan demokratiškai: vieni kitiems rodydavome savo darbus ir nevengėme kits kito nei pakritikuoti, nei pagirti. Tokia buvo mūsų fotografijos ir tobulėjimo mokykla. O 1970 metais buvau priimtas į neseniai įsikūrusią Lietuvos fotomeno draugiją.
Tuo metu neakivaizdžiai mokiausi ir Kinematografijos institute Maskvoje. Didžiausias studijų privalumas buvo galimybė pamatyti daugybę užsienio filmų – tiek klasikinių, tiek naujausių kūrinių. Tačiau daugiausia gavau iš Lietuvos kino studijoje tuomet dirbusių mūsų operatorių Jono Griciaus, Algimanto Mockaus bei Roberto Verbos.
Pirmuoju savarankiškai mano nufilmuotu darbu tapo R.Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“. Jo pradinė idėja buvo susijusi su artėjančiu Lenino šimtmečiu: scenarijuje siekta parodyti, kuo šiandien gyvena jo bendraamžiai. Taip mes ir kūrėme... Žagarėje atradome buvusį caro kareivį, kuris dievagojosi iš toli matęs Leniną. Mes nufilmavome jo prisiminimus, ordinus, tačiau į filmą šis siužetas išvis nepateko, o ir Lenino šimtmečio koncepcija taip pat nejučia išgaravo... Užtat filmas pavyko gerai, net ir šiandien teko skaityti, kino kritikai jį vertina labai palankiai.
Nuo pat pirmųjų darbo dienų kino studijoje, kur bevažiuočiau, visur su savimi imdavau ir fotoaparatą. Tuomet mūsų laiko suvokimas buvo visiškai kitoks nei dabar, todėl ir fotografavimui turėdavau daugiau galimybių. Tarkime, siužeto nufilmavimui būdavo skiriamos dvi tris dienos: atvažiuoji, apsižiūri, susipažįsti su aplinka, žmonėmis, išvaikštai apylinkes ieškodamas geriausių vietų filmavimui... Tas pats būdavo ir dirbant su vaidybinėmis juostomis. Bet ir čia laisvo laiko buvo užtektinai ir aš daugiausia jo skirdavau fotografavimui. Beje, tą patį dariau ir dirbdamas su savo paties filmais bei laisvu nuo darbo metu.
Sąmoningai vengiau fotografuoti tuomet, kai būdavo filmuojama. Ėjau kitais keliais ieškodamas savitų siužetų ir įvykių, kurie nutikdavo tuomet, kai kameros būdavo išjungtos. Daugiausia fotografavau kino žmones – režisierius, operatorius, aktorius ir aktores bei kitus kino darbininkus – garso operatorius, apšvietėjus, scenaristus, redaktorius, kinotyrininkus, filmų dailininkus ir kompozitorius. Tuo metu Lietuvos kino studijoje dirbo 25 režisieriai, 24 operatoriai – iš viso net 600 darbuotojų.
Man pačiam labiausiai patiko fotografuoti reportažiniu principu – pamatau, nuspaudžiu kelis kadrus ir viskas. Buvau racionalus fotografas, dirbau taupiai. Tačiau kai dabar, po laiko, peržvelgiu savo archyvą, galvoju, neblogai viskas pavyko... Šis ciklas – tai lietuviško kino istorija. Būtent lietuviško, mat po okupacijos Lietuvos kino studijoje dirbo nemažai atvykėlių iš Rusijos, buvusių Antrojo pasaulinio karo dalyvių. Tačiau atėjęs čia dirbti 1966 m., jų neberadau – Lietuvos kino studija jau buvo iš esmės lietuviška. Apie šiuos žmones bei jų kūrybą kaip tik ir yra mano fotografijų serija „Lietuvos kino studija: žmonės ir filmai“.
Nuotraukos Algirdas Tarvydas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė
