Antanas Ingelevičius – fotografas, įamžinęs prisiminimus apie miestą

Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos nacionalinio muziejaus projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Fotografo Antano Ingelevičiaus pavardė dar iki 2022 metų pavasario nebuvo žinoma nei akyliems tarpukario Lietuvos fotografijos žinovams, nei istorikams, nei Kauno miesto tyrinėtojams.

Daugiau nei 800 jo stiklo negatyvų, kuriuose atskleidžiamas XX a. 3–4 dešimtmečio Kauno gyvenimas, medinė jo architektūra, peizažai, „Vilkolakio“ teatras bei jo aktoriai, kultūriniai įvykiai bei kasdienybė, septynis dešimtmečius beveik neliesti išgulėjo Vilniaus etnografiniame muziejuje, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu muziejumi.

Skurdus negatyvo rinkinio aprašas, kurio autoriumi įvardytas tiesiog „Ingelevičius“, net nepaminint fotografo vardo, buvo vertinamas kaip ikonografinė medžiaga ir nieko daugiau.

Tačiau laikas fotografijai suteikia ypatingą skonį ir galimybę į negrįžtamai praeityje nugrimzdusius vaizdus pažvelgti visiškai kitaip, juose atrandant dabartį parturtinančius siužetus bei istorijas.

Tikru ir netikėtu kultūros įvykiu 2022 metais tapo „Istorijų namuose“ surengta A.Ingelevičiaus paroda „Kūrėjas ir miestas“. Joje pirmą kartą visuomenei pristatyti šio menininko ir dokumentalisto darbai, subtilus žvilgsnis į savąjį laiką bei jo ženklus, taip pat paties fotografo gyvenimo istorija, kurioje iki šiol netrūksta nei žavių atradimų, nei mįslių.

„Antanai, kas tu?“ – savo straipsnyje, skirtame pristatyti A.Ingelevičiaus gyvenimą bei asmenybę, klausė vienas parodos kuratorių Gytis Grižas. Pasak jo, fotografo gyvenimo istoriją tyrėjams teko rinkti iš mažyčių fragmentų ir detalių, tačiau vis tiek „susidurta su paslaptinga mistika: toks iškalbingas jo kūrybiškumas ir tokie menki jo gyvenimo trupinėliai, vos užsimenantys apie jį ir jo aplinką“.

Žinoma, kad A.Ingelevičius gimė 1892 m. Biržų apskrities ir valsčiaus Kvetkų parapijos Gikonių dvare, pačiame pasienyje su Latvija. Jo tėvai buvo dvarininkai, o, be būsimo fotografo, šeimoje augo dar penki vaikai.

Kur Ananas mokėsi ir kokį išsilavinimą įgijo, jo biografijos tyrėjams nustatyti nepavyko, bet spėjama, kad bent dalį mokslų jis galėjo išeiti Peterburge, kur studijavo ir jo vyresnysis brolis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Ingelevičius buvo mobilizuotas ir paskirtas tarnauti į vieną iš pėstininkų pulkų. Tačiau 1915 metų rugpjūtį jis pateko į vokiečių nelaisvę. Kiek laiko kalėjo – nežinoma. Paleidimo faktą patvirtina 1918 m. liepą Leliūnuose vokiečių valdžios jam išduotas asmens liudijimas, suteikiantis teisę laisvai judėti Lietuvos teritorijoje.

Kuriais metais fotografas apsigyveno Kaune, mieste, kurio unikalų portretą sukurs savo fotografijomis, – taip pat nežinia, bet 1920 metais datuojamoje kortelėje pasui gauti, grafoje „gyvenamoji vieta“ Antanas nurodė būtent Laikinąją sostinę.

Muziejininko G.Grižo, kruopščiai bandžiusio atkurti paslaptingojo kūrėjo biografiją, manymu, fotografija A.Ingelevičius susidomėjo dar vaikystėje, o iš jo rinkinyje saugomų darbų matyti, kad jau 1908 metais jo šeimoje būta fotoaparato.

Pirmojo pasaulinio karo metu Antanas fotografavo kareivių grupes, o 1923 metais sukūręs šeimą, savo objektyvą nukreipė į artimiausią aplinką – vaikus, žmoną bei kitus giminaičius.

1921 metais Antanas dirbo visuomenės ir politikos dienoraščio „Lietuva“ redakcijoje, kur turėjo galimybę bendrauti su tokiomis to meto kultūros asmenybėmis kaip Faustas Kirša, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vienuolis ir daugeliu kitų.

Jis taip pat dalyvavo „Vilkolakio“ teatro veikloje – ne tik fotografavo artistus, jų pasirodymus, iškylas ir vakarėlius, bet ir pats vaidino politinės satyros spektakliuose.

Tarp jo biografinių įdomybių ir dar vienas netikėtas faktas – su broliu Vladu jis buvo vienu iš Lietuvos vegetarų draugijos steigėjų.

Bet į Lietuvos fotografijos istoriją A.Ingelevičiaus pavardė dabar jau įrašyta dėl subtilaus jo gebėjimo pamatyti ir užfiksuoti nelabai ką dominusį medinį Kauną, jo kiemus ir tarpuvartes, kontrastingą miesto grožį ir kasdienį to meto gyvenimą.

Neatsitiktinai po apsilankymo A.Ingelevičiaus parodoje menotyrininkė Agnė Narušytė pastebėjo: „Nežinau, ar Ingelevičius buvo girdėjęs apie tai, kaip prancūzų fotografas Charlesʼis Marvilleʼis fotografavo Paryžiaus lūšnynus prieš barono Haussmanno pertvarkas ir po. Greičiausiai ne. Bet žiūrėdama į šias fotografijas matau panašų žvilgsnį – į tai, ką nušluos modernybė. O kontūrus tirpdanti saulė jau dabar, čia, fotografo akyse tai verčia nostalgišku prisiminimu.“

Su 34-iomis savo fotografijomis A.Ingelevičius dalyvavo 1935 metais Kaune vykusioje Antrojoje fotomėgėjų sąjungos parodoje, o jo darbai jam pelnė šeštą vietą.

Taip pat žinoma, kad A.Ingelevičius dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje, o savo nuotraukose įamžino gausybę eksponatų: paveikslų, skulptūrų, liaudies meno kūrinių. Jis taip pat dalyvavo įvairiose ekspedicijose, kurių metu buvo renkami senieji reliktai, fotografuoti namai, koplytėlės, taip pat įdomesni buities bei ūkio daiktai.

Maža to, galerijos vadovybė jam pirmajam leido nufotografuoti M.K.Čiurlionio darbus, kurių nuotraukos atskiru leidimu pasirodė knygelėje „Dvylika M.K.Čiurlionio paveikslų „Zodiako ženklai“.

Fotografo biografo G.Grižo teigimu, paslaptingiausias laikotarpis A.Ingelevičiaus ir jo šeimos gyvenime yra Antrasis pasaulinis karas bei pokaris. Tikėtina, kad 1940-aisiais jie iš Kauno persikėlė į Biržus. Kiek laiko čia praleido – lieka neaišku.

Vienintelis liudijimas apie A.Ingelevičiaus mirtį yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose saugomas režisieriaus A.Sutkaus „Vilkolakio“ teatro dalyvių sąrašas, kuriame aprašytas ir fotografas, o prie jo pavardės pažymėta „mirė 1947 m. Vilnius“.

Pasak G.Grižo, tikėtina, kad A.Ingelevičius palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, tačiau kol kas tiksli jo kapo vieta nenustatyta.

Savo straipsnyje „Antanas Ingelevičius: fotografas modernybės priešaušryje“ menotyrininkas Tomas Pabedinskas labai tiksliai įvardijo šio fotografo išskirtinumą: „vaikščiodamas po Kauną jis nuklydo už to meto fotografijai įprastų miesto ribų ir įamžino vargingas miesto dalis bei jų gyventojus. Ko gero, nė vienas Ingelevičiaus amžininkas nėra užfiksavęs tiek nereprezentacinių, neatitinkančių modernaus miesto įvaizdžio ir optimizmo Kauno vaizdų. Net tuomet, kai fotografavo senamiestyje ar pro objektyvą žvelgė į bažnyčias, pirmame jo fotografijų plane atsidūrė nefasadinė miesto pusė ir neturtingų miestiečių kasdienybė“.

Nuotraukos Antanas Ingelevičius iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.

Tekstas parengtas pagal parodos bei katalogo „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ kuratorių Agnės Taliūtės, Gyčio Grižo, Vitalijos Jočytės medžiagą. Parengė Gediminas Kajėnas.

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė