Arūnas Baltėnas. „Namų tyloj“ – gyvenimai anapus istorijos
Važinėdamas po Lietuvą, dažniausiai su užduotimis nufotografuoti architektūros paminklus ar istorines vietas, mintimis nuolat sugrįžtu į atokias sodybas su senomis obelimis ir bijūnais prie lango, pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties ir tarsi „anapus istorijos“. Labiau nei žymios krašto vietos mane traukia jų namų šviesa ir ramybė.
Sodybų šeimininkai kalba mažai, bet jų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa.
Būta daug situacijų, labai stiprių ir iškalbingų, bet kameros užrakto spragtelėjimas būtų išsklaidęs patiklios artimų žmonių bendrijos palaimą. Bandydamas iš taip arti fiksuoti žmonių gyvenimą, nuolat jausdavausi, tarsi paslapčiomis žiūrėčiau pro kažkieno netyčia paliktas praviras duris, tad fotografuodavau tik pajutęs tylų pritarimą, kylantį iš abipusės pagarbos.
