Atrasti miestą savyje: fotomenininko G.Trimako pasivaikščiojimai po savąjį Vilnių
Prieš susidomėdamas fotografija, studijavau Vilniaus inžineriniame statybos institute, Miestų statybos fakultete. Būtent čia supratau, kad kiekvienas miestas yra gyvas, augantis ir nuolatos besikeičiantis organizmas, turintis savo tvarką, logiką ir gyvenimo dėsnius.
Dar sovietmečiu man giliai įstrigo šviesaus atminimo profesoriaus Šeštoko mintis. Jis teigė, kad Vilnius yra išskirtinis Europos miestas, nes pagal bažnyčių ir gyventojų santykį nusileidžia tik Vatikanui. Nežinau, kiek šiame teiginyje tiesos, bet tai man padarė didžiulį įspūdį, ir aš ėmiau dairytis aplinkui, žiūrėti ir pastebėti tuos virš pastatų kyšančius smailių bokštus. Tai tapo pirmu impulsu, vėliau atvedusiu prie fotografijų ciklo „Tavo bažnyčios“.
Kitas svarbus aspektas buvo susijęs su fotografijos istorija bei senaisiais Vilniaus atvaizdais, kuriuos savu metu kūrė tokie meistrai kaip Juzefas Čechavičius, Abdonas Korzonas, Stanisławas Filibertas Fleury, Janas Bułhakas bei kiti. Jų darbuose atradau vizualų miesto gyvenimo tęstinumą: nors gyventojai buvo jau kiti, tačiau miestovaizdžiai, peizažai, kalvelės ir bažnyčios – tos pačios. Būtent šis kultūrinis palikimas sovietų okupacijos metais buvo gerokai prislėptas: muziejai, bibliotekos, universitetas savo fonduose turėjo nemažai senojo Vilniaus vaizdų, tačiau jų neafišavo, mat bažnyčių ir kryžių nuotraukos galėjo būti konfiskuotos ar net sunaikintos.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje dirbdamas Fotomeno draugijoje turėjau galimybę tyrinėti šiuos senuosius Vilniaus vaizdus. Man buvo be galo smalsu pamatyti šį miestą senųjų meistrų akimis. Ir kuo daugiau tyrinėjau, kuo daugiau pats stebėjau, supratau, kad iš esmės per šimtmetį Vilnius nelabai tepasikeitė, o jo atraminiai taškai – bažnyčios – liko tos pačios. Ir nors keitėsi jų fasadai, aplinkiniai pastatai buvo nugriauti, jų vietoje iškilo nauji, o buvę senieji vienuolynai – apleisti ir išniekinti, tačiau vizuali miesto ašis, nepaisant net ir to, kad dalis kryžių nuo bažnyčių bokštų buvo nukelta, išliko.
Miestų peizažų fotografavimas sovietmečiu nebuvo draudžiamas. Tačiau jei į kadrą patekdavo bažnyčios kryžius – tokia nuotrauka nepraeidavo cenzūros ir parodoje ar leidinyje negalėjo būti rodoma. Tai žinodami fotografai ėmė vengti šitokius darbus teikti meno tarybai. Nepaisant to, dalis jų vis tiek fotografavo miestą ir dėjo į savo archyvus. O atkūrus Nepriklausomybę ištraukė į viešumą. Mečislovas Sakalauskas, Algimantas Kunčius – tai vos keletas ryškiausių Vilniaus vaizdų metraštininkų.
Pavienes fotografijas, kurios vėliau sugulė į ciklą „Tavo bažnyčios“, kūriau 1988–2010 m. Vienu iš mano simbolinių tikslų kaip tik ir buvo siekis atstatyti penkių dešimtmečių neteisybę, kai bažnyčių kryžiai buvo ištrinti iš Vilniaus miestovaizdžio fotografijos, ir šitaip sugrąžinti juos į kultūrinę mūsų laikmečio atmintį.
Sykį svečiuojantis pas bičiulį Filaretų gatvėje jis pakvietė mane pažvelgti pro langą sakydamas: „Štai kiek bažnyčių matau ir visos jos – mano“. Tai išties buvo jo bažnyčios. Lygiai kaip ir J.Čechavičiaus, B.Bułhako ir visų buvusių prieš, taip pat ir esamų bei būsimų po mūsų. Būtent šis motyvas ir davė pavadinimą ciklui.
Tai buvo lūžio metas ir man pavyko užfiksuoti senąjį, tačiau pamažu besikeičiantį Vilnių. Apleisties, griuvėsių, bruzgynų ir atminties spragų čia dar buvo apsčiai. Vaikščiojau ir stebėjau Vilnių, ieškodamas taškų, iš kur galėčiau pamatyti jo bažnyčias savaip. Prasidėjusių rekonstrukcijų bei naujų statybų vajui, skubėdavau užfiksuoti atsivėrusias atodangas, mat ilgainiui tų netikėtų rakursų tiesiog nebeliko. Šitaip per ilgą laiką daugelį Vilniaus bažnyčių apėjau iš įvairių pusių, o ieškodamas naujų ir netikėtų taškų beldžiausi į pažįstamų, o kartais ir nepažįstamų duris ir dokumentavau atsiveriantį laikmečio vaizdą.
Šiam darbui pasirinkau senąjį fotoaparatą bei lęšius, panašius į tuos, kokius naudojo ir J.Čechavičius ar J.Bułhakas. Nuotraukas dariau ant įprastos tam metui 13x18 plokštelės, o visos jos galiausiai tapo sidabro atspaudais. Kam man to reikėjo? Dialogą su senaisiais meistrais siekiau kurti jiems pažįstama forma bei įrankiais. Ne kartą pasistatęs fotoaparatą už nugaros jutau jaukų ir mielą jų alsavimą...
Fotografijos fenomenas – tai gebėjimas sustabdyti pasaulį, įšaldyti akimirką, kuri išlieka amžiams. Vaikščiodamas savais takeliais ir fiksuodamas Vilniaus vaizdus aš nesiekiau meniško, išskirtinio vaizdo. Čia manęs nėra. Svarbiausia man buvo fotografijos forma patvirtinti, kad viskas yra būtent taip kaip yra.
Jei šio vaizdo neužfiksuosi šiandien, netrukus jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Žinoma, galima tai aprašyti, bet tai jau nebus vaizdas. Štai kodėl Vilniui be paliovos keičiantis per daug nebesijaudinu, nes savo archyve turiu įamžintą miestą ir jo bažnyčias tokias, kokias mačiau prieš du, tris dešimtmečius. Tų rakursų, atraminių taškų gal jau nebėra, bet bažnyčios – buvo, yra ir liks.
Vilnius yra unikalus ir nepakartojamas miestas. Jis turi savo dvasią, savo braižą, savo vaizdinijos istoriją. Per jo centrines ašis, kurios nesikeičia šimtmečius, atrasdamas miestą savyje, aš dar geriau pažinau Vilnių, kokį iš esmės matė ir žymieji mūsų fotografijos meistrai. Būtent šie nepakitę atramos taškai mus visus ir vienija. Šitaip ženkliški Vilniaus vaizdai, kuriuos įmažino įvairių laikų fotografai, tampa bendro mūsų kultūrinio konteksto dalimi.
Nuotraukos Gintautas Trimakas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė