„Bambizas iš Alantos“ – fotografas Dionizas Putna ir iš nebūties prikeltas jo archyvas 

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvos fotografijos istorijoje būta ne vieno atradimo, kuomet netikėtai surasti atgimė iki tol nežinomų, pamirštų ar savu laiku neįvertintų fotografų darbai. Tarp tokių paminėtini partizanų ar tremtyje fotografavusių archyvai. Įspūdingu ir įsimintinu laikytas Veronikos Šleivytės ar tarpukario Kauno fotografo Antano Ingelevičiaus sugrįžimas. 

2024 m. vasarą dailininkui Vaidotui Žukui į rankas netikėtai pateko keli šimtai mažyčių visiškai nežinomo Alantos krašto fotografo Dionizo Putnos (1892–1964) nuotraukų. Išlikusios šeimos albumuose šios degtukų dydžio fotografijos liudija apie viltingą tarpukario Lietuvos gyvenimą, karo ir pokario nelaimes, sovietmečio siaubą, kuris atsispindi ir tarybiniuose peizažuose, ir baugiuose pokario žmonių žvilgsniuose. 

Dramatiškas ir paties D. Putnos bei didžiosios dalies jo archyvo likimas atspindi ne tik tragiškus laikmečio ženklus, tačiau parodo ir tai, kokio masto ir talento tai buvo fotografas.  

Pasak V. Žuko, tik pradėjus skenuoti šias degtukų dėžutės dydžio nuotraukėles bei nago dydžio fotokontaktus, kaipmat pasimatė šių darbų vertė, jų kokybė ir meninis lygis. „Dabar galima drąsiai tvirtinti – tai yra visiškai nežinoma nacionalinė vertybė“, – teigia D. Putnos archyvu besirūpinantis menininkas. 

Drauge su alantiškiu istoriku ir kraštotyrininku Gintautu Šeikiu jiedu dirba kruopštų tiriamąjį darbą, siekdami iš mažyčių fragmentų rekonstruoti paties fotografo gyvenimo istoriją bei identifikuoti jo nuotraukose įamžintus žmones, vietoves, aplinkybes. V. Žukas prisiminė, kad vieną rudens sekmadienį tuo tikslu po pamaldų sukvietė alantiškius į gimnazijos salę, kur dideliame ekrane rodė šias D. Putnos fotografijas. 

„Buvo nuostabu, kai vieni per kitus žmonės nuotraukose ėmė atpažinti savo artimuosius, kaimynus, pažįstamus. Net save pačius, tuomet dar visai mažiukus, o dabar įžengusius į aštuntą dešimtmetį. Tai liudija, koks svarbus šiam kraštui anuomet buvo D. Putna, vietinių juokais vadintas „bambizu“ bei „latviu“, – pasakojo V. Žukas. 

Apie paties fotografo gyvenimą žinios kol kas yra gan fragmentiškos. XX a. pradžioje,  Peterburge, jis įsigijo labai gerą fotokamerą, su kuria dirbo iki pat mirties. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į armiją, tačiau kario duonos valgyti beveik neteko – gan greitai pateko į nelaisvę Vokietijoje, kur išbuvo iki pat karo pabaigos.  

1920 m. D. Putna Alantoje vedė Marijoną Ylonytę, su kuria susilaukė dviejų vaikų – Viktorijos ir Vytauto. Šeima įsikūrė per kilometrą nuo Alantos nutolusioje Viteliškio sodyboje. Kolūkinės melioracijos metu jų sodyba buvo nugriauta, o Putnos persikėlė į Alantos miestelį. 

Fotografas gyveno iš kuklaus ūkio, įkurto nederlingose žemėse – kelių gyvulių, paukščių bei sodo. Viteliškyje nebuvo net elektros, tačiau visus pinigus, artimųjų liudijimu, jis leido knygoms ir fotografijai – popieriui, ryškalams, kelionėms. „Buitis mažai jį tedomino – fotografas gyveno labiau idėjomis ir kūryba. Tai puikiai iliustruoja net ir patys kasdieniškiausi jo nuotraukų siužetai – su kokia atida ir estetiniu pajautimu D. Putna fotografuoja vištą su viščiukais, medžių šakas su obuoliais ar savo draugų, artimųjų portretus“, – kalbėjo V. Žukas. 

Kelias užsienio kalbas mokėjęs fotografas visą gyvenimą domėjosi kultūra bei menu: pirkdavo ar prenumeruodavo įvairius žurnalus, taip pat ir užsienio kalbomis, o juos įrišęs, rodydavo Alantos jaunimui, draugams, kaimynams. V. Žukas rado D. Putnos užrašų knygelę, kurios pabaigoje fotografo ranka yra įrašas: „Dionizas Putna – kultūros administratorius“.  

Vietiniai prisimena, kad sekmadieniais po pamaldų jis kviesdavo žmones į savo sodybą, kur susirinkusiems dėstė savitą meno istorijos kursą, rodė antikinių skulptūrų, Renesanso tapybos reprodukcijas. Kartais sode tarp medžių, ištiesęs virves ir ant jų sukabinęs nuotraukas, rengdavo savo kūrybos parodas po atviru dangumi. Būtent dėl tokių nesankcionuotų meno edukacijų fotografas buvo patekęs valdžios nemalonėn.  

Vis dėlto, didysis susidorojimas su D. Putnos kūrybiniu palikimu įvyko jau po fotografo mirties. Nežinia, ar kam nors įskundus, ar dėl kitų priežasčių, maždaug 1970 m. tėvo archyvą bei biblioteką paveldėjęs V. Putna sulaukė nekviestų svečių. Būtent tuomet sovietiniai Molėtų pareigūnai visas nuotraukas, negatyvus, knygas, meno albumus bei žurnalus sukrovė į savivartį ir, liudininkų teigimu, išvežę sudegino Molėtų vykdomojo komiteto katilinėje.  

„Tikėtina, kad šitokiu būdu buvo sunaikinta didžioji dalis fotografo kūrybos“, – teigia V. Žukas. 

Tarp išlikusių D. Putnos darbų – nemažai įprastų tam laikotarpiui miestelio gyvenimo siužetų: krikštynos, vaikų Pirmoji komunija, vestuvės, laidotuvės, pavienių žmonių portretai, grupinės fotosesijos ar nuotraukos pasui. Šalia taip pat ir peizažai, atpažįstamų ar nežinomų miestų vaizdai, gyvulėliai, kasdienybės akimirkos. Fotografijos išsiskiria puikia kompozicija, šviesotamsos pajauta, subtiliu stiliumi – visa tai leidžia jo darbus vertinti ne tik kaip konkretaus laikmečio dokumentus, bet ir kaip išskirtinius meno kūrinius.  

„Fotografas turėjo gerą menininko akį, taip pat išlavintą estetinę pajautą. Net gaidžiai, kiaulės, pieninės motorai jo fotografijose užfiksuoti su jautrumu, šiluma, bet ir konceptualiai, struktūriškai. Jis neturėjo menininkams būdingų prietarų – kas vertas dėmesio, o kas – ne. D. Putna fotografavo spontaniškai, tačiau kartu ir puikiai suvokdamas, ką daro“, – pasakojo V. Žukas.  

Anot jo, šio fotografo darbai liudija akimirkos tikrumą – čia nėra vaidybos, falšo, perdėto tikrovės romantizavimo ar natūralizmo demonstravimo. D. Putnos kadrai gyvenimiški, o kartu labai originalūs savo estetika ir tikrumu. 

Šalia to, ką drąsiai galima įvardyti meninės fotografijos viršūnėmis, išlikusiame archyve atsiskleidžia ir svarbus istorinis kontekstas – D. Putna nuosekliai dirbo ir kaip atidus metraštininkas. Nuvykęs į Prienus jis įamžino potvynio nuneštą tiltą, tapybiškai fotografavo Biržų ežere plaukiojančias burines valtis, 1941-aisiais užfiksavo kelis Kaune įvykusius gaisrus, 1946-aisiais – stribų nuverstą Skiemonių kryžių ir t.t.  

Pasak V. Žuko, šia prasme D. Putnos darbai unikalūs ir tuo, kad fotografas sugebėjo įamžinti svarbius savojo laikmečio įvykius, kurių vaizdų mūsų istorijoje tiesiog neišliko, jų yra labai mažai arba jie nesiekia tokios aukštos kokybės, kaip šio alantiškio nuotraukose. Tarp tokių ir kelios nuotraukos, kuriose fotografas įamžino Alantos stribus. Net ir šiuo atveju D. Putna dirbo kruopščiai ir sumaniai. Pasak V. Žuko, jo kadrų kompozicija – nepriekaištinga, o šiuos jaunuolius su rusiškomis milinėmis ir automatais jis fotografavo sustatęs ritmiškai, lyg kokius Renesanso angelus.  

Tiesa, fotografo archyvu besirūpinantis V. Žukas D. Putnos archyve pasigedo žydų, taip pat vokiečių bei pokario laisvės kovotojų nuotraukų. „Tikėtina, kad aktyviai fotografavęs D. Putna buvo įamžinęs ir šiuos žmones, tačiau karo bei pokario metais, vengdamas užsitraukti nacių ar sovietų nemalonę, šiuos savo darbus sunaikino pats arba tai padarė jo artimieji“, – samprotavo V. Žukas.  

Šiuo metu menininkas rekonstruoja šio išskirtinio fotografo istoriją. Jau nuskenuota apie 500 nuotraukų, kurių dalis planuojama eksponuoti pirmojoje D. Putnos kūrybos parodoje Alantos dvaro galerijoje. Jau komponuojamas ir išsamus fotografo gyvenimui bei kūrybai skirtas albumas.  

Nuotraukos Dionizo Putnos iš Vaidoto Žuko archyvo, kurio autorines teises patvirtino LATGA

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Pavadinimai po nuotraukomis – Vaidoto Žuko 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė