Bookswap.lt pritstato: Vatikano egzorcistas ir jo akistatos su velniu 

Tai, kas nepaaiškinama, visada domino pasaulį. Keisti reiškiniai, anapusinis pasaulis, o ypač tamsiosios jo pusės visada kėlė ne tik smalsumą, bet ir baimę. Tie, kas tiki Dievu, neabejotinai tiki ir velniu – juk Šventasis raštas aiškiai pasako, jog blogis egzistuoja. Egzistuoja ir labai dažnai pačiu siaubingiausiu pavidalu veržiasi į mūsų gyvenimus. Demonai apsėda žmones ir tik egzorcistai geba su tuo tvarkytis. 

Tėvas Amortas (1925–2016) buvo vyriausias Vatikano egzorcistas, kuris per savo gyvenimą egzortavo tūkstančius žmonių. Dalykai, su kuriais jam teko susidurti, stoti akistaton ir nepabūgti – sunkiai protu suvokiami, tačiau dauguma jų – užrašyti, liudininkų stebėti ir į ne vieną knygą sudėti. Naujausia lietuviškai pasirodžiusi jo knyga „Paskutinis egzorcistas“ pasakoja apie sudėtingus demonų išvarymo atvejus, egzorcisto darbo sunkumus ir daugumos žmonių aklumą. Net Vatikano aukščiausiųjų. 

Gabrielius Amortas jau būdamas dvylikos metų žinojo, kad nori būti kunigu. Jam patikdavo eiti į bažnyčią kartu su pamaldžiais tėvais, jis visad jautė nepaaiškinamą Dievo buvimą šalia ir nujautė jam skirtą misiją – pašvęsti savo gyvenimą religijai. Tačiau jis nė nenumanė, kad ta misija neapsiribos kunigo pareigomis. Visai ne savo noru, o kardinolo Ugo Polečio įsakymu jis tapo egzorcistu. 

„Likau be žado. Gerai išmanau Evangeliją. Žinau, kad Kristus davė galią išvyti demonus apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams, kurie savo ruožtu gali pavesti ją paprastiems kunigams. Žinau, kad Bažnyčia negali būti be egzorcistų, pasaulyje yra daugybė apsėstų žmonių. Bet klausiu savęs: ar aš sugebėsiu? Ir kodėl aš? Kodėl būtent man patikėta tokia sunki ir pavojinga užduotis?“ („Paskutinis egzorcistas“, Sofoklis, 2024) 

Pradžia nebuvo lengva, tačiau Tėvui Amortui pavyko. Diena iš dienos jis stojo akistaton su demonais, apsistojusiais paprastų žmonių kūnuose. Savo patirčių jis neaukština ir knygose prisipažįsta, jog ne kartą buvo baisu. Ne kartą manė, jog palūš, jog baimė jį įveiks, tačiau nuolat kliaudamasis tikėjimu jis išlaisvindavo žmones. O tikėjimas matant tai, ką matė egzorcistas, turi būti nepalaužiamas: svetimom ir net šių dienų pasaulyje nebevartojamom kalbom prabilę žmonės, levitacija, spjaudomas stiklas, žirklės, besikeičiantys apsėstųjų veidai ir žmogaus galimybių ribas peržengiantis elgesys. Tėvas Amortas apie tai rašo ne tam, kad šokiruotų ar gąsdintų skaitytoją: jis tiesiog pasakoja savo patirtis ir būdus, kaip šėtonas ar jo demonai veikia.  Savo knygose jis daug kalba ir apie tai, kaip dvasios pasirenka kūnus, kuriuos užvaldo. Pateikia apsėstųjų istorijas, paneigia siaubo filmų sukurtus mitus, jog po kelių egzorcizmų kūnas būna laisvas. Yra atvejų, prie kurių Tėvas Amortas dirbo metų metus – vienus išgelbėti pavyko, kitų, deja, ne.

Knygoje kritikos jis negaili ir Vatikanui: pasak jo, net čia yra apstu šėtonu netikinčių ar egzorcisto darbą nuvertinančių kunigų. Matydamas, ką gali šėtonas, ir pats liudydamas kasdienius jo apsėdimus, Tėvas Amortas dėl to labai išgyveno ir 1990 metais įkūrė Tarptautinę egzorcistų asociaciją. Per savo gyvenimą egzorcistas padėjo tūkstančiams žmonių, dėl savo nuveiktų darbų tapo kone garsiausiu savo pašaukimo atstovu, parašė ne vieną knygą ir daugybę kartų įspėjo pasaulį apie visai čia pat tykantį blogį. Jo knygose rasite ne tik šiurpinančių pasakojimų, bet ir pamokų. Patarimų, kaip galime apsaugoti save ir savo artimą. Kaip galime atpažinti net gražiausiu rūbu pasidabinusį šėtoną, kalbantį apie taiką ir meilę. Kaip galime kovoti patys ir neapsigauti patikėdami netikrais pranašais. Jo knygos drąsios, ir tikrai ne visi Vatikane jomis žavėjosi, bet Tėvas Amortas žinojo, kad savo patirtis ir įspėjimus turi atiduoti pasauliui. Ir atidavė.  

Jo knygų ieškokite BOOKSWAP: