Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Dvidešimt ketvirtosios tema yra unikali – apie patį Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir birželio 6 d. nutarimais išaiškino, kad jis yra „tikras“ teismas – teisminės valdžios dalis, turinti aiškią vietą Lietuvos teisinėje sistemoje.
Tokios bylos neturėjo joks konstitucinis teismas pasaulyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas unikalią ir keistą bylą dėl savo paties statuso, turėjo išaiškinti, kad yra „tikras“ teismas – teisminės valdžios dalis, išsiskirianti savo įgaliojimais vykdyti konstitucinį teisingumą, užtikrinti Konstitucijos viršenybę, stabilumą ir apsaugą.
KT pabrėžė, kad jo atliekamas oficialus Konstitucijos nuostatų išaiškinimas yra privalomas, neatsiejamas nuo Konstitucijos ir gali būti keičiamas tik keičiant patį Konstitucijos tekstą.
KT pabrėžė, kad Teismo aktuose formuojama oficialioji konstitucinė doktrina saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas ar pareigūnus, įskaitant ir Seimą, ir bendrosios kompetencijos ar specializuotus teismus. Doktrina palaipsniui gali būti keičiama, reinterpretuojama, bet priimti KT aktai dėl doktrinos keitimosi negali būti peržiūrėti.
Šiuo nutarimu panaikintas bet koks pagrindas spekuliacijoms, esą KT „iš tikrųjų“ nėra teismas, nėra aiški jo vieta Lietuvos teisminėje sistemoje.
Ši byla parodė, kad teisė gali būti veiksmingas ginklas nuo politinių žaidimų, ir patvirtino KT kaip konstitucinį teisingumą vykdančio savarankiško ir nepriklausomo teismo statusą.
Praėjus beveik 13 metų nuo Konstitucijoje numatytos KT veiklos pradžios, dėl Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų konstitucingumo į KT kreipėsi Seimo narių grupė, pasiūliusi KT „susinaikinti“.
Šį kreipimąsi inicijavęs Seimo narys Egidijus Klumbys buvo nepatenkintas KT 2004 m. kovo 31 d. išvada dėl Respublikos Prezidento Rolando Pakso apkaltos, ją viešai kritikavo ir KT kaltino Konstitucijos pažeidimu dėl pilietybės „atėmimo“ iš ją išimties tvarka įgijusio dosniausio prezidento R.Pakso rėmėjo Jurijaus Borisovo.
Kaip E.Klumbį citavo to meto žiniasklaida, „mano nuomone, atimdamas pilietybę iš piliečio Jurijaus Borisovo, Konstitucinis Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Tiesa, nagrinėjant bylą dėl KT statuso, E.Klumbys pats pripažino, kad „kelti tokį fundamentalų klausimą (ar KT yra teismas) turbūt buvo ir naivu, ir įžūlu.“
E.Klumbys taip pat piktinosi ir po šios KT išvados Seime svarstyta Prezidento rinkimų įstatymo pataisa, kuria siekta užkirsti kelią apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintam R.Paksui vėl siekti to paties posto.
Taigi KT teko spręsti unikalią bylą dėl savo paties statuso. Byloje, kurioje priimtas 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, KT tyrė, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“, taip pat nuostata, kad KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijai.
Šį prašymą pateikusi Seimo narių grupė savo nuomonę, kad KT nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, grindė tuo, kad KT yra numatytas atskirame Konstitucijos skirsnyje ir nėra įtrauktas į teismams skirtą Konstitucijos skirsnyje įtvirtintą „baigtinį sąrašą“. Pagal šį sąrašą, esą tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra teismai, kurie pagal Konstituciją Lietuvoje vykdo valstybės valdžią.
KT posėdyje E.Klumbys savo argumentus papildė teiginiais, esą KT vykdo valdžią, bet ne valstybės, ir jis nevykdo teisingumo, o tik priima teisės aktus. Pagal tokiu aiškinimu paremtą pareiškėjo nuomonę, paklusti KT sprendimams esą neprivalu.
Toks pareiškėjo siekis ir formalus pažodinis Konstitucijos supratimas KT nutarime sukritikuotas kaip visiškai iracionalus, nederantis su valdžios samprata ir Konstitucijoje nustatytais KT įgaliojimais pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti jų teisinę galią bei visam laikui pašalinti juos iš teisės sistemos.
Be to, pažymėjo KT, tokia nuomonė pakerta paties pareiškėjo prašymo prasmę, nes nesuprantama, kodėl teigiant, kad KT nėra teismas ir nevykdo valstybinės valdžios, būtent į šį teismą kreiptasi su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo išleistas teisės aktas.
Beje, pats pareiškėjo atstovas E.Klumbys, KT nagrinėjant šią bylą, iš esmės pripažino, kad, nors KT yra suinteresuotas byloje keliamu klausimu, tik jis vienas gali oficialiai išaiškinti KT statusą pagal Konstituciją.
Konstitucija – vientisas aktas, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys. Būtent Konstituciją, įskaitant jos nuostatas, kuriose įtvirtinti KT įgaliojimai, aiškindamas kaip visumą KT, kaip vienintelis oficialus Konstitucijos aiškintojas, atskleidė ir savo statusą.
Ši byla parodė, kad teisė gali būti veiksmingas ginklas nuo politinių žaidimų, bei užtvirtino KT kaip konstitucinį teisingumą vykdančio savarankiško ir nepriklausomo teismo statusą.
KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimu paneigtos pareiškėjo prašyme išdėstytos abejonės, ar KT yra teismas, ir pabrėžta, kad institucija, kuriai pagal Konstituciją pavesta vykdyti konstitucinę teisminę kontrolę, kurios pavadinimas – Konstitucinis Teismas – yra tiesiogiai įtvirtintas pačioje Konstitucijoje ir kuri pačioje Konstitucijoje yra įvardyta kaip teismas, savo konstitucine prigimtimi negali būti ne teismas, t.y. ne teisminė institucija.
Vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Konstitucinis Teismas“ ir kad KT padėtis apibrėžiama atskirame Konstitucijos skirsnyje, nėra ir negali būti pagrindas aiškinti, esą KT nėra teismas (teisminės valdžios dalis) ir yra kažkur už teisminės valdžios sistemos ribų.
Priešingai, tai ne paneigia KT buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia konstitucinę KT paskirtį, kompetenciją ir ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų sistemoje.
KT kaip teisminės valdžios institucijos savarankiškumą, nepriklausomumą bei panašumą su kitais teismais rodo ir tai, kad KT, kaip ir kitos teisminės valdžios institucijos, yra formuojamas ne politiniu, bet tik profesiniu pagrindu. Taip pat tai rodo Konstitucijoje įtvirtinti KT teisėjų veiklos principai ir garantijos (jų nepriklausomumas, nešališkumas, teisėjo priesaika, asmens neliečiamybė, visiems teisėjams numatyti jų veiklos apribojimai, konstitucinės teisenos (t.y. teisminio proceso) taisyklių laikymasis, KT sprendimų teisinė galia.
KT santykis su kitais teismais
KT savo aktų ir juose formuojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir teisinę galią taip pat vertino tais pačiais metais kitoje byloje, kurioje priimtas 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Šioje byloje KT pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tyrė KT įstatymo nuostatas dėl galimybės peržiūrėti priimtus KT nutarimus ir netirti panaikinto teisės akto konstitucingumo.
Šios dvi 2006 m. bylos (2006 m. kovo 28 d. ir birželio 6 d. nutarimai) yra ypač reikšmingos, nes būtent jose oficialiai išaiškinta, kad KT, pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir vykdydamas kitus Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus, yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris:
vykdo konstitucinį teisingumą – konstitucinę teisminę kontrolę;
garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą;
formuoja konstitucinę doktriną, kuri yra vienintelis privalomas oficialus Konstitucijos aiškinimas – taigi iš esmės Konstitucijos turinys;
Atsižvelgiant į tai, KT aktai, kuriuose formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, iš esmės prilygsta Konstitucijos teksto galiai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismai, pagal Konstituciją turintys teisminės valdžios įgaliojimus ir vykdantys teisingumą, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai yra nustatyta įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Dabar Lietuvoje yra trys teismų sistemos:
a) KT, kuris vykdo konstitucinę teisminę kontrolę;
b) bendrosios kompetencijos teismų sistema, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai;
c) įstatymais įsteigta specializuotų – administracinių – teismų sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai.
KT nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai, neturi įgaliojimų tikrinti ar panaikinti kitų teismų sprendimų, bet su kitais teismais turi sąsajų – kiekvienas kitas teismas, suabejojęs byloje taikytino akto konstitucingumu, turi įgaliojimus ir privalo inicijuoti konstitucinės justicijos bylą. Taigi šios trys teismų sistemos nėra izoliuotos viena nuo kitos.
KT sprendimai negali būti neteisingi
Abiejuose 2006 m. nutarimuose pabrėžta, kad pagal Konstituciją KT turi išimtinę kompetenciją pagal pareiškėjų prašymus tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas ar jo dalis neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, o pirmiausia Konstitucijai.
Bet kuris teisės aktas (ar jo dalis), KT pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios aktui, nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas atitinkamas KT nutarimas, nebegali būti taikomas ir yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos.
Taigi KT turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. KT sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Jie priimami valstybės vardu ir galioja visoje šalies teritorijoje, yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, visiems pareigūnams ir piliečiams. KT nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Kaip vėliau savo 2018 m. birželio 19 d. nutarime pažymėjo KT, tai, kad pagal Konstituciją KT yra konstitucinės justicijos institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą, garantuodama Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, reiškia, kad KT, kaip ir kitų teismų, sprendimai negali būti neteisingi, nes iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų vykdomą konstitucinį teisingumą, o tokius KT baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi.
KT gali tirti ir panaikintų aktų konstitucingumą
KT 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad jis tam tikrais atvejais tiria ir panaikinto teisės akto atitiktį Konstitucijai, ypač kai tokį teisės aktą konkrečioje byloje turi taikyti teismai, nes teismų kreipimaisi į KT, palyginti su kurio nors kito Konstitucijoje nurodyto subjekto kreipimusi, yra ypatingi.
Teismai ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į KT, jeigu kyla abejonių dėl įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie gali būti taikomi jų nagrinėjamose bylose ir kurių atitiktį Konstitucijai tirti yra priskirta KT jurisdikcijai, atitikties Konstitucijai.
Taigi pagal ginčijamą įstatymo nuostatą pradėtą teiseną byloje dėl panaikinto teisės akto konstitucingumo tyrimo galima nutraukti tik tais atvejais, kai panaikinamas teisės aktas, dėl kurio į KT kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijoje nurodyti subjektai, ir tik atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.
KT aktai saisto ir teisę kuriančias, ir taikančias institucijas
Kaip konstatuota KT 2006 m. birželio 6 d. nutarime, KT ne tik sprendžia dėl teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams (pirmiausia Konstitucijai), panaikina jiems prieštaraujančių teisės aktų teisinę galią, bet ir turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti tiek tiriamus teisės aktus, tiek minėtus aukštesnės galios teisės aktus.
Vadinasi, iš pačios Konstitucijos kyla tik KT suteikti išimtiniai įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją. Tai reiškia, kad KT aktuose dėstant argumentus yra pateikiama oficiali Konstitucijos nuostatų samprata – formuojama oficiali konstitucinė doktrina.
Ši doktrina saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nei Seimo, nei bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų.
KT 2006 m. kovo 28 d. nutarime pirmąkart pabrėžta teismo precedento ir oficialiosios konstitucinės doktrinos reikšmė ir privalomumas. KT akcentavo, kad teismo sprendimas tampa privalomuoju šaltiniu ir susaisto ne tik kitus analogiškas bylas nagrinėsiančius teismus, bet ir patį precedento kūrėją.
Teismai, spręsdami analogiškas bylas, turi remtis savo ir aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais. KT pažymėjo, kad tirdamas teisės aktų atitiktį Konstitucijai jis pats plėtoja savo aktuose jau pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą ir atskleidžia naujus, atitinkamai bylai tirti būtinus aspektus. Taigi oficiali konstitucinė doktrina yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“.
Suformuluotos Konstitucijos nuostatų sampratos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas gali lemti ne tik naujų doktrinos aspektų atskleidimą ir papildymą, bet ir suformuluotų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų reinterpretavimą, pakoregavimą (pakeitimą).
Konstatuota ir tai, kad nauji teismo precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (pavyzdžiui, kai reikia labiau užtikrinti, apsaugoti, apginti tam tikras vertybes).
Teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo precedentų ir naujų precedentų kūrimas), kiekvienas konstitucinės doktrinos reinterpretavimo atvejis ir būtinumas tai daryti visais atvejais turi būti aiškiai ir racionaliai argumentuojamas. Taip užtikrinamas Konstitucijos aiškinimo vienodumas, jurisprudencijos tęstinumas bei neprieštaringumas.
Tačiau pabrėžta, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas ar reinterpretavimas pagal Konstituciją nėra ir negali būti pagrindas peržiūrėti jau priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus ar jų argumentavimą.
Netgi dėl Konstitucijos pakeitimų ir papildymų, padarytų po to, kai KT, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, tas teisės aktas savaime negali būti grąžinamas į Lietuvos teisės sistemą. Todėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta buvusi įstatymo nuostata, pagal kurią KT buvo suteikti įgaliojimai peržiūrėti savo priimtus nutarimus po Konstitucijos normos, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas, pakeitimo.
