Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Aštuonioliktoji – apie medžioklę. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu pripažino, kad žemės sklypų savininkai gali patys spręsti, ar nori leisti medžioklę savo sklype.
KT pirmą kartą sprendė, kaip pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp dviejų konstitucinių vertybių: asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma.
Nutarimu KT apgynė žemės sklypų savininkų teisę patiems spręsti – leisti ar drausti medžioklę savo sklype.
KT pabrėžė, kad įstatymas turi nustatyti protingą ir pakankamą terminą, per kurį savininkas gali išreikšti savo nuomonę, ar jam priklausančiame sklype gali būti medžiojama.
Nutarime KT pažymėjo ir riziką, kurią turi prisiimti žemės sklypų savininkai: uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas prisiima riziką, kad gyvūnai gali padaryti tam tikrą žalą, tačiau reikalauti šios žalos atlyginimo jis neturi pagrindo.
KT išaiškino, kad minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas reguliuojant medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklius savaime savininkų nuosavybės teisių nepažeidžia.
KT konstatavo ir tai, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
Anot to meto žiniasklaidos, daugeliui savininkų susigrąžinus žemes ir miškus, kilo pavojus, jog prie nevaržomų sovietinių medžioklių pratę nomenklatūrininkai neteks įprastų medžioklės plotų. Juo labiau kad 1999–2000 metais buvo leista privačių žemių savininkams steigti privačius medžioklės ūkius ne mažesnėje negu 100 ha teritorijoje. Tokių ūkių atsirado greitai, net buvo įkurta Privačių medžioklės plotų savininkų asociacija.
Po 2000 m. Seimo rinkimų buvo skubiai parengtas ir priimtas Medžioklės įstatymas, į kurį buvo perkeltos sovietų okupacijos metų medžiotojų lengvatos ir privilegijos.
Tuo nepatenkinti Seimo nariai inicijavo kreipimąsi į KT. Pareiškėjų prašymas dėl Medžioklės įstatymo atitikties Konstitucijai iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ginčijamose nuostatose įtvirtinta medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpcija galėjo nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu.
Seimo narių nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pagal įstatymą žemės savininkas galėjo uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau neturėjo galimybės uždrausti medžioti kitais pagrindais – pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių įsitikinimų.
KT nutarė, kad dalis įstatymo prieštarauja Konstitucijai
KT nutarime pripažino, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, kuriose nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai, prieštarauja trys Medžioklės įstatymo dalys:
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis, pagal kurią privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo projektą paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ja taip pat yra nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį sklypo savininkai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo projekto. Taip pat Konstitucijai prieštarauja nuostata, kad, pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo.
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis tiek, kiek nustatyta, jog komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama.
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata tiek, kiek joje nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais (pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų).
Medžioklės ploto vieneto nustatymas Konstitucijai neprieštarauja
Pareiškėjai taip pat prašė ištirti, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“).
Pareiškėjo nuomone, ši nuostata nepagrįstai apribojo privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžė privačią medžioklės verslo iniciatyvą.
KT konstatavo, kad nustatytas minimalus medžioklės plotų vienetas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau neatitinkančiu Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo suformavę ir naudoję tam tikrus individualius mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus, po šio įstatymo priėmimo tokiais plotų vienetais medžioklei naudotis nebegalėjo.
Pareiškėjas ginčijo ir Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies, kurioje nustatyta, kad medžiojamų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas nustatyta tvarka uždraudė medžioti, atitiktį Konstitucijai.
KT, išaiškinęs, kad uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas pats prisiima atitinkamą riziką, konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja.
KT pasakė, kad laukiniai gyvūnai yra vertybė
Savo nutarime KT konstatavo, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę reikšmę. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas.
Medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus laisvalaikio ir ūkinės veiklos rūšis – yra vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. KT pažymėjo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.
Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama ir į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.
Medžioklė negali paneigti privačios nuosavybės
KT pažymėjo, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą bei gausinimą – valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.
Teismas pabrėžė, jog dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma, – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą – tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta.
Teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų populiacijų valdymą privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas.
Pagal nutarimą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose esančiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo.
Nutarime pažymėta, kad šiuo atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens telkinyje medžioti ignoruojant jo valią.
Jeigu asmeniui privačia nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu – tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią galimybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.
Nutarime taip pat teigiama, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, taip pat ir medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant ir į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.
Minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas įstatymu savaime nepažeidžia savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ir nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog įstatymu nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis – 1000 ha neatitinka medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydžio bei jų gausos reguliavimo poreikio ir dėl to turėtų būti kitoks.
Kartu KT pažymėjo, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir mažesni nei 1000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas.
Teismas konstatavo, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat kad valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, jų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo.
Įdomūs faktai apie bylą
Rengiant bylą KT posėdžiui gauta įvairių institucijų rašytinių paaiškinimų ir nuomonių, posėdyje apklausti specialistai ir liudytojai – su medžiokle susijusių asociacijų ir draugijų vadovai ir ekspertai.
KT posėdis buvo išskirtinis trukme – vyko net tris dienas, o nutariamas priimtas tik po beveik pusantro mėnesio nuo pirmojo posėdžio.
KT šiame nutarime itin plačiai istoriniu aspektu apžvelgė medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą – nuo Kazimiero teisyno (1468 m.), Lietuvos statutų, po 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo iki medžioklės teisės aktų raidos šiuolaikinėje Lietuvoje.
Po KT nutarimo atitinkami Medžioklės įstatymo pakeitimai buvo priimti tik 2013 m. Respublikos Prezidentė pataisas vetavo, pasak jos, dėl Konstitucijos ir Seimo statuto pažeidimų – vienas Seimo narys balsavo už kitą, tačiau pataisų turiniui pastabų neturėjo. Seimas Prezidentės veto atmetė.
