Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Septintoji – apie kovą už dirbančių mamų socialines garantijas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. kovo 15 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimais įtvirtino mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantiją.
Pagal KT išaiškinimą, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo (viena iš dviejų Konstitucijoje tiesiogiai nurodytų mokamų atostogų rūšių) metu motinos negali būti baudžiamos už jų pasiekimus, todėl joms mokamos išmokos negali būti mažesnės nei gauto uždarbio vidurkis.
KT nutarimas taip pat reiškia, kad atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui negali turėti įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už anksčiau atliktą darbą. Kitaip tariant, jeigu per šias atostogas gausite, tarkim, honorarą už prieš metus atliktą darbą, pagal KT išaiškinimą, gaunamos išmokos mažėti negali.
Po KT nutarimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas sudarant galimybes dirbančioms motinoms garantuojamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu gauti išmokas, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį – de facto išlaiko vidutinio gauto darbo užmokesčio lygį.
Į teismą kreipėsi dėl sumažintos motinystės pašalpos
Šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra konstitucinės vertybės, kurios pagal Konstituciją turi būti visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Vienas svarbiausių Konstitucinio Teismo (toliau – KT) nutarimų, susijusių su motinystės apsauga, yra 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Konstitucijai (39 straipsnio 2 daliai) prieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią motinystės pašalpa, mokama moteriai nėštumo ir gimdymo atostogų metu, negali būti didesnė už tam tikrą šiame įstatyme nustatytą maksimalų dydį.
Į KT kreipėsi administracinis teismas, nagrinėjęs bylą pagal skundą dėl "Sodros" sprendimų, kuriais moteriai buvo paskirta motinystės pašalpa, kurios dydis prilygo tik kiek mažiau nei pusei iki tol jos gauto atlyginimo. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą už Darbo kodekse numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų laiką – 70 dienų iki gimdymo ir 56 dienas (kai kuriais atvejais – 70 dienų) po gimdymo – buvo skiriama ir mokama motinystės pašalpa, kurios dydis negalėjo viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – teisės į šią pašalpą atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.
Pagal šį teisinį reguliavimą tais atvejais, kai dirbančios moters gauto atlyginimo vidurkis viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, jai buvo skiriama pagal šį kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės pašalpa, kurios dydis nebuvo susietas su tos moters per nustatytą laiką iki atostogų gautu atlyginimu ir galėjo būti gerokai mažesnis už jo vidurkį. Įstatymuose taip pat nebuvo įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį dirbančioms moterims, be šios riboto dydžio motinystės pašalpos, nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką, kurią mokant (kartu su minėta pašalpa) būtų pasiektas per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkis.
Neužtikrinta konstitucinė garantija
KT vertinimu, teisiniu reguliavimu, kuriuo buvo ribojamas motinystės pašalpos dydis, nebuvo tinkamai įgyvendinta Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. KT pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį valstybė privalo kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, o Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė.
Ji skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje tiesiogiai nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.
Konstitucinės doktrinos nuostata, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį, buvo suformuluota gerokai anksčiau – KT 2012 m. vasario 27 d. nutarime.
Šiame nutarime buvo sprendžiamas klausimas dėl motinystės pašalpų, mokamų moteriai nėštumo ir gimdymo atostogų metu, tėvystės pašalpų, mokamų tėvui tėvystės atostogų metu, ir motinystės (tėvystės) pašalpų, mokamų vienam iš tėvų vaiko priežiūros atostogų metu, mažinimo atsižvelgiant į šių atostogų metu asmens gaunamas pajamas. Jame pirmą kartą plačiau buvo atskleistas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos bei Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatytos konstitucinės mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantijos dirbančioms motinoms turinys.
Atskyrė paprastas atostogas nuo skirtų vaikų auklėjimui
KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos, t. y. jų apmokėjimas gali būti mažinamas, atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą. Tačiau negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis (tą patį KT konstatavo ir dėl vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų, kurios yra viena iš galimų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų).
Aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantiją, KT pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, kaip antai: numatyti finansinės paramos teikimą; atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams.
KT 2018 m. sausio 24 d. nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos iš esmės skiriasi nuo mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo dirbančioms motinoms. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjui neįtvirtinta pareiga nustatyti būtent tokią paramos formą, kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, ir nenustatyti šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius ir neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.
Tačiau KT negali garantuoti to, ko negarantuoja Konstitucija – atostogų vaikui prižiūrėti ir jų apmokėjimo dydžio. Todėl nustatyti šių atostogų ilgį ir apmokėjimo dydį yra įstatymų leidėjo diskrecija. Konstitucijoje yra įtvirtintos tik dvejos apmokamos atostogos, kurių metu turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis – kasmetinės ir motinoms iki gimdymo ir po jo.
