Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Devynioliktoji – apie NATO. Konstitucinis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad visos su Lietuvos narystės NATO įsipareigojimais susijusios Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją, ir taip patvirtino narystės NATO konstitucingumą.

Ši byla atspindi ilgai besitęsusią kovą tarp narystės NATO šalininkų bei priešininkų. Prioritetą geriems santykiams su Rusija, o ne narystei NATO teikę Seimo nariai savo priešiškumą aljansui demonstravo ne sykį, į tai dėmesį atkreipė įvairūs apžvalgininkai.

Dar 2002 m. šie Seimo nariai inicijavo pirmąjį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl tais pačiais metais priimtos Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo naujos redakcijos.

Nors šis kreipimasis į KT dėl Tarptautinių operacijų įstatymo konstitucingumo sužlugo, nuosekliai narystei NATO priešinęsi parlamentarai nerimo. Praėjus daugiau nei 4 metams po Lietuvos įstojimo į NATO – 2008 m. liepą, kai brendo Rusijos agresija prieš Gruziją – į KT buvo kreiptasi dar kartą.

Byloje pagal šį kreipimąsi 2011 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu KT atmetė Tarptautinių operacijų įstatymo oponentų siūlytą Konstitucijos, kaip Lietuvos valstybę ir jos žmones leidžiančio sunaikinti akto, nuostatų sampratą.   

Kilo klausimas, ar NATO pajėgos gali būti Lietuvoje

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė, prašiusi ištirti Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo nuostatų, įgyvendinančių Šiaurės Atlanto Sutarties principus, atitiktį Konstitucijai.

Šis įstatymas buvo esminis šalies integracijai į NATO, nes perkėlė į šalies teisinę sistemą pagrindinius Šiaurės Atlanto Sutarties principus, taip pat ir jos 5 str. įtvirtintą kolektyvinės gynybos principą. Jo priėmimas Seime 2002 m. iš esmės prilygo išankstiniam Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimui.

Seimo nariai iškėlė abejonę, ar Konstitucijai neprieštarauja užsienio šalių, taip pat ir NATO, karinių pajėgų buvimas Lietuvos teritorijoje. Kreipimąsi į KT pasirašę Seimo nariai teigė, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad padėti Lietuvai ginti nuo agresijos į Lietuvos teritoriją galėtų atvykti kitų valstybių – Lietuvos sąjungininkių – pajėgos.

Parlamentarai taip pat nerimavo, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad kitų NATO  šalių ginkluotas užpuolimas galėtų būti prilyginamas Lietuvos užpuolimui. Seimo nariai Konstitucijos tekste  nerado nuostatos, kurioje būtų numatyta, kad Prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju gali nedelsiant priimti sprendimą leisti atvykti į Lietuvą sąjungininkių ginkluotosioms pajėgoms ar išsiųsti Lietuvos pajėgas ginti kitų NATO valstybių.

Vadovaudamiesi pažodiniu Konstitucijos aiškinimu, Seimo nariai siekė įrodyti, kad ginčijamomis Įstatymo nuostatomis Prezidentui yra suteikiami Konstitucijoje nenumatyti įgaliojimai, kuriais ribojamos konstitucinės Seimo galios.

Konstitucijoje besikreipę parlamentarai „neišskaitė“ ir galimybės leisti į Lietuvą gelbėjimo, paieškos ir didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijoms, karinėms pratyboms ir kitiems karinio bendradarbiavimo renginiams atvykti Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių net ir labai riboto dydžio pajėgoms.

Rengiant bylą dėl nuomonės pateikimo KT kreipėsi į tarptautinės teisės mokslininkus. Savo pozicijas nagrinėtu klausimu taip pat pateikė tuomečiai teisingumo, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai.

Buvęs KT pirmininkas prof. Egidijus Kūris tąkart žiniasklaidoje komentavo, kad Seimo narių grupė, kuri kreipėsi į KT, „ėmėsi didelio dalyko: ginčija Lietuvos narystės NATO konstitucingumą, t. y. mūsų saugumo garantijų konstitucingumą“, bei kad šie Seimo nariai siekia „iš Konstitucijos ištrinti“ Lietuvos geopolitinės orientacijos į europines ir transatlantines struktūras principą.

Konstitucija – ne savižudžių paktas

Vis dėlto toli gražu ne visas Seimas kreipimąsi palaikė. Kiti Seimo atstovai, kaip suinteresuotas asmuo, kartu pateikė itin išsamią (net 106 lapų apimties!) nuomonę, beje, parengtą dabartinio KT Pirmininko prof. Dainiaus Žalimo. Šia nuomone jie pareiškėjų abejones dėl ginčijamo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai siūlė atmesti kaip nepagrįstas.

Šie Seimo nariai savo poziciją grindė teiginiais, kad Konstitucija nedraudžia atvykti kitų šalių kariniams daliniams šalies gynybos tikslais, bet neleidžia šalyje steigti karinių bazių. Anot Seimo atstovų, karinė bazė reiškia nuolatinį ar ilgalaikį dalinių buvimą šalies teritorijoje neturint specifinio tikslo padėti apsiginti nuo agresijos.

Negana to, į KT besikreipę Seimo nariai, pagal jų kreipimuisi prieštaravusių Seimo narių nuomonę, kvestionuodami galimybę prašyti sąjungininkų pagalbos neigė esminius NATO principus, iš kurių kertinis – kolektyvinė gynyba – suponuoja,  jog vieno aljanso nario užpuolimas reiškia agresiją prieš visus aljanso sutarties narius. Suinteresuoto asmens teigimu, toks įstatymo interpretavimas reikštų, kad Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju turėtų gintis viena, o kitos NATO šalių pajėgos negalėtų atvykti ir padėti Lietuvai. Apskritai, argumentavo kreipimuisi prieštaravę Seimo atstovai, vadovaujantis besikreipusių Seimo narių argumentais Konstituciją, kaip visuomenės sutartį, būtų galima pavadinti tiesiog savižudžių paktu.

Besikreipusių į KT Seimo narių argumentams, jog ginčijamu įstatymu išplėstos Prezidento galios, suinteresuoto asmens atstovai oponavo motyvuodami, kad pagal Konstituciją Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas ir jam suteikiami įgaliojimai veikti agresijos prieš Lietuvą atveju, kadangi bet kurios kitos NATO šalies užpuolimas yra laikytinas Lietuvos užpuolimu ir Respublikos Prezidentas turi tuos pačius įgaliojimus, kaip ir veikiant Lietuvos Respublikos užpuolimo atveju.

Galiausiai šie Seimo atstovai priešingos negu kreipimąsi į KT inicijavę Seimo nariai pozicijos laikėsi ir dėl įstatymo normų santykio su Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatomis. Pasak Seimo atstovų, oponentai išimtinai paraidžiui traktavo atitinkamas Konstitucijos nuostatas, užmiršę, kad vien žodinis įstatymo formuluočių netapatumas Konstitucijos nuostatų formuluotėms nėra pagrindas teigti, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

Seimo atstovai pagrindinį įstatymo oponentų argumentą „Konstitucija to nenumato“ atrėmė primindami, kad Konstitucijos negalima traktuoti paraidžiui, ji turi būti suprantama kaip darni visuma, kaip aktas, neturintis spragų, turintis savo dvasią, sauganti tokias nekintamas Tautos vertybes kaip nepriklausomybę, saugumą, Tautos suverenitetą, demokratinę konstitucinę santvarką, teisinės valstybės pagrindus, žmogaus ir piliečio teises bei laisves.

Be kita ko, Konstitucija, pasak Seimo atstovų, negali būti aiškinama atsietai nuo tarptautinio ir europinio konteksto. Pažodinis, bekontekstis Konstitucijos  aiškinimas reikštų ir tai, kad reikia įšaldyti kai kuriuos bendrus tarptautinius projektus, pavyzdžiui, bendradarbiavimo su Ukraina. Kita vertus, toks aiškinimas suponuotų ir Rusijos karinio tranzito uždraudimą.

NATO sąjungininkės gali ginti Lietuvą

Tašką narystės NATO konstitucingumo istorijoje padėjo KT paneigdamas įstatymo oponentų argumentus, kuriais Konstitucija buvo suvokiama kaip Lietuvos valstybės ir jos žmonių naikinimo priemonė, draudžianti veiksmingai kartu su kitomis Aljanso šalimis gintis nuo agresoriaus.

Nutarime KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui.

KT atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas privalo įvertinti įvairius aspektus: galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.

Šiame kontekste KT priminė bendrus valstybės tarptautinio bendradarbiavimo konstitucinius pagrindus, įtvirtintus Konstitucijoje, kaip antai Konstitucijos 135 straipsnį, kuriame nustatyta, kad Lietuva, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

KT taip pat išskyrė Konstitucijos 136 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Lietuva dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jei tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.

KT pažymėjo, kad valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimas gali būti organizuojamas ir vykdomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, t.y. taikant ir kolektyvinės savigynos priemones, tarp jų – Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnį. Pagal Konstituciją tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, tad pagarba tarptautinei teisei,  sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams  yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

Pagal KT, Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš narystės ES, yra susiję ir su ES bendros saugumo ir gynybos politikos vykdymu, taikai palaikyti skirtomis misijomis už ES ribų, konfliktų prevencijai ir tarptautiniam saugumui stiprinti. KT išaiškino, jog bendriems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindams būdinga tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant ES ir NATO nare.

Bendrai valdomos sąjungininkių karinės bazės būti gali

Šiuo nutarimu KT taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją Lietuvos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose, paisant Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų ribojimų ir draudimų, gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu priemonės, kolektyvinė ir kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas, kurio pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

Nutarime pažymėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra reguliuojami santykiai, susiję su Lietuvos sąjungininkių valstybių karinių bazių veikimu Lietuvos teritorijoje, kurios būtų skirtos užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų dalinių dislokacijai ne kolektyvinės gynybos ar kitos karinės operacijos tikslais.

KT pripažino, jog Konstitucijos nuostata, draudžianti Lietuvos teritorijoje būti užsienio valstybių karinėms bazėms, reiškia tai, kad Lietuvos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Tačiau toks draudimas nereiškia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti karinių bazių, kurias pagal Lietuvos tarptautines sutartis, Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį Lietuva valdo ir kontroliuoja  bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis.

Taigi konstitucinis užsienio valstybių karinių bazių draudimas negali būti suprantamas kaip šalies atsisakymas nuo tarptautinės pagalbos agresijos atveju. Priešingas minėtos konstitucinės nuostatos traktavimas reikštų, kad Konstitucija pasmerkia šalį ir jos žmones, nepriklausomybę ir demokratiją sunaikinimui, nes neleidžia panaudoti gynybai veiksmingiausios priemonės – NATO sąjungininkių pagalbos.

Atskleista Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija

2011 m. kovo 15 d. nutarime pirmą kartą atskleista Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, kurios turinį toliau išplėtojo 2011 m. liepos 7 d. ir 2014 m. sausio 24 d. nutarimuose.

Pasak KT, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia valstybės narystę ES ir NATO ir būtinybę vykdyti šios narystės įsipareigojimus. Tokia Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.

KT išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtintas negatyvusis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektas reiškia draudimą jungtis į buvusios SSRS pagrindu kuriamas sąjungas.

2014 m. sausio 24 d. nutarime KT taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, paneigti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, tarp jų  - įsipareigojimai pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 5-ąjį straipsnį, ir kartu – konstitucinis pactasuntservanda (sutarčių reikia laikytis) principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais priima dvi valstybės institucijos

KT patvirtino Šiaurės Atlanto Sutarties 5 str. įtvirtinto kolektyvinės gynybos principo konstitucingumą. Atsižvelgiant į šį principą, Lietuvos Respublikos ginkluotas užpuolimas, pagal Konstituciją, laikomas ir bet kurios kitos NATO valstybės užpuolimu. Tokio užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo imtis visų pagal Konstituciją galimų priemonių agresijai atremti.

2011 m. kovo 15 d. nutarime atkreiptas dėmesys, kad įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu turi būti paisoma Konstitucijos 142 straipsnio nuostatos, kuri priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais įgalioja dvi institucijas: Seimas priima galutinius sprendimus, o Prezidentas grėsmės atveju nedelsdamas priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.

Taip pat KT akcentavo, kad Seimas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus patvirtinti arba panaikinti Prezidento sprendimą dėl gynybos ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsipareigojimų vykdymo.

KT paneigė pareiškėjo abejones, kad ginčijamomis įstatymo nuostatomis Prezidentui neva suteikiami Konstitucijoje nenumatyti įgaliojimai, kuriais ribojamos konstitucinės Seimo galios.

KT išaiškinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją negalima įstatymu nustatyti, jog Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos Lietuvos, kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju turi būti vykdomas nedelsiant. Šiuo atveju gynyba nuo ginkluotos agresijos apima dalyvavimą kolektyvinės gynybos operacijoje, leidimą atvykti į Lietuvą kitų valstybių kariniams vienetams ir juos panaudoti Lietuvoje, ėmimąsi kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti.

Anot KT, neteisinga teigti, kad tvirtinant minėtą Prezidento sprendimą tokiu Seimo sprendimu, kuriuo užtikrinamas paties Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymas bei ginkluota gynyba ir pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui, esą ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios. Pabrėžtina, kad Lietuvos ar kitos NATO narės ginkluoto užpuolimo atveju Seimas taip pat saistomas savo paties ratifikuotos Šiaurės Atlanto Sutarties, ypač jos 5 str. Tad, pagal Konstituciją, Seimas privalo tvirtinti Respublikos Prezidento sprendimus dėl gynybos nuo agresijos, įskaitant įsipareigojimų pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 5-ąjį straipsnį vykdymą.

Gelbstint žmones NVS šalių paramos prašyti galima

KT, aiškindamas Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintą imperatyvą, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės dalinių, pažymėjo, jog šis draudimas reiškia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti tokių kariuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, NVS ar į ją įeinančios valstybės.

Tačiau, akcentavo KT šis draudimas nereiškia, kad pagal Lietuvos tarptautines sutartis, Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus nėra galimas ir toks Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuva bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis.

Pasak KT, šis draudimas taip pat nereiškia, kad pagal Lietuvos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus negalima numatyti Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasitelkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuva.

Taip KT užkirto kelią tokiam Konstitucijos nuostatų aiškinimui, pagal kurį būtų draudžiama prašyti NVS priklausančių kaimynių paramos gelbėjant Lietuvos žmonių gyvybes stichinių nelaimių ar didelių avarijų atveju.

KT konstatavo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatomas griežtai ribotų NVS valstybių karinių vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos teritorijoje yra galimas:

pagal NATO Partnerystės taikos labui programą;

kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuva bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis;

tokiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, kurių pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

KT paaiškino, jog toks šių operacijų teisinis reguliavimas reiškia, kad jas Lietuvos teritorijoje valdo ir kontroliuoja Lietuva.

Nutarimas ne apie įstatymą, o apie NATO

Apibendrinant galima pasakyti, kad KT 2011 m. kovo 15 d. priėmė ne tiek ginčyto Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo oponentus, kiek Lietuvos narystės NATO oponentus nuviliantį nutarimą. KT pripažino atitinkančiomis Konstituciją visas Įstatymo nuostatas, susijusias su Lietuvos narystės NATO įsipareigojimais, o Konstitucijai prieštaraujančia pripažino tik vieną mažiau reikšmingą įstatymo nuostatą dėl NVS šalių karių dalyvavimo karinio bendradarbiavimo renginiuose, kuri netrukus buvo pataisyta.

„Konstitucija nėra susitarimas kartu nusižudyti“ – taip sakė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas R. Jacksonas. Šiuo nutarimu KT ir Lietuvoje įtvirtino Konstitucijos, nevedančios link savižudybės, sampratą, taip pat, kaip ir Konstitucijos, kuri yra ne vien tik tekstas, bet ir jo prasmė, sampratą.