Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Dvidešimt trečioji tema – atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą. KT 2017 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad įstatymų leidėjo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – tikslinga ir proporcinga kovos su korupcija priemonė.
Šiuo nutarimu KT baigė viešojoje erdvėje keletą metų iki nutarimo priėmimo netilusias diskusijas dėl neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo ir išsklaidė abejones dėl jo konstitucingumo.
Viena pagrindinių priežasčių kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą buvo didelis korupcijos mastas šalyje. KT pripažino kovą su korupcija ir neteisingumu konstituciškai pagrįstu tikslu nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. didelės vertės turto turėjimą nepagrindžiant to teisėtomis pajamomis.
Lietuvoje yra įtvirtinta viena plačiausių neteisėto praturtėjimo sampratų, pagal kurią atsakomybė už šio nusikaltimo padarymą gali būti taikoma ne tik valstybės tarnautojams ir pareigūnams, bet ir kiekvienam kitam asmeniui, kuris turi didesnės negu 500 MGL (19 000 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Šiuo nutarimu KT suteikė teisėsaugos institucijoms ir teismams visus įrankius kovoti su neteisėtu praturtėjimu, taigi ir su neteisingumu bei korupcija šalyje. Tačiau šiais įrankiais teisėsaugos institucijos ir teismai naudojasi menkai.
KT nepripažino įstatymo grįžtamosios galios – asmuo gali būti baudžiamas už neteisėtą praturtėjimą tik jeigu įgijo turtą ne anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo Baudžiamojo kodekso (BK) 1891 straipsnis, kuriame ir yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą.
Tai unikali byla – KT yra vienas iš nedaugelio pasaulio konstitucinių teismų, nagrinėjusių neteisėto praturtėjimo klausimą ir išaiškinusių jį išsamiausiai. Tokias ar panašias bylas yra sprendę Italijos, Kirgizijos, Moldovos, Portugalijos konstituciniai teismai, šiuo metu panaši byla guli ant Ukrainos Konstitucinio Teismo teisėjų stalo.
Socialinis ir politinis kontekstas
Seimas 2010 m. gruodžio 7 d. priimtame įstatyme, įsigaliojusiame 2010 m. gruodžio 11 d., kaip vieną iš kovos su korupcija būdų įtvirtino baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. už tai, kad asmuo turi didesnės negu 500 MGL (19 000 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Rengiant šį BK pakeitimą buvo atsižvelgta ir į Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir Konvencijos prieš korupciją nuostatas, kai kurių užsienio valstybių patirtį, tačiau Lietuvoje buvo pasirinkta platesnė neteisėto praturtėjimo samprata, pagal kurią už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiami ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti asmenys.
Korupciją kaip vieną didžiausių šalies problemų gyventojai apklausose įvardija jau daugelį metų. Dar 2007 ir 2009 m. Eurobarometro atliktų apklausų duomenimis, dauguma respondentų korupciją įvardijo kaip didžiausią Europos valstybių problemą, egzistuojančią visų lygių institucijose. Viena iš tos korupcijos apraiškų, kelianti visuomenės pasipiktinimą dėl neteisingumo, yra žiniasklaidoje skelbiami atvejai, kai tam tikri asmenys, gaunantys palyginti mažas pajamas, turi labai daug turto.
2010 m. 63 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad korupcijos lygis šalyje per trejetą metų išaugo, 78 proc. apklaustųjų teigė, kad valdžios pastangos pažaboti korupciją yra neveiksmingos. 2017 m. Eurobarometro duomenys rodo, kad manančiųjų, jog per pastaruosius trejus metus korupcijos lygis nekito, sumažėjo, bet vis dar lieka dauguma – 42 proc. Lietuviai pirmauja ES tarp manančiųjų, kad aukšto lygio korupcijai neskiriama pakankamai dėmesio: su 80 proc. taip manančių respondentų Lietuva yra penkta ES. Taip pat vos 18 proc. lietuvių teigia, kad valstybės pastangos kovoti su korupcija yra veiksmingos, – tai trečias mažiausias rodiklis ES. Taigi, nors situacija šiek tiek gerėja, problema išlieka aktuali.
Seimo nustatyta baudžiamąja atsakomybe už neteisėtą praturtėjimą suabejojo teismai
Praktikoje teisėsaugos institucijos ir teismai susidūrė su baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą taikymo problemomis. Nors teisėsauga pripažino, kad šalyje neteisėto praturtėjimo mastas didžiulis, kaltinami padarę šį nusikaltimą asmenys būdavo išteisinami.
Į KT dėl BK nuostatos, kuria numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, atitikties Konstitucijai kreipėsi keli teismai, tarp jų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kurio Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš 16 teisėjų, nagrinėjo už neteisėtą praturtėjimą nuteisto asmens kasacinį skundą. Asmuo buvo nuteistas už tai, kad, žinodamas, turėdamas ir galėdamas žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo, įtvirtinusio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL dydžio (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą – butą, kurį, neturėdamas teisėtų pajamų, įgijo 2008 m. gruodžio 19 d.
Į KT kreipęsi teismai abejojo BK 1891 straipsniu įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą tikslingumu ir proporcingumu, taip pat abejojo, ar nepažeidžiama nekaltumo prezumpcija, draudimas versti duoti parodymus prieš save, ar teisinis reguliavimas atitinka teisinio aiškumo reikalavimus, ar nepažeidžia konstitucinio draudimo du kartus bausti už tą patį pažeidimą, ar nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą yra proporcingai ribojamos asmens nuosavybės teisės, taip pat ar nepažeidžiamas konstitucinis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios draudimas.
KT, paneigdamas daugelį pareiškėjų abejonių, BK ir Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) nuostatas išaiškino sistemiškai ir atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką. Tai galėjo padaryti ir patys teismai, tokiu pačiu būdu aiškindami ginčijamą teisinį reguliavimą.
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – tikslinga ir proporcinga kovos su korupcija priemonė
Į KT kreipęsi teismai abejojo BK 1891 straipsniu įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą tikslingumu ir proporcingumu, taip pat tuo, ar ja nėra neproporcingai ribojama nuosavybės teisė.
KT jau anksčiau yra pažymėjęs, kad veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, o šiame KT nutarime konstatuota, kad šis procesas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų. Todėl vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (šioje byloje to nenustatyta).
KT pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės baudžiamąją politiką, neteisėtą praturtėjimą įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir BK 1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė ją, siekdamas, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai. Taigi įstatymų leidėjas įgyvendino pagal Konstituciją turimą diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti.
Įvertinęs neteisėto praturtėjimo pripažinimo nusikaltimu tikslą, šio nusikaltimo pavojingumą ir už šį nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją (bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų), KT konstatavo, kad už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra proporcinga.
KT, paneigdamas pareiškėjų abejones dėl nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo, pažymėjo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, siekiant teisėtų tikslų ir paisant konstitucinio proporcingumo principo; nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, be kita ko, teisėtumo, sąžiningumo principams. Taigi, jau anksčiau šiame nutarime konstatavus, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, KT vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą yra neproporcingai ribojamos nuosavybės teisės.
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos
Pareiškėjai manė, kad pagal ginčijamą nuostatą kaltinamajam yra perkeliama jo nekaltumo įrodinėjimo našta ir taip pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas bei draudimas versti duoti parodymus prieš save.
KT, sistemiškai aiškindamas BK ir BPK nuostatas, pažymėjo, kad BK nereguliuoja baudžiamojo proceso teisinių santykių ir todėl BK 1891 straipsnis nepaneigia BPK įtvirtintų prokuroro ir teismo pareigų.
Taigi KT konstatavo, kad BK 1891 straipsniu nėra reguliuojamas neteisėto praturtėjimo nusikaltimo įrodinėjimo procesas, – jis reguliuojamas BPK normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą. Taigi prokuroro pareiga yra įrodyti, kad patikrinus visa, kas įmanoma, nėra atitinkamo dydžio teisėtų pajamų, kuriomis būtų galima pagrįsti įtariamojo (kaltinamojo) įgytą turtą, šaltinių.
KT pažymėjo, kad įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į gynybą, turi galimybę pasirinkti įvairią taktiką: duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), t. y. gali įrodinėti, kad nėra kaltas, tačiau neprivalo to daryti – jis turi galimybę pasirinkti teisę tylėti, ir tai savaime negali pabloginti jo teisinės padėties. Be to, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, tam tikros teisinės prezumpcijos formuluojant nusikaltimų sudėtis apskritai yra galimos. Atsižvelgęs į tai, KT konstatavo, kad įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, kuris yra įtariamas (kaltinamas) neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.
Neteisėto praturtėjimo sąvoka teisiniu požiūriu yra pakankamai aiški
Pareiškėjai taip pat manė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama asmens teisė į gynybą, nes jo neaiškumas dėl teisėtų pajamų sampratos ir kaltės formos kliudo tinkamai suformuluoti kaltinimą ir gynyba negali jo veiksmingai ginčyti.
KT sistemiškai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir pažymėjo, kad kitoje BK nuostatoje aiškiai nurodyta, kokios pajamos yra laikomos teisėtomis, – tai pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.Taip pat ir LAT nutartyse aiškinama, kad neteisėto praturtėjimo atveju finansiniai šaltiniai turtui įgyti gali būti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus jo gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
KT pažymėjo, kad iš ginčijamos BK 1891 straipsnio 1 dalies taip pat yra aišku, kokia kaltės forma aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas (tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. alternatyviomis kaltės formomis).
KT vertinimu, atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas savaime nėra pažeidžiamas, jeigu įstatymo nuostata, nors ir nėra visiškai aiški, gali būti išaiškinama teismų praktikoje arba pasitelkiant profesionalų teisininką. Taigi KT konstatavo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimą, juo nėra pažeidžiama asmens teisė į gynybą ir teisė į tinkamą teismo procesą.
Draudimas bausti dukart už tą patį teisės pažeidimą nepažeistas
KT vertinimu, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį taikoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą ir pagal Mokesčių administravimo įstatymą taikoma bauda dėl mokesčių už tą patį turtą nesumokėjimą savaime nereiškia neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. Tai reiškia, kad gali būti padarytas ir kitas teisės pažeidimas, be kita ko, nusikaltimas ar mokesčių įstatymų pažeidimas, kurį padaręs asmuo įgijo tam tikrą turtą ir už kurį asmuo gali būti baudžiamas atskirai.
Tačiau neteisėto praturtėjimo, kaip savarankiško nusikaltimo, atveju baudžiama už patį tam tikros vertės turto, nepagrįsto teisėtomis pajamomis, turėjimą – reikalavimo, kad būtų įrodyta, jog asmuo neteisėtai praturtėjo padaręs kitą teisės pažeidimą, nėra. KT pažymėjo, kad tik nagrinėjant konkrečias bylas gali būti nustatomas neteisėto praturtėjimo ir kito teisės pažeidimo tapatumas, todėl tai yra teisės taikymo klausimas, kurio KT nesprendžia. Taigi KT konstatavo, kad BK įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą nėra pažeistas konstitucinis draudimas du kartus bausti už tą patį pažeidimą (non bis in idem).
BK 1891 straipsnis negalioja atgal
Kitaip, nei teigė pareiškėjai, KT, sistemiškai aiškindamas ginčijamą teisinį reguliavimą ir atsižvelgdamas į BK įtvirtintus baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principus (kaip antai baudžiamasis įstatymas negalioja atgal, išskyrus tam tikrus tarptautinius nusikaltimus), pripažino, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis taikytina tik toms situacijoms, kai turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu to straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.), t. y. retroaktyvus šio BK straipsnio galiojimas negalimas.
Taigi, jei asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį. Trunkamojo ar tęstinio pobūdžio neteisėto praturtėjimo atveju asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio turtą nuosavybės teise įgijo po šio BK straipsnio įsigaliojimo, net ir jei dalį to turto buvo įgijęs anksčiau.
Po šio KT išaiškinimo baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, jeigu teisėtomis pajamomis nepagrįstas turtas buvo įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., buvo nutrauktos. Nors teisėsaugos institucijos šiuo KT suteiktu įrankiu kovoje su korupcija naudojasi vangiai, vis dėlto jau buvo priimta ir apkaltinamųjų nuosprendžių.
KT pažymėjo, jog tai, kad už neteisėtą praturtėjimą negali būti baudžiamas asmuo, turtą įgijęs anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d., nereiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atleidžiami nuo pareigos ištirti kitas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, jeigu paaiškėja jų požymių.
