Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Keturioliktoji – apie privilegijas. 2006–2017 m. Konstitucinis Teismas (KT) priėmė penkis nutarimus, susijusius su privilegijų tam tikriems asmenims teikimu. Visus šiuos nutarimus vienijantis aspektas – Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos.
Pasak KT, privilegijų gynimas ir apsauga reikštų konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principų pažeidimą. Ši KT praktika pasitarnavo naikinant sovietinės nomenklatūros tradicijas primenančias privilegijas.
KT pabrėžė, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis negali būti siejamas su materialinių gėrybių teikimu apdovanojamajam.
KT pažymėjo, kad vien tapimo Prezidento našliu faktas nesuteikia teisės gauti kitokią socialinę paramą našlystės atveju negu gauna kitų asmenų našliai, o vien asmens tapimas Prezidento sutuoktiniu negali lemti, kad tas asmuo pagal Konstituciją įgytų kokių nors išskirtinių teisių į gyvenamą būstą.
Seimo nario atlyginimo mokėjimas Seimo nariams, nuolat nedalyvaujantiems Seimo darbe, taip pat vertintinas kaip konstituciškai nepateisinama privilegija.
KT atskleidė, kad visi piliečiai turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius.
Pirmasis nutarimas: valstybinis apdovanojimas – pagarba, o ne materialinė nauda
Vilniaus apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje KT sprendė Žemės reformos įstatymo nuostatos, pagal kurią Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams neatlygintinai suteikiama žemė, konstitucingumo klausimą.
Pareiškėjas prašė ištirti, ar Žemės reformos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi Lietuvos piliečiams, pateikusiems prašymą iki 2002 m. liepos 3 d., Vyriausybė neatlygintinai suteikia vieną žemės sklypą nuosavybėn individualiai statybai, neprieštarauja Konstitucijai.
2006 m. gegužės 12 d. nutarime KT pirmiausia atskleidė konstitucinio valstybinio apdovanojimų instituto esmę ir pažymėjo, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra sietinas su kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių privilegijų teikimu apdovanojamajam.
KT pabrėžė, kad Konstitucija nesuponuoja, jog asmuo, apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, vien dėl to gali tikėtis ar net reikalauti dar kokių nors materialinių gėrybių.
Tai numatantį teisinį reguliavimą KT pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ir atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, apdovanotam kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, neatlygintinai suteikiamas dar ir žemės sklypas, apskritai nėra būdingas šiuolaikinėms demokratinėms teisinėms valstybėms.
Prie nuostatos, kad valstybinis apdovanojimas negali būti siejamas su materialinės gėrybės suteikimu, KT grįžo, kuomet dėl jos išaiškinimo kreipėsi tuometė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.
KT 2010 m. liepos 2 d. sprendime aiškiai nurodė, kad įsigaliojus 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui apdovanoti asmenys arba jų artimieji, iki 2002 m. liepos 3 d. pateikę prašymus dėl teisės į neatlygintinai suteikiamą žemės sklypą įgyvendinimo, neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, jei nebuvo įgyvendinta iki KT nutarimo įsigaliojimo, dar gali būti įgyvendinta.
Antrasis nutarimas: pagal Konstituciją visi našliai lygūs
Privilegijų klausimas vėl buvo paliestas nagrinėjant bylą dėl teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą. Po Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties didelės vertės turtą valdanti jo našlė Kristina Brazauskienė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė prašymą skirti Prezidento našlės rentą.
Tuomet Seimo narių grupė iškėlė Prezidento valstybinės rentos įstatymo tam tikrų nuostatų konstitucingumo klausimą. Seimo nariai argumentavo, kad negalima nustatyti valstybinės rentos vien už asmens buvimą mirusio Prezidento šeimos nariu.
Pasak pareiškėjų, Prezidento valstybinė našlių renta turi būti mokama tik tokiam sutuoktiniui, kuris juo buvo Prezidentui einant Prezidento pareigas ir jo mirties metu. Be to, skiriant rentą privalu atsižvelgti į pretenduojančio gauti rentą turtinę padėtį.
Įvertinęs šiuos argumentus, KT 2014 m. liepos 3 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės pareigūnų teisinio statuso, o mirusio Prezidento sutuoktinio teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą įvertino kaip privilegiją dėl asmens socialinės padėties.
Nutarime pabrėžta, kad Konstitucija draudžia privilegijas dėl asmens socialinės padėties, todėl vien tapimo Prezidento našliu faktas neįtvirtina teisės tokiam našliui gauti iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams, socialinę paramą.
Taigi sovietinės nomenklatūros tradicijas primenančios privilegijos pavyzdys, kuriuo vieni našliai traktuojami skirtingai negu kiti, negali būti ginamas – pagal Konstituciją bet kurio sutuoktinio našliai traktuojami lygiai.
Todėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatą, įtvirtinančią Prezidento našlio teisę į Prezidento valstybinę našlių rentą, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.
Šioje konstitucinės justicijos byloje KT atskleidė svarbius Prezidento konstitucinio statuso ir konstitucinės socialinės paramos našlystės atveju garantijos turinio aspektus. Be kita ko, KT atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius, tačiau tai darydamas jis turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių, nepažeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos reikalavimų.
Po šio KT nutarimo Seimas priėmė naujos redakcijos Prezidento valstybinės rentos įstatymą, kuriuo nuspręsta nuo 2016 m. liepos 1 d. atsisakyti nuostatų, susijusių su Prezidento valstybinės našlių rentos reglamentavimu.
Trečiasis nutarimas: santuoka su Prezidentu nesuteikia išskirtinių teisių į būstą
Prie Prezidento sutuoktinio socialinių garantijų klausimo grįžta 2017 m. gruodžio 15 d. nutarime, kuriuo KT nusprendė dėl būsto suteikimo panaudos pagrindais mirusio Prezidento sutuoktiniui.
Šios bylos priešistorė – Turniškėse. Pasibaigus teisę gyventi rezidencijoje Turniškėse prezidento A.M.Brazausko našlei K.Brazauskienei suteikusiai sutarčiai, ji nereagavo į prašymus išsikelti iš valstybei priklausančios rezidencijos. Pagal sutartį, prezidento našlei šis būstas, kuriame sutuoktiniai gyveno iki A. Brazausko mirties, buvo suteiktas laikinai – penkeriems metams be galimybės sutartį pratęsti.
Prezidento kanceliarija kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį visiškai patenkino, tačiau konkretaus termino, per kurį turi išsikraustyti našlė, nenurodė.
K.Brazauskienei apskundus sprendimą, Vilniaus apygardos teismas jį paliko galioti, o Aukščiausiasis Teismas našlės skundo, kuriuo ji siekė panaikinti ankstesnių teismų įpareigojimą išsikelti iš gyvenamų patalpų Turniškėse, nagrinėti nepriėmė. Tačiau teismai nekėlė pačios privilegijos turėti valstybės išlaikomą būstą konstitucingumo klausimo.
2016 metų gruodžio 21 dieną įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo sprendimui, Prezidento kanceliarija kreipėsi į antstolius, kad būtų pradėta iškeldinimo procedūra. Iki antstolių nurodyto termino K. Brazauskienė iš Turniškių išsikraustė, bet prieš tai kreipėsi į Vyriausybę dėl nemokamo būsto suteikimo.
Šį prašymą gavusi Vyriausybė parengė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar tokia įstatyme įtvirtinta teisė nėra nepagrįsta privilegija: po Prezidento našlės rentos bylos logiškai kilo abejonių ir dėl Prezidento našlės teisės turėti valstybės išlaikomą būstą.
Vyriausybė KT prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento įstatymo nuostata, įtvirtinanti pareigas einančio arba kadenciją baigusio Prezidento sutuoktinio teisę, Prezidentui mirus, į panaudos pagrindais jo pageidavimu suteikiamą būstą.
Vyriausybės teigimu, minėtu reguliavimu Prezidento sutuoktiniui buvo nustatyta privilegija dėl socialinės padėties, taip pat ginčijamu teisiniu reguliavimu paneigtas individualus, išskirtinis Prezidento statusas.
Spręsdamas šį klausimą, KT rėmėsi anksčiau minėtame 2014 m. liepos 3 d. nutarime dėl teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą suformuota doktrina. KT pabrėžė, kad išskirtinis Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas suponuoja ir išskirtines, besiskiriančias nuo suteiktųjų kitiems valstybės pareigūnams, visiems piliečiams, jo materialines ir socialines garantijas.
Šiuo aspektu KT nurodė, kad iš Konstitucijos 90 straipsnio kyla draudimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo, užtikrinant materialinį ar socialinį aprūpinimą, susijusį su būsto finansavimu, Prezidento sutuoktinis būtų prilygintas einančiam pareigas arba buvusiam Prezidentui.
Teisinį reguliavimą, kuriuo teisė gauti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti valstybės turtą ir juo naudotis įtvirtinta išimtinai tik dėl asmens tapimo Prezidento sutuoktiniu, KT įvertino kaip suteikiantį privilegiją dėl asmens socialinės padėties. Todėl toks reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
KT pažymėjo, kad visiems našliams turi būti užtikrinamos vienodos teisės į socialinę paramą, o santuoka su Prezidentu savaime nėra pateisinamas pagrindas teikti išskirtines teises į būstą.
Ketvirtasis nutarimas: atlyginimo mokėjimas nedirbančiam Seimo nariui – draudžiama privilegija
Dar vienoje su privilegijomis susijusioje byloje buvo sprendžiamas Seimo nario atlyginimo mokėjimo Seimo nariams, nuolat nedalyvaujantiems Seimo darbe, klausimas.
KT tyrė, ar su Konstitucija yra suderinama Seimo statuto nuostata, pagal kurią Seimo nariui, kuris be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvauja daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose buvo priimami teisės aktai, to mėnesio atlyginimas mažinamas vienu trečdaliu.
Abejonę dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijai iškėlė Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjęs buvusios Seimo narės N. Venckienės skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Seimo, dėl darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjas siekė, kad KT išaiškintų, ar Seimo statuto nuostata, kurią Seimo valdyba pritaikė N.Venckienės atžvilgiu, atsisakydama mokėti už pravaikštas Seime, neprieštarauja Konstitucijai.
2016 m. spalio 5 d. nutarime KT pakartojo, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos. Šiame nutarime KT konstatavo, kad Seimo nario atlyginimo, mokamo iš valstybės biudžeto lėšų, mokėjimas Seimo nariui, nevykdančiam pareigos dalyvauti Seimo ar jo struktūrinių padalinių, kurių nariu jis paskirtas, posėdžiuose be svarbios pateisinamos priežasties, vertintinas kaip konstituciškai nepateisinama privilegija.
Ginčijamą Seimo statuto nuostatą, pagal kurią nuolat Seimo darbe nedalyvaujančiam Seimo nariui to mėnesio atlyginimas negali būti sumažintas daugiau nei vienu trečdaliu, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.
Taip pat KT pažymėjo, kad Seimo nariams, kurie be svarbių pateisinamų priežasčių nuolat nedalyvavo Seimo darbe ir dėl to netinkamai vykdė konstitucinę Seimo nario priedermę atstovauti Tautai, Konstitucijos požiūriu negalėjo būti ir nebuvo sukurti jokie teisės ginami lūkesčiai gauti Seimo nario atlyginimą iš valstybės biudžeto.
Po šio KT nutarimo tapo aišku, kad Seimo nariai, kaip ir kiti LR piliečiai, negali nedirbdami gauti atlyginimo.
Priėmus šį KT nutarimą, įstatymų leidėjas buvo įpareigotas atitinkamai koreguoti Seimo nario atlyginimo teisinį reguliavimą: nustatyti finansinius padarinius nuolatinio visų per Seimo sesiją rengiamų Seimo posėdžių nelankymo atveju, taip pat aiškiai įtvirtinti galimybę taikyti maksimalų Seimo nario atlyginimo sumažinimą ar jo nemokėjimą už nuolatinį nedalyvavimą Seimo darbe. Tai nėra padaryta iki šiol.
Penktasis nutarimas: priklausymas bažnyčiai neatleidžia nuo pareigų valstybei
Paminėtinas dar vienas svarbus KT nutarimas, skelbiantis, kad Konstitucija nėra privilegijų aktas. 2017 m. liepos 4 d. nutarimu konstatuota, kad visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, priklausymo bažnyčiai, joje užimamos padėties, turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl atsisakymo atleisti nuo karo prievolės Lietuvoje įregistruotos, bet nelaikomos tradicine Jehovos liudytojų religinės bendrijos dvasininką, prašymą KT pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Bylą inicijavęs teismas teigė, kad palyginti su tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkais, visų kitų religinių bendruomenių ir bendrijų (tiek valstybės pripažintų, tiek nepripažintų) dvasininkai yra nelygiavertėje padėtyje.
Taigi KT teko spręsti, ar Karo prievolės įstatymo nuostata, kurioje įtvirtinta, kad nuo karo prievolės atleidžiami valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, neprieštarauja Konstitucijai. Įdomu tai, kad galiojančioje 1992 m. Konstitucijoje nėra tarpukario Lietuvos Konstitucijose buvusios nuostatos apie galimybę atleisti dvasininkus nuo karo tarnybos, taigi nėra ir tokios privilegijos.
Išsamiai ir visapusiškai tirdamas bylą, KT atliko Teisingumo ministerijos bei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos specialistų apklausas. Taip pat KT išsamią nuomonę pateikė Krašto apsaugos ministerija.
Išanalizavęs prašymą pateikusio teismo ir suinteresuoto asmens Seimo atstovų argumentus, KT pirmiausia pažymėjo, kad pagal Konstituciją kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, taip pat pareigą įstatymo nustatyta tvarka atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Tai yra vienintelės Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintos piliečio pareigos valstybei, kylančios iš Lietuvos Respublikos pilietybės.
KT atkreipė dėmesį, kad remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti.
KT priminė Konstitucijoje įtvirtintą valstybės ir bažnyčios atskirumo principą – Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatą. Šis principas, įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.
Šiame kontekste KT pažymėjo, jog valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinės piliečio pareigos valstybei atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Suinteresuoto asmens Seimo atstovai bandė įtikinti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, vadovavosi Konstitucijoje įtvirtintu ypatingu tradicinių Lietuvoje bažnyčių ir religinių organizacijų statusu. KT šį argumentą paneigė nurodydamas, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas tradicinių bažnyčių ir religinių organizacijų, kaip kolektyvinių subjektų, pripažinimas, bet ne ypatingos šioms bažnyčioms priklausančių asmenų teisės.
KT išaiškino, kad bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, įskaitant dvasininkus, konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius.
Taigi 2017 m. liepos 4 d. nutarimu teisinis reguliavimas, kuriuo nuo karo prievolės atleidžiami valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Šiuo nutarimu sukeltos pasekmės reiškia, kad pareiškėjo nagrinėtą bylą inicijavęs asmuo, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, turi atlikti karo arba, jeigu tarnyba su ginklu prieštarauja jo religiniams ar kitiems įsitikinimams, alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Sąžinės ir tikėjimo laisvė, pagal Konstituciją, siejama su teise vietoje karo tarnybos pasirinkti atlikti civilinę krašto apsaugos tarnybą, bet ne su privilegija neatlikti jokios tarnybos.
