Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Šeštoji – apie teisę į teisingą teismą. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu apginta piliečių teisė į veiksmingą gynybą teisme bei teismo sprendimo viešumas.
Besibylinėjantis asmuo teismo sprendimo (nutarties, nuosprendžio) paskelbimo dieną turi teisę gauti surašytą visą teismo sprendimo tekstą, sužinoti visus priimto sprendimo motyvus. Taip KT užtikrino asmens teisę į veiksmingą gynybą teisme, teismo sprendimo viešumą.
KT užtikrino asmens konstitucinę teisę į tinkamą teismo procesą. KT nutarime pabrėžė, kad teismui, esant nustatytoms aplinkybėms, turi būti sudaryta galimybė peržiūrėti už akių priimtą sprendimą (iki tol tokia galimybė nebuvo numatyta).
KT patikslino, kas laikytina viešuoju interesu, ir pabrėžė, jog, gindamas viešąjį interesą, teismas turi motyvuoti, kodėl pripažino visuomenei svarbų interesą viešuoju.
Inicijavo Vilniaus apygardos teismas ir Seimo nariai
Įsivaizduokite situaciją – teismas paskelbia nuosprendį – esate kaltas. Bet nepaaiškina kodėl ir motyvus surašo per savaitę dvi, o įteikia jums dar per penkias dienas. Arba nuteisia jus už akių ir po to negalite niekur to nuosprendžio apskųsti. Ar nesuprasdami, kas įvyko, ir neturėdami galimybių gintis, nenuogąstautumėte dėl savo ateities? Šiandien atrodo nesuvokiama, kad tokie sovietinės teisės reliktai, palengvinantys teisėjų darbą, galiojo tol, kol į Konstitucinį Teismą (KT) kreipėsi Vilniaus apygardos teismas ir Seimo narių grupė.
2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime KT nagrinėjo sujungtas bylas dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių, taip pat dėl apeliacijos pagal Vilniaus apygardos teismo ir Seimo narių grupės prašymus. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į KT sustabdęs apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą. Apygardos teismas nustatė, kad, siekdamas teisingai išspręsti jo nagrinėjamą bylą, teismas turėtų peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti neapskųstąją teismo sprendimo dalį, nes viešasis interesas reikalauja, kad byloje būtų tinkamai pritaikytos teisės normos ir priimtas teisingas sprendimas.
Todėl teismas prašė KT ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant kai kurias CPK numatytų kategorijų bylas (darbo, šeimos, ypatingos teisenos bylos). Teismo nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo teisių ribojimas trukdė jam vykdyti teisingumą.
Seimo narių grupė kreipėsi į KT su prašymu ištirti kai kurių Baudžiamojo proceso kodekso (BPK), CPK, Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) nuostatų, nustatančių, kad teismo baigiamieji aktai (nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir sprendimai) gali būti priimami ir paskelbiami be motyvų, ar tik žodžiu paaiškinant teismo baigiamojo akto argumentus (motyvus), o motyvai surašomi vėliau, konstitucingumą. Abejones dėl atitikties Konstitucijai Seimo nariams sukėlė ir kai kurios CPK nuostatos dėl sprendimo už akių priėmimo, taip pat Teismų įstatymo nuostatos, kad į Teismų tarybos, kuri pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, sudėtį įeina valstybės politikai, kad Teismų tarybos pirmininkas pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Pabrėžė teisinių argumentų ir viešumo svarbą
KT šioje byloje pabrėžė, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Skelbiant baigiamuosius teismo aktus, juose turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais teismas grindžia savo sprendimą, jie negali būti išdėstomi po baigiamojo teismo akto paskelbimo, kai oficialiai paskelbęs baigiamąjį teismo aktą teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų. Paisant Konstitucijos, priimto ir teisėjų pasirašyto baigiamojo teismo akto įžanginė ir rezoliucinė dalis turi būti viešai paskelbiamos perskaitant teismo posėdžių salėje.
Šioje byloje ypač pabrėžta, kad bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, kad dar prieš oficialiai jį priimant bus deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, kad į juos visus bus deramai įsigilinta, kad tinkamai bus pritaikyti teisės aktai.
KT teigimu, jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar baigiamasis teismo aktas nėra grindžiamas neviešais argumentais.
KT konstatavo, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, taip pat kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum. Tokia situacija kelia žmonėms pagrįstų abejonių dėl teisingumo vykdymo.
Baigiamasis teismo aktas turi būti suprantamas
KT pabrėžė, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.
KT taip pat pažymėjo, kad svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas būtų perskaitomas teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą.
KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Pažymėta ir tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Priešingu atveju būtų nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.
Suteikta galimybė peržiūrėti sprendimą, gavus naujų įrodymų
Prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos CPK nuostatos, pagal kurias teismui neleidžiama už akių priimto sprendimo peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, taip pat kai neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai teismui yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas.
Pagal CPK neatvykusiai proceso šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, draudžiama apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka. Pagal nutarimo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, sprendimą už akių priėmęs teismas galėjo peržiūrėti tokį sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą tik esant abiem šioms sąlygoms: pirma, šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių ir, antra, pareiškime dėl peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Taigi šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastis pripažinęs nesvarbiomis, teismas neturėjo įgaliojimų panaikinti už akių priimto sprendimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės net tokiais atvejais, kai teismui pateikiami įrodymai, kad sprendimas akivaizdžiai neteisingas, juo pažeistos asmens teisės. Taip pat pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, teismui atnaujinus bylos, kurioje priimtas sprendimas už akių nagrinėjimą iš esmės, šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, be svarbių priežasčių neatvykus į naują teismo posėdį, teismas galėjo priimti pakartotinį sprendimą už akių, o minėta šalis nebeturėjo teisės kreiptis dėl jo peržiūrėjimo (teismas, atitinkamai, negalėjo priimti tokio pareiškimo).
Pabrėžė vertybėmis pagrįsto visuomenės intereso svarbą
KT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija: visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt.
Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, taip pat ir per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas. Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte.
KT pažymėjo, kad įstatymu negalima nustatyti baigtinio bylų sąrašo, kuriose teismui leidžiama apginti viešąjį interesą (taip pat peržengiant apeliacinio skundo ribas) arba neleidžiama jo apginti. Teismas, gindamas viešąjį interesą, gali peržengti apeliacinio skundo ribas tik tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors konstitucinė vertybė ir dėl to teismo sprendimas būtų neteisingas. Visais atvejais teismas privalo tai motyvuoti.
KT šioje byloje pasisakė dėl visų Lietuvos Respublikos pagrindinių procesinių įstatymų. Šiuo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinta dvidešimt viena ABTĮ, BPK ir CPK nuostata.
Nors nuostatų keitimas užtruko (atitinkami BPK pakeitimai padaryti 2007 m., ABTĮ – 2009 m., o CPK – 2011 m.), tačiau po procesinių įstatymų pakeitimo juose atsirado nuostatos, pagal kurias baigiamieji teismų sprendimai turi būti pilnai (su motyvais) surašyti jų paskelbimo dieną ir įteikiami nedelsiant (tuoj pat po paskelbimo arba ne vėliau kaip per penkias dienas). Iki tol, pvz., BPK, buvo numatyta, kad nuosprendis surašomas per 7 arba 14 dienų po paskelbimo ir įteikiamas per 5 dienas po jo surašymo.
Taigi KT nutarimas užtikrino piliečių teisę į veiksmingą gynybą teisme.
