Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Aštuntoji – apie būtinybę Vyriausybei atsistatydinti po Prezidento rinkimų. KT 1998 m. sausio 10 d. nutarimu atskleidė, kad po Prezidento rinkimų, skirtingai nei po Seimo rinkimų, Prezidentui grąžinusi įgaliojimus Vyriausybė neturi atsistatydinti bei gali tęsti pagal jos programą numatytą veiklą.
Iki šio KT nutarimo vyko politinės ir teisinės diskusijos, ar Vyriausybė, grąžinusi savo įgaliojimus išrinktam Respublikos Prezidentui, turi atsistatydinti, ar toliau veikti pagal savo programą, patvirtintą Seimo įgaliojimų laikui. Ar Respublikos Prezidentas yra laisvas, siūlydamas Ministro Pirmininko kandidatūrą ir kiek laiko gali trukti tos kandidatūros derinimas?
KT nutarime paaiškino skirtumą tarp Vyriausybės atsistatydinimo ir įgaliojimų grąžinimo. KT atskleidė, kad po Prezidento rinkimų, skirtingai nei po Seimo rinkimų, net ir grąžinusi prezidentui įgaliojimus Vyriausybė neturi atsistatydinti.
Taip pat KT atskleidė Lietuvos valstybės valdymo formą. KT konstatavo, kad pagal Konstituciją Lietuvai būdinga parlamentinės respublikos valdymo forma, turinti pusiau prezidentinės valdymo formos ypatumų. Pagal šį modelį Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, kuris lemia ir atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.
Nutarimas atskleidė Vyriausybės programos patvirtinimo teisinę reikšmę. Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos nuostatos įgyja teisinę reikšmę.
Šis nutarimas atskleidė KT kaip teisinio politinių konfliktų dėl aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų veikimo sprendėjo vaidmenį.
KT užkirto kelią galimai politinei įtampai
1997 m. pabaigoje, vykstant prezidento rinkimų kampanijai, Vyriausybė kreipėsi į KT. Ji siekė išsiaiškinti, ar po rinkimų privalo atsistatydinti ir ar išrinktas naujas prezidentas gali teikti Seimui svarstyti naujo ministro pirmininko kandidatūrą, siekdamas gauti jo pritarimą paskyrimui ir taip mėgindamas suformuoti naują Vyriausybę.
Vyriausybė prašė ištirti, ar 1996 m. gruodžio 10 d. priimtas Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo nutarimu parlamentas pritarė Vyriausybės programai, numačiusiai Vyriausybės veiklą 1997–2000 m., t. y. Seimo įgaliojimų laikotarpiu.
Vyriausybė norėjo išsiaiškinti, ar nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai, pagal kurią Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus prezidentą. Vyriausybei kilo klausimas, ar Seimas neturėjo pritarti programai, kuri būtų numačiusi Vyriausybės veiklą tik iki tuo metu ėjusio pareigas prezidento įgaliojimų pabaigos 1998 m. pradžioje.
KT 1998 m. sausio 10 d. nutarimu pripažino ginčytą Seimo nutarimą neprieštaraujančiu Konstitucijai, konstatuodamas, kad Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimą Vyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui. Kartu KT pateikė gerokai platesnę argumentaciją, atskleidžiančią konstitucinius politinių valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveikos aspektus.
Taip KT iš esmės užkirto kelią politinei įtampai, kuri galėtų kilti, jeigu išrinktas naujas prezidentas turėtų teisę skirti naują ministrą pirmininką, kurio kandidatūrai Seimas nepritartų, ir sudaryti naują Vyriausybę, kurios programos Seimas nepatvirtintų.
KT argumentai: Lietuva – parlamentinė respublika
Argumentuodamas nutarimą KT pažymėjo, kad Lietuvoje kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu.
Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra Vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. KT pabrėžė, kad pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai: Vyriausybė turi turėti Seimo pasitikėjimą, ji atskaitinga tik Seimui ir atstatydinti ją gali taip pat tik Seimas.
KT atkreipė dėmesį, kad nors ir po Seimo, ir po Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam prezidentui, kadangi pasikeitus valstybės vadovui Seimo pasitikėjimas Vyriausybe išlieka, Konstitucijos normose nenumatyta, jog grąžinusi įgaliojimus po prezidento rinkimų Vyriausybė privalo atsistatydinti.
KT konstatavo, jog įgaliojimų grąžinimo po Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos „Vyriausybės atsistatydinimas“ ir „Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas“ nėra tapačios.
Šiuo požiūriu Vyriausybės ginčytas Seimo nutarimas, kuriuo Seimas pritarė Vyriausybės programai, numačiusiai Vyriausybės veiklą Seimo įgaliojimų laikotarpiu(t. y. Seimas Vyriausybės programą patvirtina visai savo kadencijai), neprieštaravo Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.
KT argumentai: Vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu
Remiantis KT, valdžios galias riboja Konstitucija, o jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra.
Vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria Vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu.
Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą.
Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos nuostatos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės demokratijos ypatumas. Prezidentas negali laisvai pasirinkti ministro pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes minėtų pareigūnų skyrimas visais atvejais priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais.
KT argumentai: pasikeitus prezidentui, Seimo pasitikėjimas Vyriausybe išlieka
KT pažymėjo, kad prezidentas negali ignoruoti parlamento daugumos, Vyriausybės vadovu skirdamas tą asmenį, kurį ši dauguma remia. Kartu, pažymėjo KT, negalima ignoruoti ir to, kad prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.
Svarbiausias prezidento veiklos uždavinys sudarant Vyriausybę, pabrėžė KT, yra laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Nutarime paaiškinta, kad formuojant Vyriausybę prezidento veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta turinti Seimo pasitikėjimą Vyriausybė.
Prisiekus naujajam prezidentui, nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Tai yra tam tikras mandagumo gestas ir turi įvykti pirmą dieną, jam pradėjus eiti pareigas.
KT atkreipė dėmesį, kad Konstitucija nenumato, jog po prezidento rinkimų Vyriausybė privalo atsistatydinti, skirtingai negu situacijoje, susiklostančioje po Seimo rinkimų. Konstitucijoje, pažymėjo KT, Vyriausybės atsistatydinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, ir prezidento rinkimų tame sąraše nėra.
Taip yra dėl to, kad net ir pasikeitus valstybės vadovui išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Grąžinusi įgaliojimus, ji lieka teisėta, o jos programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką.
