1986-ieji metai žymi tragiškiausią atominę avariją žmonijos istorijoje. Įvykį atkuriančiame, net „Sostų karus“ ir „Bręstantį blogį“ pralenkusiame „Černobylyje“ vaidmenys atiteko ir jauniesiems lietuviams aktoriams, tuo metu net nenumaniusiems, kad penkių dalių miniserialas atsidurs reitingų viršūnėje.
Nors iš filmavimo aikštelės ir draudžiama išsinešti kostiumų, grimo nuotraukas, niekas nedraudžia papasakoti istorijų iš užkulisių. Nusifilmavę tokiuose filmuose, kaip „Širdys“, „Holocaust: The Revenge Plot“, įspūdžiais iš serialo „Černobylis“ dalijasi aktoriai Deividas Breivė ir Povilas Jatkevičius.
– Kaip atsidūrėte seriale?
Povilas: Jeigu jau matai skambutį iš nepažįstamo numerio, gali numanyti, kad tai bus kvietimas į atrankas. Šįkart taip ir buvo – mums paskambino su tarptautine produkcija dirbanti aktorių atrankos vadovė Dalia Survilaitė ir klausė apie vasaros planus. Žinoma, kad ieškant aktorių geriausia kreiptis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – vietą, kurioje žmonės aktorystės mokosi profesionaliai. Iš pradžių nežinojome, kad dėl „Černobylio“ bus toks sujudimas. Nesureikšmindama atrankos, vadovė tiesiog paminėjo, kad tai HBO produkcija ir tiek.
Deividas: Taip, jeigu jau vyksta Lietuvoje, tai šiame HBO bus tik kokie du procentai tikrojo HBO (juokiasi).
Povilas: O atvažiavę nustebome, kokio dydžio šis pastatymas. Jame dalyvavo iš dviejų komandų sudaryta didelė žmonių grupė: HBO ir lygiai tokias pat svarbias pareigas užimanti lietuvių komanda. Abi turėjo prodiuserius ir režisieriaus asistentus, padėjusius palengvinti komunikaciją.
Deividas: Ir šiaip įdomu tai, kad atrankų režisierius buvo kitas žmogus, ne Johanas Renckas. Jis stebėjo tik pagrindinius aktorius.
Povilas: Mano atveju nebuvo stebėtojo. Bet vienas aktorius, per atranką vaidinęs nuo radiacijos vemiantį žmogų, buvo pastebėtas režisieriaus, kuris priėjęs sakė: „Nice casting!“ (liet. „Šauni vaidyba!“) Iš esmės, dirbdamas su aktoriais J.Renckas su visais bendrauja labai gražiai. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, mano pamainoje vieno vaikino iš Škotijos tekstas niekaip netiko režisieriui, tai jis tiesiog keikėsi.
Deividas: Jis juokingai nervinosi (juokiasi). Buvo scena su šachtininkais, kurioje filmavosi vienas vyrukas. J.Renckas jiems sakė: „Na, jūs esate tvirti vyrai, esate slavai, nebūkit paliegėliais.“ Tai tas vyrukas pradėjo vaikščioti lyg koks modelis. Tuo metu išgirdau režisierių sakant: „F*ck, we gotta change this actor.“ Tada atėjo kitas vaikinas, vaidino geriau, bet trenkėsi į šachtos rėmą (juokiasi). Bet mano patirtis su J.Rencku buvo kitokia.
Atvažiavęs į aikštelę tiesiog laukiau, režisierius manęs nematė, koncentravosi tik į pagrindinius aktorius, Stellaną Skarsgard'ą ir Jaredą Harrisą. J.Renckas pradėjo kontaktuoti tik tada, kai kameros atsisuko į mane. Jis sakė, kad atkartojau viską taip, kaip reikia, o ir prieš tai turėjau daug gražaus laiko repetuoti savo eilutę. Atsisveikindamas jis pavadino mane lietuvišku Mattu Damonu (juokiasi).
– Koks vaidmuo jums atiteko?
Povilas: Aš buvau gaisrininkas Kibenokas. Vaidmuo buvo priskirtas Adamo Nagaičio, vaidinusio nuo radiacijos žiauriai nukentėjusį gaisrininką Vasilijų Ignatenko, grupei. Prieš filmavimą turėjau dalyvauti net gaisrininkų, kuriuos pasamdė HBO, mokymuose Lietuvoje. Reikėjo išklausyti absoliučiai viską apie tai, kaip būti gaisro gesinimo automobilyje, apie privažiavimą prie įvykio vietos, žarnų jungimą ir naudojimą. Šalia viso to buvo saugumo departamentas, kuris rūpinosi, kad nesusižeistume. Taigi, Kibenokas buvo V.Ignatenko padėjėjas, lipęs kopėčiomis padėti savo draugui, bet taip ir nesugrįžęs. Kadangi neturiu aukštalipio licencijos, man buvo priskirtas kaskadininkas, suvaidinęs negyvo kūno kritimą nuo kopėčių.
Vėliau buvo kortų žaidimo scena ligoninėje, į kurią ateina V.Ignatenko mylimoji Liudmilla Ignatenko (vaid. Jessie Buckley). Mane stebino aktorių natūralumas, visi buvo atsipalaidavę, beje, mokiau juos žaisti „Durnių“. Iš esmės net nepastebėjau, kada įsijungė kameros. Pakeliui į tos scenos filmavimą sutikau ir režisierių, kuris paklausė, kaip man sekasi. Ramiai pasisveikinau, galvojau, kad gal šiaip bičas, ir tik vėliau pamačiau, kad jis dalija pastabas.
Deividas: Manau, kad šis serialas todėl ir tapo toks populiarus, nes aktoriai aikštelėje nelakstė šiaip sau. Viskas buvo suplanuota ir turėjo savo vietas. O aš seriale vaidinau mobiliosios būstinės, kurioje buvo slepiamasi nuo radiacijos, kariškį. Iš pradžių net nepretendavau į šį vaidmenį. Laisvalaikiu domiuosi anglų kalba, akcentais, todėl prieš ateidamas repetavau tarimą. Galbūt dėl to atrankos režisierius pasiūlė būtent tokį sprendimą.
Taigi, naujosios rolės tekstas turėjo būti sakomas Borisui Ščerbinai (vaid. S.Skarsgard'as). Negalėjau patikėti, kad teks susidurti su šiuo aktoriumi! Kai atvažiavome į aikštelę, buvo pastatyta palapinė, joje trys kėdės, kuriose kartu su S.Skarsgard'u ir J.Harrisu gėrėm vandenį. S.Skarsgard'as – šiltas ir įdomus žmogus, jis pats mane pašnekino, kalbėjome apie teatro akademiją. Jis sakė: „Tai ką, tu aktorius?“ (juokiasi). Žinoma, daugiausia šie aktoriai bendravo tarpusavyje.
Pavyzdžiui, prieš prasidedant scenai, kurioje anglies kasėjai turėjo apsinuoginti, S.Skarsgard'as ir J.Harrisas juokėsi ir šnekučiavosi. Bet tik prasidėjus darbui, jie akimirksniu surimtėjo. Mane tiesiog sužavėjo ilgametę patirtį turinčių aktorių profesionalumas.
– Kuriose vietose filmavotės? Ar teko būti pavojingose teritorijose?
Povilas: Filmavausi trijose vietose: ligoninėje Kaune, Ignalinos atominėje elektrinėje ir prie sprogusio reaktoriaus atitikmens, kuris buvo sukonstruotas „AMI inkubatoriuje“ prie senojo Minsko plento. Ši instaliacija buvo pavojingiausia vieta aktoriams, nes prieš filmuojant palijo. Ir iš tiesų, vienas aktorius nukrito visai šalia metalinio strypo, kur susitrenkė galvą. Po visko reikėjo detaliai aprašyti, ką mačiau, nes aktorių agentai už tokius dalykus gali paduoti į teismą. Pavyzdžiui, A.Nagaitis nesutiko lipti ant sukonstruoto tiltelio, nes jam pasirodė nesaugu.
Deividas: Duotų man tokį vaidmenį (juokiasi)... Dar mačiau, kaip S.Skarsgard'ą su automobiliu vežė 50 metrų nuo stovyklos iki filmavimo aikštelės. Be abejo, tai ne jo paties užgaida, jis yra pagrindinis aktorius, kurį reikia saugoti. Lygiai taip pat ir prie manęs priėjo trečiasis režisieriaus asistentas, Lukas Kudapčenka, ir laikė skėtį virš galvos. Man pasidarė net nepatogu, juk galėjau pats pasilaikyti. Bet jis pajuokavo, kad dirbčiau savo darbą ir neatiminėčiau jo. Jeigu tavimi šitaip rūpinasi, tai dar nereiškia, kad esi kažkoks pasipūtęs aktorius. Tai kino kultūra, ir reikia tai priimti. Didelio biudžeto filmai paskirsto veiklą, kiekvienas turi savo mažą darbelį ir neapsikrauna nereikalingais dalykais.
– Kiek laiko užtrukote?
Deividas: Aš filmavausi dviejose pamainose. Pirmoje dirbau lauke, o antroje sakiau tekstą. Manęs galėjo prireikti ir dar dviejose kitose, todėl HBO sumokėjo už visas keturias pamainas.
Povilas: Filmuotis teko 6–7-iose pamainose, taip pat prisidėjo ir gaisrininkų mokymai. Čia neskaitant ir darbo su kostiumų dizaineriu, kuris turėjo užtikrinti, kad drabužiai, grimas, šukuosena atspindėtų laikmetį.
– Kaip sekėsi bendrauti su HBO ir kitais lietuviais aktoriais?
Povilas: Iš mano pusės – pradedant kitais aktoriais, baigiant kaskadininkais – bendravimo buvo labai įvairaus. Manau, kad ne veltui antraplaniams vaidmenims samdomi profesionalai – mums lengviau susikalbėti. Be abejo, iš pradžių buvo sunkoka susivienodinti, suprasti, kuo užsienio aktoriai gyvena (žinoma, jie mąsto platesniais mastais). Panašu, kad „Černobylis“ užsienio aktoriams taip pat yra vau. Tiek A.Nagaitis, tiek kiti kolegos džiaugėsi čia dalyvaudami, nes Anglijoje konkurencija yra didelė. Kiekvienas užsienio aktorius turi savo agentą, kuris padeda surasti vaidmenį. Lietuvoje agentų dar nelabai yra.
Deividas: Lietuvoje filmų produkcijos vis dar nedaug, tad maža ir konkurencijos. Pavyzdžiui, Anglijoje tą patį vaidmenį nori gauti daug gerai pasiruošusių aktorių. Kalbėdamas neturiu omeny vien aktorystės, net ir lietuviškuose „Talentuose“ akivaizdžiai matosi, kas pasiruošęs, o kas ne. Kalbant apie bendravimą asmeniškai pažinojau nemažai lietuvių aktorių, pavyzdžiui, iš filmo „Širdys“. Bendraujant su lietuvių departamentu nesijautė svetimumo, jaučiausi saugiai.
– Kas buvo sunkiausia filmuojantis?
Deividas: Vieta, kurioje filmavausi, buvo pogrindžio buveinė, įrengta palapine uždengtame sename geležiniame kemperyje. Buvo taip tvanku, kad galvojau, jog alpsiu. Tada vienas iš padėjėjų, paklausęs, kaip jaučiuosi, atnešė ventiliatorių. Galiausiai, mes jau baigėme studijas ir įvairios pirmakursiškos baimės seniai nebekankina. Jeigu tai tarptautinis kanalas HBO, kodėl turime bijoti pasakyti kelis sakinius? Aktorius yra aktorius, o ne kažkokia tautybė.
Povilas: Sutinku su Deividu. Aš taip pat išskirčiau fizinius sunkumus. Mano vilkimas sovietinis gaisrininko kostiumas buvo medžiaginis, sunkus ir jame buvo karšta. O dar tas šalmas ir kepinanti saulė (juokiasi). Dar galima išskirti tai, kad filmavomės naktimis. Nemiegojome tris naktis iš eilės, grįždavome trečią ryto. Iš esmės sunkiausia yra laukimas, juk filmavimas vyksta lauke. Bet tai nebėra problema, jeigu turi savo kemperį, kuriame galima kalbėtis su kitais žmonėmis. Šis laukimas filmavimą padarė savotiškai žavų.
Deividas: Taip, buvo ir vaisių palikta, galėjome valgyti (juokiasi).
