„Peržiūrėjęs visas dalis jaučiausi, lyg man reikėtų išgerti jodo“, – pasakoja aktorius Darius Petkevičius apie serialą „Černobylis“, kuriame jis irgi vaidino. Filmavimo aikštelėje vaidinę menininkai pasakojo apie išskirtinį dėmesį kiekvienam, ilgas valandas grimavimo kėdėje, užtikrintą saugumą bei tai, kokį įspūdį paliko galutinis rezultatas – pats serialas.
Sakalas Uždavinys jautėsi lyg jį būtų teleportavę laiko mašina
„Aktorius yra toks keistas padaras, kuris retai kada renkasi. O ypač Lietuvoje. Nesame Holivudo kalvos, kad atvažiavus užsienio projektui galėtume rinktis savo veiklą. Neniekinant nei jų, nei mūsų – tiesiog tokia realybė, – pokalbį pradeda S.Uždavinys. – Projektas buvo užpildytas lietuviais aktoriais, nes jiems neapsimoka atsivežti jų iš svetur. Be abejonės, tai jie sprendžia ne vieni, o su atrankos režisiere Dalia Survilaite. Saugodama savo reputaciją žmones ji siūlo atsakingai. Jeigu nuėjęs į aikštelę aktorius pasirodo prastai, kaltė kristų atrankos vadovui.“
„Savo atsiradimą „Černobylyje“ pavadinčiau profesionaliu atsitiktinumu, – teigia aktorius. – Tai buvo personažas be teksto, kuris privalėjo prisitaikyti, reaguoti. Aktoriams, dirbantiems masinėse scenose, tokia užduotis gali būti per sudėtinga. Juk ne kiekvienas gali prisitaikyti prie režisieriaus pastabų. Vis dėlto, man juokinga, kai pažįstami sveikina mane lyg būčiau kažką padaręs.“
Nesureikšmindamas savo vaidmens aktorius džiaugiasi filmo sėkme. Anot jo, tai ypač vertinga Lietuvos kino profesionalams, kurie semdamiesi patirties tarptautiniuose projektuose galės tęsti savo darbus čia: „Šis serialas dar kartą patvirtina, kad mūsų kino profesionalai, ypač technikai, yra aukščiausio lygio. Serialas padarytas autentiškai, kreipiant dėmesį į detales. Tai ne tik režisieriaus, tai ir dailininkų darbas. Nors pagrindinis kūrybinis dailininkas buvo iš HBO komandos, visgi to meto atmosferą atsimenantys mūsų žmonės galėjo geriau perteikti brežnevinę serialo estetiką.
Pavyzdžiui, Baltarusijos centro komiteto pirmininko kabinetas buvo perteiktas taip autentiškai, kad įėjęs buvau šokiruotas. Apgalvota mažiausia detalė – nuo sovietinių cigarečių peleninėje iki nuo nulio pasiūtų kostiumo marškinių. Jaučiausi lyg mane kažkas teleportavo laiko mašina. Tai keistas jausmas, nes puikiai atsimenu visą jaunystę lydėjusį brežnevyno marazmą. Galiu patvirtinti, kad HBO komanda aukščiausio profesionalumo kino meistrai. O ir mes nesame laukinis kraštas, į kurį kas pažiūrėjęs galvotų: ką šie grybai veikia?“
Aktorius džiaugiasi, kad HBO aikštelėje viskas buvo maksimaliai ekologiškai švaru, niekas nenaudojo plastikinių butelių. O kiekvienas atėjęs į aikštelę gaudavo vardinę gertuvę vandeniui, kurią pasipildyti buvo sudarytos sąlygos. Anot menininko, jis pirmą kartą susidūrė su tokiu dėmesiu gamtai ir asmens saugumui.
Darius Petkevičius: laikmečio perteikimas – idealus
D.Petkevičius teigia, kad iš esmės lietuviai aktoriai nesukūrė jokių ypatingų vaidmenų. Pats jis vaidino vietinį šeimos vyrą, kuris kartu su žmona užsimaskavęs dirbo saugumui ir užuominomis bandė ištardyti pagrindinį herojų.
„Nors vaidybos buvo nedaug, mažiems epizodams buvo skiriamas toks pat dėmesys kaip ir didesniems, filmuojami net keli dubliai, – pasakoja D.Petkevičius. – Jautėsi didžiulė pagarba mūsų specialistams, su aktoriais elgtasi lygiai taip pat kaip su pasaulinio lygio žvaigždėmis. O laikmečio perteikimas – idealus. Čia reikėtų padėkoti prodiuserei Linetai Mišeikytei, kostiumų dailininkei Daivai Petrylytei. Užsienio specialistai atsivežė tam tikrą stereotipinę viziją, bet medijos formuojamas požiūris apie Rusiją ir kitas postsovietines šalis po šio serialo iš esmės pasikeitė. Juk tokiu pačiu principu ir mes galvojame apie JAV.“
Panašiai kaip ir S.Uždavinys, D.Petkevičius džiaugiasi dailininkų darbu: „Peržiūrėjęs visas keturias serialo dalis, galiu pasakyti, kad kūrinys tikroviškas, neperspaustas, nepaniekinantis. Gimęs Švedijoje režisierius Johanas Renckas turi puikų šiaurietišką žvilgsnį į detales. Didžiulė pagarba Lietuvos prodiuseriams, dailininkams, profesionalams. Net vykdantysis prodiuseris, kurio pareiga tėra organizuoti darbą, buvo kartu ir kvėpavo serialu aikštelėje. O kiti antraplaniai vaidmenys, pavyzdžiui, bibliotekos epizode vaidinusi aktorė Velta Žygurė-Anužienė, stebino savo gebėjimu prisitaikyti prie atmosferos, žvilgsniu.“
Džiaugdamasis rezultatu aktorius šį laikmetį atsimena ne iš knygų, bet iš patirties: „Juk žinome, ką reiškia negauti atsakymų, turėti paslaptį, būti sekamiems šioje tikrovėje.“
„Peržiūrėjęs visas dalis jaučiausi lyg man skubiai reikėtų išgerti jodo, nes pats filmas skleidė radiaciją. Jeigu žmonės apie tai susimąstys, serialo tikslas bus pasiektas“, – pasakoja menininkas.
Karolis Kasperavičius, važiuodamas į aikštelę, pateko į avariją
K.Kasperavičius vaidino realaus asmens, dirbusio reaktoriuje, Viktoro Degtaryenko mirtį. Apie šį personažą informacijos yra mažai, tačiau jis vienas iš kelių šimtų, oficialiai paskelbtų mirusiais.
„Filmuotis buvo įdomu, nes radiacijos aukos grimas reikalavo daug bandymų. Labai džiaugiausi, kol nesužinojau, kad niekam negaliu rodyti grimo nuotraukų“, – pasakoja K.Kasperavičius.
Važiuojant į filmavimo aikštelę aktorius pateko į avariją: „Tai nedidelė avarija, kurios metu užsižiūrėjęs į draugę sakiau, kad pikti žmonės būna tokie pat pavargę, kaip ir girti. Tuo metu atsitrenkiau į kitą automobilį, savąjį sulamdžiau, reikėjo pasirašinėti dokumentus. Paskambinau, kad vėluoju, manęs atvažiavo pasiimti naujas BMW automobilis ir iškart nusivežė į aikštelę. Išsyk supratau, koks tai profesionalumo lygis. Aikštelėje dirbo šimtai žmonių. Nors mano vaidmuo buvo nedidelis, režisierius davė aiškias koordinates, komentarus. Man patiko tai, kad jie kritiką išsako pozityviai, tai labai motyvuoja, nes abu žmonės stengiasi išgauti geriausią įmanomą rezultatą.“
Kalbėdamas apie pavojingas vietas, kuriose teko filmuotis, aktorius atsako: „Filmavausi kilometriniuose Ignalinos atominės elektrinės (IAE) koridoriuose. Tai buvo tikrai įspūdinga. Įėjimas užtruko maždaug pusantros valandos, ten dirbusios moterys liepė nusirengti iki apatinių. Leido pasiimti tik cigaretes, o telefonus ir kitus asmeninius daiktus palikti spintelėje.
Kadangi filmavimo aikštelėje daugiau laukiama negu vaidinama, dažnai ėjome parūkyti. Mus lydėjo ten dirbantis vyriškis, kuris nusivedė į tolimą kambariuką. Pravėrus duris mes pamatėme įdomų vaizdą – patalpoje stovėjo mokyklinis stalas iš anų laikų, o ant sienų seni nuogų moterų plakatai. Jis pasiūlė rūkyti po dvi, kad nereikėtų eiti antrą kartą. Besikalbant vyrai atviravo nerimaujantys, kad elektrinė bus uždaryta.“
Kalbėdamas apie HBO K.Kasperavičius pabrėžė tai, kad užsienio kompanija puikiai pasirūpino aktoriais: „Prieš filmuojantis IAE mus visus nuvežė į viešbutį Latvijoje. Visiems reikėtų pasimokyti iš HBO, tačiau aišku ir tai, kad viską nulemia pinigai.“
Kitas multimedijos apie serialą „Černobylis“ dalis skaitykite paspaudę mygtuką „VISI“: