Dainuojantys apie pasaulio pabaigą: „Saulės ir jūros“ solistai auksiniame paplūdimyje ir anapus jo

„Paplūdimys – tai vieta, kur po saule visi tampa lygūs. Čia susitinka įvairių kartų, kūnų, kultūrinių ir lytinių tapatybių žmonės. Norėjome įgarsinti skirtingas jų istorijas, nuotaikas ir kasdienybės nutikimus, iš kurių susideda maži mūsų gyvenimai šioje trapioje planetoje“, – sako operos-performanso „Saulė ir jūra“ autorės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė. Venecijos meno bienalėje „Auksiniu liūtu“ įvertinto kūrinio paplūdimyje taip pat dainuoja įvairių muzikinių ir asmeninių patirčių atlikėjai, kurių menininkės ieškojo choruose, ansambliuose, operose, specialiose atrankose. Susipažinkite su auksinio paplūdimio balsais iš arčiau, o 2024 m. vasario 14–19 dienomis klausykitės dainuojančių Kaune, BLC verslo centre.

„Duok, ir tau patepsiu… / Raudonas kaip vėžys paskui būni...“ – operoje-performanse dainuoja Svetlana Bagdonaitė, saulės kremu tepdama vyro Jono Statkevičiaus pečius. Vėliau Jonas atsistoja ir charakteringai iškelia rankas į šonus, norėdamas įdegti po dirbtine saule, o gal savotiškai ją sveikindamas. Šie charizmatiški poilsiautojai – pora ne tik kūrinio paplūdimyje, bet ir gyvenime. 52-ejus metus kartu esančius sutuoktinius į „Saulę ir jūrą“ kūrinio autorės pakvietė jau pažinodamos Svetlaną. Ji nuo 2011-ųjų dainuoja pirmoje menininkių operoje „Geros dienos!“, tad nei Svetlanos, nei Jono ilgai įkalbinėti prisijungti prie naujo kūrinio nereikėjo, net jei viena iš sąlygų buvo dainuoti su maudymosi kostiumėliais. „Jonas – naujų iššūkių mėgėjas“, – papildo Svetlana.

S.Bagdonaitė išgarsėjo, kai 1970 m. estradinės dainos jaunųjų atlikėjų konkurse „Vilniaus bokštai“ sudainavo dainą „Jūreivių keliai“ (m. M.Tamošiūno, ž. A.Dabulskio). Šis pasirodymas dainininkei atnešė ne ką mažesnį populiarumą nei tiems, kurie šiandien laimi panašius muzikinius talentų šou. Greitai Svetlana tapo kitų muzikinių konkursų laureate, aktyviai dalyvavo festivaliuose, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, įrašė daug kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio specialiai jai parašytų dainų. Niekada neapleidusi muzikos, moteris baigė vokiečių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, o Vilniaus universitete apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Taip pat 16 metų vadovavo Kaimo kultūros institutui tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Kurį laiką Svetlana dainavo Kauno miesto „Aušros“ spaustuvės estradiniame ansamblyje, kuriame bosine gitara grojo ir Jonas. Tačiau jų pažintis užsimezgė anksčiau. Abu užaugo Laisvės alėjoje Kaune. Jų namai buvo vienas priešais kitą, todėl Jonas į Svetlanos langus dažnai žibindavo veidrodėliu. Kantrybe, gera nuotaika ir energija artimuosius ir aplinkinius stebinanti pora sako, kad jau įprato kartu būti 24 valandas per parą. 5 anūkus turintys sutuoktiniai drauge keliauja ir į SEL koncertus, ir į Los Andželą pasiklausyti Céline Dion arba AC/DC. Laisvalaikiu Svetlana mėgsta keliauti, skaityti, mokytis naujų kalbų, tvarkytis sode ir, nepaisant ilgų valandų praleistų „Saulės ir jūros“ paplūdimyje, vis dar mėgsta nuvažiuoti prie tikros jūros.

Sirenos arijas operoje atliekanti krištolinio balso savininkė Ieva Marmienė yra profesionali choro dirigentė, baigusi Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuo vaikystės iki šiandien choruose dainuojančios Ievos balsas skambėjo bene dvidešimtyje kolektyvų, tarp jų – valstybiniame chore „Vilnius“ ir Vilniaus savivaldybės chore „Jauna muzika“. Šiandien Ieva dirba Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kur vadovauja merginų chorui „Carmina bellum“ ir yra vyrų choro „Kariūnas“ chormeisterė, taip pat moko dainavimo, dalyvauja įvairiuose projektuose, dainuoja „Vokalinio meno tinklo“ ansamblyje.

Į „Saulės ir jūros“ paplūdimį kūrinio autorės Ievą pakvietė įsiminusios jos skaidrų ir kerintį balsą atrankoje į pirmąją jų operą. Užburiantis sopranas puikiai tiko naujo kūrinio Sirenos personažui, kuris mitologijoje savo dainomis viliodavo jūrininkus į pakrantės uolas, kad jų laivai sudužtų. „Nepaisant to, kad atlikome operą rekordiškai daug kartų, dainuojant visada išgyvenu Sirenos emocijas, jos susirūpinimą gyvosios gamtos likimu. Sirena operoje yra vienintelis personažas, kuris nėra realus žmogus. Ji – gamtos alegorija, o jos buvęs vyras – skęstanti žmonija. Sirenai nepatinka, kad žmogus nori užvaldyti tai, kas jam nepriklauso“, – apie vaidmenį pasakoja Ieva.

Gamta Ievai svarbi ir kasdieniame gyvenime. Net ir būdama pavargusi vėlų vakarą ji važiuoja prie mylimo ežero, o savaitgalius su šeima taip pat stengiasi praleisti gamtoje. Po intensyvių ketverių metų dainuojant operoje-performanse atlikėja „Saulės ir jūros“ komandą vadina antrąja šeima. Su ja keliaudama po pasaulį Ieva netrukus įgyvendins vieną iš savo svajonių nuvykti į Australiją. 2023 m. sausio pradžioje kūrinys skambės Sidnėjuje.

Ant šezlongo „Saulės ir jūros“ paplūdimyje gulintį ir „Forbes“ žurnalą skaitantį pavargusį turtuolį įkūnija Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mokytojas Vytautas Pastarnokas. „Jis turėjo labai vargti dėl to, kad galėtų tame paplūdimyje gulėti, kad jo žmona galėtų nardyti ir gerti „Piña colada“ kokteilius, kad jų aštuonerių su puse sūnus galėtų pasimaudyti Raudonojoje, Geltonojoje ar Viduržemio jūrose. Iš esmės, operoje dainuojame apie žmones, kurie dirba visus metus, kad galėtų turėti dešimties dienų atostogas, tačiau šio personažo nuovargis neapleidžia net ir per jas“, – apie išsekusį savo personažą pasakoja, kaip pats sako, kur kas mažiau tokio jausmo kasdienybėje patiriantis V. Pastarnokas.

Kūrinio autorės Vytautą sutiko choro „Jauna muzika“ repeticijoje, kur jis dainuoja nuo pat jo sukūrimo pradžios – daugiau nei tris dešimtmečius. Kvietimas dainuoti atsigulus dainininkui nebuvo komfortiškas, todėl paprašius šezlongo, pasikeitė ir pats personažas: „Iš pradžių turėjau atlikti greitosios pagalbos gydytojo ariją, kuris važinėjo aplink namus, nerasdamas tikslaus adreso. Vėliau personažas buvo pakeistas į nuovargį patiriantį vyrą“.

Šią „Nuovargio / Darboholiko dainą“ atlieka ir Artūras Miknaitis, operoje-performanse dažniau dainuojantis „Sapno“ partiją. Visgi į eilutes apie išsekimą, pasak Artūro, jam kur kas lengviau įsijausti, mat dainininkas ne tik intensyviai koncertuoja, bet ir dirba finansų sektoriuje, vadovaudamas finansinių nusikaltimų prevencijos komandai. Nuo vaikystės muzikuojantis, A.Miknaitis baigė M.K.Čiurlionio Nacionalinę muzikos mokyklą, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dainavo choruose „Aidija“, „Jauna muzika“, „Brevis“. Galimybę dainuoti žymiausiose pasaulio salėse su geriausiais atlikėjais atvėrė mišrus Vokietijos choras „EuropaChorAkademie“, kurio nariu Artūras buvo ne vienerius metus. Jo balsas skambėjo dramos spektakliuose Vokietijos teatruose – Frankfurte, Štutgarte, Bonoje, taip pat Zalcburgo festivalyje. Humoro jausmo nestokojantis ir daug keliaujantis A.Miknaitis laisvalaikiu mėgsta skaityti ir groti fortepijonu.

Dar prieš šešerius metus iš Maskvos į Vilnių gyventi atsikrausčiusi talentinga dainininkė Aliona Alymova net neįtarė, kad ne tik išmoks laisvai kalbėti lietuviškai, bet ir pamils operos žanrą. Sudalyvavusi menininkių paskelbtoje dainininkų atrankoje, Aliona tąkart neatitiko specifinio amžiaus ir balso tembro kriterijų, tačiau po metų sulaukė skambučio, kviečiančio prisijungti prie tuo metu dar tik kuriamos „Saulės ir jūros“. Šiandien šioje operoje dainininkė pakaitomis įkūnija tris vaidmenis, be to, į kiekvieną iš jų stengiasi savaip įsijausti – ar tai būtų savimi ir pasauliu besigrožinti mergina, ar paslaptinga Sirena, ar pasiturinti mamytė, hedonistiškai ir neatsakingai besimėgaujanti turistinėmis pramogomis.

„Net jei iš pirmo žvilgsnio operos tekstai ir muzika gali pasirodyti lengvabūdiški ir linksmi, gilesniuose kūrinio sluoksniuose visų personažų istorijos tampa fatališkomis artėjančios pasaulio pabaigos prognozėmis. Apie nujaučiamą katastrofą dainuojame su šypsena, žaidžiame, valgome, einame maudytis, nes pasaulis jau yra pasmerktas ir, galimai, mes nieko negalime pakeisti“, – apie kūrinyje plėtojamas temas pasakoja A.Alymova.

Maskvos Lomonosovo universitete studijuodama sociologiją, Aliona tuo pačiu metu mokėsi Gnesino muzikos akademijos operinio dainavimo fakultete. Šį etapą dainininkė prisimena kaip ypač intensyvų ir sudėtingą, kai tos pačios dienos ryte reikia laikyti filosofijos egzaminą, o po jo skubėti į kitame didelio miesto gale vykstančią repeticiją. „Pamenu, kad į vieną dieną sukrito ir abi diplomų įteikimo ceremonijos“, – juokiasi Aliona. Net ir turėdama du diplomus, dainininkė pasiryžo siekti trečio ir įstojo į Teatro instituto (GITIS) muzikinio teatro fakultetą, o po pirmo kurso jau buvo pakviesta į Maskvos Jermolovos teatrą, kur prasidėjo tikroji profesinės meistrystės mokykla. Šiandien intensyviai su „Saule ir jūra“ po pasaulį keliaujanti atlikėja sako, kad, be daugybės patirčių, tikrai atsimins kelionę į neįprastai tam metų laikui vėsią Veneciją, kur kūrinys buvo įvertintas „Auksiniu liūtu“ ir 2020 m. gastroles į Ciurichą, kur įpusėjus operai galėjai išsimaudyti šalia esančiame ežere: „Nežinau ar daug aktorių galėtų pasigirti tokiomis patirtimis, posakis per aspera ad astra po Vencijos laimėjimo tikrai išsipildė.“

Žiūrint į „Saulės ir jūros“ paplūdimį, sunku nepastebėti jame mezgančios Eglės Paškevičienės. Guvi ir charizmatiška ilgametė Kauno valstybinio choro dainininkė operoje-performanse kone repuodama atlieka netvarkingais aplinkiniais ir gamtos kataklizmais besiskundžiančios moters vaidmenį. Ši partija E.Paškevičienei savotiškai artima. Ji – sau ir kitiems reikli, aukščiausios kokybės siekianti profesionalė. Būdama pirmuoju Kauno valstybinio choro sopranu, 34-erius metus Eglė dainavo stambiausius pasaulio klasikos opusus, keliavo po žymiausias koncertų sales, o jos balsas skambėjo pasaulinio garso žvaigždžių diriguojamuose koncertuose.

Ne ką mažiau intensyvus „Saulės ir jūros“ gastrolių grafikas patyrusią dainininkę džiugina naujomis patirtimis. „Niekada nepamiršiu, kaip Bruklino muzikos akademijos (BAM) „Fisher“ teatro salėje dainuojant skundo arijos paskutines eilutes „Kaip pasakytų močiutė: Svieto galas!“ sprogo virš mūsų švietęs prožektorius ir dingo elektra! Atrodo, kad arijos žodžiai išsipildė, o „The New York Times“ savo apžvalgoje aprašė mano jaudinantį atlikimą“, – pasakoja E.Paškevičienė. Pasak dainininkės, ji tikrai nepamirš ilgų performansą norinčių pamatyti žiūrovų eilių prie Lietuvos paviljono Venecijoje, taip pat prie šiuolaikinio meno centro Malmėje. Jaudinantis E.Paškevičienei atrodo ir susitikimas su aktore Tilda Swinton, kuri Lietuvos menininkių operą stebėjo viename seniausių teatrų Romoje „Teatro Argentina“.

Partnerio vaikinų poroje vaidmenį atlieka Evaldo kolega Deividas Janušas, kartu dainuojantis chore „Jauna muzika“. Rimtai svarstęs tapti profesionaliu pianistu ir dešimtmetį dainavęs įvairiuose choruose bei kolektyvuose, prieš keletą metų Deividas pasuko į informacinių technologijų lauką ir pradėjo programuoti, tad muzika liko maloniu pomėgiu, tarp kurių ir maisto gaminimas, knygų skaitymas, kompiuteriniai žaidimai. Labiausiai vertindamas akimirkas čia ir dabar, atlikėjas tokį požiūrį į aplinką ir šalia esančius žmones randa ir šiame kūrinyje.

Kūrinio premjeriniuose rodymuose ir pirmąją savaitę Venecijos bienalėje porelės partiją atliko Eglė Valčiukaitė ir Lukas Vaičiūnas, iki šiol savo balsais prisijungiantys prie kūrinio chorinių dalių ar įkūnijantys kitus dainuojančius poilsiautojus. Nuo vaikystės kaime, senelio garaže „koncertus“ su giminaitėmis organizavusi Eglė daugiau nei dešimtmetį dainavo mokyklos chore, grojo pianinu, koncertavo ir dalyvavo daugybėje konkursų, tačiau vietoje tolimesnio muzikantės kelio pasirinko komunikacijos studijas Vilniaus universitete. Nepaisant to, dainavimo iki šiol neapleidžianti mergina studijų metais prisijungė prie VU Dainų ir šokių ansamblio choro, dalyvavo bardų festivaliuose, subūrė merginų muzikinę grupę „High Heels Drama“, su Panevėžio „Indigo“ choru dalyvavo televizijos projekte „Chorų karai“, o 2017 m. pasirodžiusi „Lietuvos balse“ atsuko net trijų mokytojų kėdes! Matyt, neatsitiktinai tais metais išsikėlusi tikslą imtis kuo daugiau muzikinių iššūkių, buvo atrinkta ir į „Saulės ir jūros“ dainininkų gretas. Šiandien Eglė dirba ugdymo vadove mažmeninės prekybos įmonėje „Rimi Lietuva“, o po dienos darbų atsipalaiduoja grodama ir dainuodama.

„Tikriausiai niekada nepamiršiu ne tik dainavimo pliaže, ten sutiktų žmonių ir prie paviljono Venecijoje nusidriekusių eilių, bet ir skrydyje į Lietuvą šalia tupinčio „Auksinio liūto“, – apie tai, kas ilgam įsimins iš „Saulės ir jūros“ patirčių, pasakoja E.Valčiukaitė.

Sudalyvavęs „Saulės ir jūros“ autorių suorganizuotoje dainininkų perklausoje, Lukas Vaičiūnas liko nustebęs, kad menininkės jį pastebėjo ir atrinko. Tuo metu būdamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) studentu, muzikinės patirties prieš tai buvo sukaupęs chore ir muzikos mokykloje. Degalinės operatoriumi šiuo metu dirbantis Lukas savo gyvenimiškas patirtis dirbtiniame paplūdimyje bando perteikti dainuodamas sapno partiją: „Labai mėgstu įsijausti ir galvoti, ką galėčiau padaryti, kad žmonės iš tiesų patikėtų, jog aš toks pavargęs, miegantis, o jie su manimi dalyvauja sapne“, – sako Lukas.

Subtilų Šarūno Visockio balsą „Saulės ir jūros“ autorės įsiminė po apsilankymo vienoje iš „Jaunos muzikos“ choro repeticijų. Daugelyje kitų chorų dainavęs ir pats grigališkojo choralo ansambliui „Vox clara“ vadovavęs muzikas prisimena, kad jaudulys prieš 2017-aisiais Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ vykusią kūrinio premjerą buvo toks didelis, jog galvoje sukosi vienintelė mintis: „Aš beveik nuogas guliu prieš Vilniaus publiką, draugus ir pažįstamus. SIAUBAS! Kad tik neateitų niekas, ką pažįstu, nors ir kviečiau...“ Tąkart Nacionalinėje dailės galerijoje supiltame paplūdimyje atliekamas kūrinys Šarūną taip sujaudino, kad dainuojant paskutinį chorą buvo sunku tramdyti ašaras. Grigališkieji choralai, teologiniai tekstais ir sakralinių kūrinių leidyba – šie Š.Visockio interesai savotiškai susisieja ir su tuo, kaip „Saulė ir jūra“ yra apibūdinama pasaulio žiniasklaidoje: 2019 m. „The New York Times“ apžvalgininkas Jasonas Farago operą pavadino „requiem klimatui“.

Jauna ir gabi dainininkė Salomėja Petronytė prie solistų komandos prisijungė Venecijoje, operai jau pelnius „Auksinį liūtą“. Prieš tai apie kūrinį nežinojusi ir per atsitiktinumą skelbimą apie darbą Lietuvos paviljone pamačiusi mergina netrukus jau darbavosi paplūdimio užkulisiuose, o labai greitai jame jau ir dainavo. Nuo mažumės scenoje esanti Salomėja baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, dainavo choruose ir tebestudijuoja kamerinio dainavimo specialybės magistrantūroje. Aistringai muzika besidominti dainininkė net ir laisvalaikiu skaito kompozitorių biografijas, lankose koncertuose, apie muziką diskutuoja ir ją kuria.

„Saulės ir jūros“ paplūdimyje solistė dažniausiai atlieka Sirenos partiją. „Labiausiai mėgstu analizuoti šio vaidmens portretą – kas slypi už šios pusiau moters, pusiau žuvies, mitinės būtybės istorijos. Kaskart Sirena man atsiskleidžia ir kaip šmaikštus, ir kaip be galo išmintingas, daug visko matęs personažas. Prieš kiekvieną pasirodymą smalsu, kokia Sirena bus šįkart – jautri ar įžūli, kas prabils už teksto ir muzikos. Tai vaidmuo, reikalaujantis didelių vokalinių pajėgumų. Todėl augu su Sirena. Šįkart Vilniaus taksi parke atlikau „Grožėjimosi šansoną“ – kone gražiausią kūrinio melodiją. Tai partija, kuri buvo mano svajonė – lengvesnis, grakštesnis, nors iš pažiūros ir lengvabūdiškas vaidmuo“, – pasakoja Salomėja.

Salomėja prisipažįsta, kad sunkiausia šiame kūrinyje jai buvo susitaikyti su mintimi, jog teks dainuoti apsirengus maudymosi kostiumėlį. „Viena didžiausių „Saulėje ir jūroje“ išmoktų pamokų – nustoti varžytis ir bijoti savo pačios kūno. Tik neseniai susimąsčiau, kaip smarkiai šis projektas mane moko mylėti save ir kitą“, – sako S.Petronytė.

Vyrui tenorui parašyta filosofo partija operoje ilgainiui transformavosi į žemabalsės moters filosofės vaidmenį. Jį sodriu tamsoku balsu Vilniuje atliko menotyros mokslų daktarė ir profesionali dainininkė Renata Dubinskaitė. Kaip ir mąsli, pasauliui atvira bei jo procesus stebinti personažė, taip ir Renata gyvenime imasi įvairių veiklų ir atidžiai į jas gilinasi. Vaikystėje buvusi imli pramoginių šokių šokėja, po mokyklos pasirinko dailės istorijos ir teorijos studijas. Ilgą laiką dirbusi Šiuolaikinio meno centre, kuravusi parodas, rašiusi kritikos straipsnius ir apsigynusi daktaro disertaciją, būdama 33-ejų Renata įstojo į operinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir vėl tapo pirmo kurso studente. Aistra senajai muzikai, o ypač baroko repertuarui dainininkę taip įtraukė, jog šiandien ji ne tik dainuoja operose ir koncertuose, bet ir organizuoja senosios muzikos festivalius. Su ansambliais „Canto Fiorito“, „Duo Barocco“ ir Namiūro kameriniu choru iš Belgijos Renata koncertuoja prestižinėse Europos koncertų salėse, tokiose kaip Karališkasis Versalio teatras, Dižono operos teatras, Ženevos, Paryžiaus koncertų salės ir daugelis kitų.

Svarstydama apie „Saulėje ir jūroje“ plėtojamas temas, R.Dubinskaitė sako, kad, ko gero, neįmanoma, jog jos šiandienos žmogaus nepaliestų. „Juk visiškai aišku, kad Žemę nuosekliai naikiname, o procesų pasukti atgal praktiškai neįmanoma. Tam reikėtų 8 milijardų žmonių sąmoningumo. Ką kalbėti, kai tuo pačiu metu negalime susitarti dėl kur kas akivaizdesnio dalyko – karinės agresijos prieš kitą šalį. Kalbant šia tema man patinka vienas Amerikos indėnų posakis, teigiantis, kad ši Žemė mums nepriklauso – mes ją pasiskolinome iš savo vaikų ir anūkų. Jiems Žemę po savęs turime palikti nesugadintą“, – sako Renata.

Operoje-performanse skamba ir teatro, muzikos bei tarpdisciplininiuose meno projektuose dalyvaujančios Justinos Mykolaitytės balsas. 2019 m. sudalyvavusi „Saulės ir jūros“ dainininkų atrankoje, Justina buvo pakviesta du vasaros mėnesius dainuoti Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje. Vilniaus taksi parke dainininkė atliko filosofės partiją, kuri ją žavi ironišku požiūriu į globalizacijos procesus ir pastabumu mažoms absurdiškoms kasdienybės detalėms.

Nuo vaikystės muzikos būrelius ir klasikinio dainavimo pamokas lankiusi Justina save išbandė įvairiuose muzikos žanruose: nuo roko operų, dainuojamosios poezijos, folkloro aranžuočių, buvo grupių „Pilnatys“ ir „The Station“ narė, dalyvavo kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ ir kituose šiuolaikinio meno ir garso performansuose.

Vaikystėje svarsčiusi, kuo norėtų būti – aktore ar dainininke, šiandien J.Mykolaitytė sako, kad tai nėra viena kitai prieštaraujančios profesijos, o ir riba tarp jų ne visuomet akivaizdi. Be šių veiklų, Justina dirba reklamos ir kino aikštelėse, nepriklausomoje stotyje „Radio Vilnius“ veda balso fenomeną tyrinėjančią laidą „Vox vulgaris“, inicijavo savo tėčio aktoriaus, režisieriaus, dainuojamosios poezijos atlikėjo Sauliaus Mykolaičio vinilinės plokštelės išleidimą.

Violeta Savickaitė-Paciūnienė „Saulės ir jūros“ atlikėja tapo kone per atsitiktinumą. Į dainininkų perklausą atvedusi savo sūnų, galiausiai pati buvo pakviesta dainuoti mamytės partiją. Nuo 1989-ųjų Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Jaunimo chorui vadovaujanti bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstanti muzikė ir pati į muzikos mokyklą buvo atvesta mamos. Nuo to laiko muzikiniu keliu einanti choro dirigentė ir pedagogė šiandien dirbtiniame „Saulės ir jūros“ paplūdimyje dainuoja su savo buvusiais studentais. Prisiminimus apie įtraukų kūrybinį procesą lydi V.Savickaitės-Paciūnienės nuostaba, kaip neįtikėtinai išaugo pasaulio susidomėjimas šiuo kūriniu, nors premjeroje 2017-aisiais jį pamatė vos keli šimtai žiūrovų. 

Operoje-performanse pasikeisdamos dainuoja net penkios dvynių poros, viena – seserys iš Italijos. Dirbtiniame kūrinio paplūdimyje kone užaugusios Saulė ir Auksė Dovydėnaitės, „3D sesučių dainą“ atlieka nuo tada, kai joms buvo trylika. Baigusios nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiandien merginos studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Auksė – choro dirigavimą, Saulė – dainavimą. Galimybę būti „Auksiniu liūtu“ įvertintos operos dalimi ir su ja keliauti po pasaulį, seserys vertina kaip auginantį nuotykį ir didelę dovaną.

Ir nors šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, Saulė ir Auksė augo apsuptos muzikos: beveik visi seneliai dainavo arba kuo nors grojo, tėtis kolekcionuoja vinilines plokšteles, o su mama seserys nuo mažumės dainuoja Loretos Sungailienės vadovaujamame folkloro ansamblyje „Virvytė“. Sudalyvavusios „Saulės ir jūros“ autorių paskelbtoje dainuojančių brolių ir sesių dvynių atrankoje, Saulė ir Auksė tapo bene jautriausios šio kūrinio partijos atlikėjomis. Apie nykstančią gamtą ir laikiną žmogaus kūną bei jų atkūrimo galimybę dainuojančios seserys dažnai ir pačios jaučia susirūpinimą dėl vykstančių ekologinių procesų. Pasak dainininkių, šis kūrinys moko susimąstyti apie tai, kas dažnam lieka tiesiog vadovėliuose perskaitytomis nuotrupomis. „ Kai mokykloje biologijos pamokoje kalbėjome apie eutrofikacijos reiškinį ir iš karto prisiminėme kūrinio eilutes: „Šį sezoną jūra žalia tarsi miškas: Eutrofikaciją! Botanikos sodai suvešėjo jūroj – žydi vanduo.“

Dvynukių partiją kūrinyje taip pat atlieka Teresė Andrijauskaitė ir Milda Andrijauskaitė-Bakanauskienė, geriau pažįstamos kaip grupės „Baltos varnos“ narės. Su muzikuojančiais ir kuriančiais tėvais Zarasuose užaugusios seserys pačios nuo vaikystės lankė folkloro ansamblius, muzikos mokyklą, mokėsi groti smuikais, dalyvavo ir kūrė jaunimo  grupėse. Baigusios mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo etnomuzikologiją, vėliau baigė skaitmeninės kompozicijos studijas.

„Saulėje ir jūroje“ dainuodamos dvynukių partiją, Teresė ir Milda turi įsijausti į kur kas jaunesnių, naivesnių, savo trapumą ir tarpusavio ryšius dar tik pradedančių suprasti merginų vaidmenį. Seserys prisipažįsta, kad tai įgyvendinti sunkiau, kai, be bendrų sėkmingų kūrybinių veiklų, norisi vystyti ir solo projektus, kai anapus fizinio panašumo vis ryškesni tampa atskirų gyvenimų skirtumai – planai, svajonės, mylimieji, gyvenamosios vietos. Tačiau dainuojant šią partiją svarbu ir vėl trumpam tapti savotiška viena kitos kopija.

2022-ųjų vasarą kūriniui skambant tarptautiniame Londono teatro festivalyje „LIFT“, teko skubiai ieškoti dar vienos dainuojančių dvynių poros. Prie kūrinio komandos tąkart trumpam prisijungė Justina ir Gabija Damanskytės. Dar 2019 m. kūrinio autorių kalbintos dėl galimybių dainuoti operoje-performanse, šią liepą seserys buvo paprašytos pavaduoti susirgusias Saulę ir Auksę, tad „3D sesučių dainą“ teko išmokti per naktį.

Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą baigusios, chore dainavusios ir individualias dainavimo pamokas lankiusios J. ir G.Damanskytės šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Justina Braitone studijuoja muzikiniame teatre, o Londone gyvenanti Gabija – dirba, laisvalaikiu taip pat mokosi muzikos. Kadangi gyvena skirtinguose miestuose, dainavimą „Saulėje ir jūroje“ seserys vadina įspūdinga ir suartinančia patirtimi, padedančia tapti jautresnėms ir savo aplinkai. „Anglijoje matome didelius žmonių srautus, intensyvų eismą, taršą, nereikalingų išmetamų daiktų kiekį ir vartojimą. Įdomu, kad po dalyvavimo „Saulėje ir jūroje“ apie tai vis daugiau pagalvojame – ar tikrai būtina pirkti, ar būtina naudotis taksi…“, – mintimis dalijasi Justina ir Gabija.

Šių ir tarptautinės trupės dainininkų žinutės įvairiais klausimais suplaukia į Erikos Urbelevič pašto dėžutę ir bene niekuomet netylantį telefoną. Pastatymo dalies vadove ir scenos vadybininke operoje-performanse dirbanti Erika projekto komandos šerdimi tapo pati smalsiai pasiteiravusi, ar „Auksiniu liūtu“ Venecijos bienalėje įvertintame Lietuvos paviljone reikalinga pagalba. Tuo metu gyvenusi ir studijavusi Bolonijoje, po pirmųjų savaitgalių praleistų Venecijoje, mergina sulaukė pasiūlymo įsitraukti į projektą pilna koja. Iki šiol Erika tęsia dirbtinio paplūdimio organizavimo darbus kūrinio gastrolėse: „Visada norėjau keliauti, bet nesitikėjau, kad per pastaruosius trejus metus kartu su kūriniu aplankysiu 25 miestus 18-oje šalių“, – pasakoja ir, be užduočių „Saulėje ir jūroje“, daug keliaujanti, tarp Lietuvos, Bulgarijos ir Sicilijos gyvenanti E.Urbelevič.

Vilniaus universitete studijavusi lietuvių ir italų filologiją, ten pat baigusi Intermedialių literatūros studijų magistrą, antrą vizualiųjų menų magistro laipsnį Erika įgijo Bolonijos universitete. Kol baigiamajame savo darbe ji analizavo „Saulėje ir jūroje“ atsiskleidžiančias ekologijos, pasaulio pabaigos, absurdiškumo ir nuovargio temas, darbo praktikoje patyrė, kaip kūrinį veikia skirtingos lokacijos, oro sąlygos, temperatūra, vis kitokios auditorijos ir dainininkų nuotaikos, vietiniai dalyviai.

„Kartu su komandos nariais esame atlaikę vieni kitų psichologines krizes, susirgimus koronavirusu, pametę lagaminus, patyrę atšauktus skrydžius, o kituose, vartydami lėktuvo žurnalus, radę kūrinio nuotraukų… Tačiau, be iššūkių, mus lydi ir daug nepamirštamų įspūdžių. Nuo savo darbo pradžios esu išklausiusi beveik 1000 „Saulės ir jūros“ valandų, todėl tikrai prisiminsiu kiekvieną performanso žodį, natą, solo ir choro partijas. Atrodo, kad nieko nėra įdomiau, nei pats gyvenimas, o „Saulė ir jūra“ yra būtent apie jį. Tai – gyvas ir kvėpuojantis kūrinys, maža kasdienybės iškarpa“, – sako Erika.

2023-ųjų gruodį Vilniaus taksi parke gulinčių po dirbtine saule ir dainuojančių „poilsiautojų“ gretas papildė Paulius Klangauskas. Jo tenoras skamba valstybiniame chore „Vilnius“, chore „Jauna muzika“, Vokietijoje įsikūrusiame Europos chore, „Baltic Solo Choir“ ansamblyje, „Operomanijos“ organizuojamuose projektuose ir daugelyje kitų renginių. Muzikinį kelią Paulius pradėjo būdamas devintokas, kai iš įprastos gimnazijos perėjo mokytis į Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatoriją. Po mokslų sėkmingai įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, studijas nutraukė, pamanęs, kad iš muzikos neišgyvens. Emigravęs iš Lietuvos, pusantrų metų Didžiojoje Britanijoje Paulius dirbo biure tarp krūvos dokumentų, tačiau muzikos ilgesys paskatino sugrįžti namo. Įvairiuose choruose patirtis kaupiantis Paulius imtas pastebėti kaip perspektyvus tenoras. Šiandien jis atlieka solo partijas įvairiuose klasikinės muzikos žanruose – nuo operų, koncertinių mišių iki chorinės muzikos a’cappella kūrinių. Laisvu laiku dainininkas dažnai užsuka į baseiną, o vasarą aktyviai ir su malonumu plaukioja ežeruose ir jūroje. Nepaisant to, kad operoje-performanse jūra tik menama, Pauliui jo atliekama „Vaikinų porelės daina“ labai artima, mat čia apdainuojama susipažinimo istorija galėjo nutikti ir Pauliui, save laikančiam tokiu pat spontanišku, kaip ir jo personažas.

Vienas iš keleto Lietuvoje dainuojančių kontratenorų Vaidas Bartušas į „Saulės ir jūros“ „sceną“ žengia turėdamas turtingą ir unikalią muzikinę patirtį. Muzikos mokyklą Vaidas baigė pūsdamas tromboną, o šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja vokalo magistrantūrą.

Dainininkas savo balsą išbandė ir pritaikė įvairiose muzikos srityse ir žanruose nuo baroko iki šiuolaikinės, eksperimentinės, kamerinės ir elektroninės muzikos. Kaip choro dainininkas jis koncertuoja su Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“, išskirtinį jo balsą galima išgirsti „Operomanijos“ organizuojamuose projektuose „Late Junctions“, „Sporto Grupė“, režisierės G. Štiormer spektaklyje „L. Yra S.“ (Valstybinis mažasis teatras). Pristatydamas save kaip bendruomenės žmogų, Vaidas prisipažįsta, kad be muzikinių veiklų jam patinka koordinatoriaus ir vadybininko užduotys, kurias šiuo metu atlieka dirbdamas šiuolaikinės operos prodiuserinėje kompanijoje „Operomanija“. Muzikantas jaučia prasmę prisidėti prie bendruomenės gerovės, todėl kartu su kolege Egle Radavičiūte inicijavo tinklalaidę „Kažkas čia nedera“, kurioje su specialistais tyrinėja menininkų ir kūrėjų psichologinės sveikatos reiškinius, tokius kaip žema savivertė, perfekcionizmas, ateities baimė, atidėliojimas, perdegimas. Tiklalaidėje aptariamas temas Vaidas randa ir R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės, L. Lapelytės kūrinyje. „Šiam paplūdimy telpa tiek daug gyvenimų ir istorijų. „Saulė ir jūra“ padeda pažvelgti į šiuos procesus iš aukščiau ir šiek tiek praplėsti suvokimą, kad viskas vyksta po žūstančios gamtos ir besikeičiančio klimato dangčiu. Taip gražu, kad net baisu“, – sako Vaidas, kurio svajonė būti sveikam ir laimingam, spėjančiam pasimėgauti dabartimi, šio kūrinio fone tampa dar ryškesnė.

Keliaudamos po pasaulį „Saulės ir jūros“ autorės stengiasi į pasirodymus integruoti ir etninių mažumų atstovus, taip siekdamos suteikti balsą mažiau girdimoms ir reprezentuojamoms visuomenės grupėms. Menininkės pateikia pavyzdį, kad kūriniui skambant Čilėje į performansą buvo pakviesta Lorenza Aillapán (Hija Artista Don Lorenzo) – menininkė, dainininkė, aktyvistė, edukatorė, mapučių genties atstovė sociokultūrinėse organizacijose. Mapudungunų kalba tąkart Lorenza atliko „Perkaitimo šansono“ fragmentą, atliepdama Čilėje itin opią vandens krizę ir čiabuvių gyventojų teisių problematiką.

Prie 2023 m. žiemą Vilniuje rengiamos operos-performanso kūrinio autorės pakvietė prisijungti romų bendruomenės atstovę Jeleną Michaj, jau 25-erius metus dainuojančią ansamblyje „Sare Roma“. Pasak menininkių, specifine dainavimo maniera vieną iš šansonų atliekanti dainininkė jam suteikė naujų prasmių.

„Šios patirtys man kaip du skirtingi pasauliai, bet aš labai norėjau save išbandyti ir pati į save pažiūrėti iš kitos pusės. Šitas kvietimas man buvo labai malonus ir žiūriu į jį su labai didele atsakomybe, niekada to nepamiršiu“, – apie dainavimą „Saulėje ir jūroje“ pasakoja J. Michaj, sakanti, kad dainuoti atsigulus pripratusi jau po kelių dienų.

Muziką vadindama savo namais, kuriuose pamiršta viską, kas neramina, Jelena sako dainuoti pradėjusi būdama 14-kos. Kartu su broliu jie atgaivino „Sare Roma“ pavadintą ansamblį, kuriame dainavo dar Jelenos tėvai. Šiandien gyvai ir jausmingai dainuodama apie meilę, gyvenimą, grožį lietuvių ir romų kalbomis Jelena įgyvendina savo vaikystės svajonę.

Kūrinyje dainuojantį Orhaną Görgülü viena iš menininkių atsitiktinai pamatė viename koncerte tarp žiūrovų. Priėjusi pabendrauti, sužinojo, kad jaunas vyras iš Turkijos į Lietuvą atvyko studijuoti vokalo pagal Erasmus programą, o į avantiūrą lietuviškai sudainuoti partiją operoje-performanse leidosi net neabejodamas. Nors muzika Orhaną lydi visą gyvenimą, aktyviai muzikuoti pradėjo nuo 2017 m., kai su draugais įkūrė roko grupę, kurioje grojo elektrine gitara. Vėliau muzikantas įgyvendino individualius muzikinius projektus, o 2020 m. išleido pirmąjį albumą. Nors daugiausiai dėmesio Orhanas šiuo metu skiria muzikai ir visoms jos formoms, taip pat jam patinka rašyti scenarijus, prozą, dainų tekstus ir eilėraščius. „Turiu dar vieną malonų pomėgį – mėgstu kurti papuošalus iš brangakmenių ir pusbrangių akmenų, kuriuos kolekcionuoju“, – pasakoja Orhanas, patirtį „Saulėje ir jūroje“ bei kasdienybę apibūdindamas kaip savotišką brangakmenį.

„Tai, kad Orhanas operoje atlieka partiją mums labai svarbus gestas, pasakojantis apie įvairovę, toleranciją, priėmimą. Žinant, kiek Lietuvoje gyvena įvairių tautų žmonių, visada norisi, kad tai atsispindėtų ir kūrinyje. Tik gaila, kad rodant namuose, taksi parko aikštelėje supiltas paplūdimys yra mažiausias iš tų, kuriuose yra tekę kūrinį rodyti. 2022 m. bendradarbiaudamos su menų agentūra „Artscape“ į paplūdimį pakvietėme du pabėgėlius iš Senegalo ir Šri Lankos. Šįkart Jelenos ir Orhano įtraukimas mums vėl pasirodė nors ir mažas, bet aktualus mūsų visuomenės atspindys“, – apie balsų ir kultūrų įvairovę „Saulėje ir jūroje“ pasakoja autorės.

2024 m. vasarį BLC verslo centre skambančioje operoje-performanse pasirodys ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi dainininkė, dainavimo pedagogė Nora Petročenko. Nuo vaikystės dainuojanti, baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Nora dainavo choruose „Aidija“, „Jauna muzika“, įsitraukė į senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto musicale“ koncertinę veiklą, tobulinosi meistriškumo kursuose ir tarptautiniuose projektuose. Ypatingos sėkmės Nora Petročenko sulaukė dešimtmetį bendradarbiaudama su Prancūzijos muzikiniu teatru „T & M“. Vienas iš šiame teatre sukurtų vaidmenų – Margaret Thatcher Sebastiano Rivas operoje „Aliados“ (dir. L. Warynski, rež. A. Gindt), kuri 2018 m. Venecijos bienalėje buvo apdovanota „Sidabriniu liūtu“. 

Šįkart „Auksiniu liūtu“ įvertintoje „Saulėje ir jūroje“ dainininkė atlieka „Sirenos“ ariją, kurią jau teko dainuoti kūrinio gastrolėse Airijoje ir Austrijoje. Pasak atlikėjos, įkūnijamo personažo paslaptingumas ir nenuspėjamumas rezonuoja su tam tikrais asmeniniais jos bruožais ir gyvenimiškomis patirtimis. Tuo metu kūrinyje paliečiamos klimato kaitos temos primena finalinę Larso von Triero filmo „Melancholija“ sceną. „Viskas, apie ką atsipalaidavę dainuojame paplūdimyje, jau seniai vyksta aplink mus, savo pačių pastangomis artėjame link neatitaisomos neišvengiamybės“, – sako dainininkė.

Nors jūra kūrinyje tik menama, Noros gyvenime ji su ežerais ir upėmis, net fontanais ir baseinais yra svarbus jėgų atstatymo šaltinis ir erdvė meditacijai.