Diena po Vasario 16-osios.

Moterų istorija

Vasario 16-oji – viena kertinių Lietuvos istorijoje dienų. Tą 1918-ųjų popietę Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Po juo – dvidešimt parašų. Tačiau tarp jų – nė vienos moters.

Atrodytų, galbūt tokių, galinčių dalyvauti valstybės kūrime ir politikoje tuomet nebuvo? Dar ir kaip buvo. Jau kitą – vasario 17-ąją, moterys, visuomenininkės, moterų teisių gynėjos išėjo į Kauno gatves ir pareikalavo ištaisyti tokią neteisybę. Mitingo metu organizuota ir peticija, kurią, teigiama, pasirašė apie 20 tūkst. žmonių ir įteikė Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui Antanui Smetonai.

„Juk Lietuvos moterys neša drauge su vyrais Lietuvos piliečių naštas bei sunkenybes, <...> nuo senų senovės su atsidėjimu darbavosi ir tebesidarbuoja visuose Lietuvos tėvynės likimo ir jos kultūros pakėlimo srityse. <...> Griežtai reikalaujame iš Lietuvos Tarybos, kad ji kooptavimo keliu pakviestų savo tarpan moteris, kurios dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios mūsų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui“, – išdidžiai peticijoje pareiškė Lietuvos moterys.

Taip buvo žengtas svarbus žingsnis, siekiant teisių, kurias turime šiandien.

„Šis įvykis rodo moterų suvokimą, kad negalima šito reikalo paleisti, negalima palaukti, kol nepriklausomybę atkurs, o paskui galėsim kažką padaryti. Jis rodo, kad lygybės klausimas joms buvo esminis, įsisąmoninimą, kad už moterų teises reikia nuolat kovoti“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė.

Vasario 17-ąją, Lietuvoje minint nacionalinę Emancipacijos dieną, 15min pasakoja apie moteris, kovojusias už lygias moterų ir vyrų teises ir teisę kurti valstybę. Kartu su Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto profesore, istorike dr. Virginija Jurėniene, menotyrininke dr. A.Narušyte ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesore dr. Dovile Jakniūnaite keliaujame per Lietuvos istoriją ir nuo pat XIX a. pabaigos ieškome feministinio judėjimo užuomazgų ir rezultatų.

Moterys, kūrusios Lietuvos valstybę 

1918 metų vasario 17-osios mitingas Kaune – tik kulminacija, mano V.Jurėnienė. Kova už lygias moterų teises politiniame gyvenime prasidėjo seniai ir tęsėsi ilgai. Nepaisant to, kad moterys prie valstybės kūrimo prisidėjo ne ką mažiau nei vyrai, jos turėjo uoliai dirbti, kad tai įrodytų. 

Moterų judėjimo pradžią Lietuvoje galima būtų sieti su partijų kūrimusi. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje įsikūrusioms Socialdemokratų, Lietuvos demokratų partijoms jau priklausė žymios moterys, tokios kaip Felicija Bortkevičienė, Magdalena Galdikienė, Joana Griniuvienė. 

Partijų narės, veikiamos visuomenės aktyvėjimo ir Rusijos moterų judėjimo, 1905 metais Vilniuje susibūrė į bendrą organizaciją – Lietuvos moterų susivienijimą (LMS). Pagrindinis jos tikslas buvo politikoje siekti lygių teisių su vyrais bei rūpintis mokslo prieinamumu mergaitėms bei moterims.

Gana greitai, 1907-aisiais įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, po jo, kitais metais – oficialiai įkurta Lietuvos katalikių moterų draugija (LKMD), kuri iki sovietmečio vaidino reikšmingą vaidmenį kovoje už lygias teises. Tiesa, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui organizacijos veikla buvo uždrausta, bet jo pabaigoje draugija atnaujino ir aktyviai tęsė savo veiklą. 1940-ųjų pabaigoje organizacijai priklausė net 40 tūkst. moterų. 

V.Jurėnienė pažymi, kad į pirmąjį moterų suvažiavimą susirinko ne tik aktyviausios to meto moterys, bet ir partijų deleguoti svarbūs vyrai. „Tai reiškia, kad visos partijos matė moterų judėjime beprotiškai didelę jėgą, o gal ir partnerystę“, – sako ji.

Moterų tikslai buvo ambicingi: jos siekė kelti visuomenės dorovę, plėtoti švietimą, gerinti moterų ir mergaičių padėtį bei kovoti dėl moterų pilietinių ir politinių teisių. Tad nuspręsta leisti laikraštį ir vienytis į profesinį judėjimą. Bet to, susivienijusios moterys aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose: platino atsišaukimus, siuvo vėliavas, dalyvavo mitinguose.

Kita, pasak profesorės, itin reikšminga organizacija, paklojusi pamatus moterų judėjimui – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės įkurta pirmoji labdaringa filantropinė draugija „Žiburėlis“. Jo steigėjos matė, kad nemažai gabių vaikų neišgali savo lėšomis įgyti išsilavinimo, todėl ėmė juos mokyti ir šelpti.

Iš pradžių draugija veikė slapta, o vėliau mecenatystės veikla G.Petkevičaitę-Bitę taip įtraukė, kad ši surado įvairiausių būdų pritraukti žmones, galinčius paremti draugiją pinigais. Pavyzdžiui, 1899 metais Palangoje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ (jį režisavo pati Bitė ir Povilas Višinskis), o surinktos lėšos buvo skirtos organizacijos veiklai.

Metraštyje „Gimtasai kraštas” rašoma, kad Bitės tėvas, plačiai žinomas gydytojas, buvo kviečiamas į pokylius dvaruose ir kartu su savimi pasiimdavo dukrą. Kai puotautojai susėsdavo prie stalo lošti kortomis, G.Petkevičaitė paprašydavo iš kiekvienos išloštos sumos dalį pinigų skirti neturtingiems mokiniams šelpti, o pasiturintiems inteligentams buvo nesmagu atsisakyti. Kitą dalį pinigų Bitė surinkdavo prekiaudama pati – parduodavo savo bityno bičių suneštą medų.

Kaip pažymi V.Jurėnienė, kita bajoraitė, Teresė Goesytė, taip pat reikšmingai prisidėjo prie draugijos veiklos, o po mirties 1911-ais metais paliko net 3000 rublių tolimesnei organizacijos veiklai, didžiąją dalį lėšų paskiriant būtent mergaičių išsilavinimui. 

Verta paminėti ir tai, kad draugijos globoje buvo tokios asmenybės, kaip Jonas Biliūnas, Kazys Būga, Adomas Varnas ir kt.

Nors G.Petkevičiūtę-Bitę neretai geriau pažįstame kaip rašytoją, vien tuo jos apibrėžti negalime. Priešingai, galbūt net svarbiau paminėti, kad Bitė pirmiausia buvo neįtikėtinos drąsos, aktyvi politikė bei kovotoja už moterų teises.

Tapusi Socialdemokratų partijos nare, ji siekė, kad partijos programoje atsirastų vietos lyčių lygybei ir švietimui. Ji dalyvavo Vilniaus Steigiamajame Seime, vadovavo pirmajam jo posėdžiui. Bitė taip pat dirbo rengiant Lietuvos Konstitucijos projektą, siekdama į jį įtraukti vyrų ir moterų lygiateisiškumą. O 1926 metais (drauge su Felicija Bortkevičiene) kandidatavo į Lietuvos prezidentus, tačiau Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių. Plačiau apie ją galite skaityti – čia.

V.Jurėnienė atkreipia dėmesį, kad nuopelnai dėl valstybės kūrimo dažnai žarstomi vyrams, bet visai pamirštama pagalvoti, o kas juos tokius užaugino.

Čia ji primena tautiniame judėjime reikšmingą pėdsaką palikusią Liudviką Didžiulienę, kuri nuo 1896-ųjų iki 1907-ųjų kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje (dabar – Jelgava) įkūrė bendrabutį, kuriame užaugo vėliau reikšmingai prie valstybės kūrimo prisidėję žmonės. Tarp jų buvo Antanas Smetona, Juozas Tūbelis, Vincas Kapsukas ir kt. Iš viso pensionate gyveno 89 lietuviai.

„Tie didžiavyriai, kuriuos mes taip istorijoje linksniuojame, mūsų valstybės kūrėjai, karžygiai, turėjo visi nulenkti galvą ne tik „Žiburėliui“, bet ir padėkų nusiųsti rašytojai L.Didžiulienei, kuri išlaikė ir globojo. Tai buvo ne tik moterys, bet ir mamos, – kalbėjo profesorė. – jų [vyrų] paauglystė praėjo labai rūpestingame, patriotiškame, dvasiškame moterų rankų glėbyje.”

Lietuvės – tikrosios feministės

Kaip pastebi A.Narušytė,  moterys ne tik augino vaikus, bet tuo pat metu sėdo su vyrais prie bendro stalo ir kūrė tautos atgimimo planus. 

Čia reikėtų išskirti Feliciją Povickaitę-Bortkevičienę, demokratų partijos lyderę, vieną aktyviausių Lietuvos politikos moterų tautos kūrimo metu. Ji pasižymėjo visuomenine veikla, buvo knygnešė, labdaringos veiklos organizatorė (nuo 1903 metų perėmusi „Žiburėlio” veiklą), politikė.

Koalicinės Vyriausybės vadovas Mykolas Šleževičius jai net buvo numatęs maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą, deja, Lietuvos Taryba tokiai pažangai dar nebuvo pasirengusi ir nesutiko priimti moters į vyrišką ministrų kabinetą. 

F.Bortkevičienė pasižymėjo kaip silpnesniųjų gynėja bei kovotoja už moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Verta pastebėti ir tai, kad ji  buvo vienintelė Lietuvos moteris, priklausiusi masonų ložei. Daugiau apie ją skaitykite – čia. 

Be viso to, ji redagavo darbininkų partijos laikraštį „Lietuvos ūkininkas“, o jo feministinį priedą „Žibutė“ – minėta Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 

„Žibutė“, egzistavusi dar iki Valstybės atkūrimo, iš tikrųjų buvo labai kovinga, dabar ją paskaičius atrodo „oho, kaip jos drąsiai kalbėjo“, –  sako A.Narušytė.

Štai antrajame jos numeryje, išleistame 1911 m., G.Petkevičaitė-Bitė, rašydama apie moterų gaunamą pernelyg mažą turto dalį ir tai, jog yra nenoriai ar visai neleidžiamos mokytis, rašo: „Čia jau ne vien šalies įstatymai (vienų vyrų tveriami) kalti, tik jau aplamai imant senovės įpročiai ir pažiūros į moterį, į kurią vis da tebežiūrima kaip po į kas žin kokį sutvėrimėlį, nepasiekusį žmogaus – vyro tobulumo“.

„Delko šiandien maž-ne visur moteris skaitomos žemesnėmis už vyrus? Delko joms už tą patį darbą, paprastai, mokama mažiau negu vyrui? Dėl ko ir valstybių įstatymai ir Bažnyčių prisakymai vienaip taikomi prie vyrų, o kitaip prie moterų – delko tie įstatymai ir prisakymai moterį vyro verge padaro? Delko už tuos pačius nusidėjimus prieš dorą moteris daug daugiau kaltinamos už vyrus? Delko Lietuvos moteris, paprastai, nors ilgiau dirba, bet, paprastai, skaitoma tik vyrai tikrais darbininkais? Dėl ko, paprastai, moterims mažesnės dalis skiriamos? Dėl ko daugelis žmonių sako, kad moterims mokslas nereikalingas? ir t.t., ir t.t.“, –  klausiama 1911 m. išleistame  „Žibutės“ numeryje.

„Tat prieš tuos mums moterims kenkiančius ir mus varžančius įpročius ir įstatymus šaukia „Žibutė“ visas moteris kilti ir spiestis į kovą“, – rašoma antrajame leidinio numeryje.

„Žibutė“ kviečia kovoti šiandien, idant rytoj tik didesnė, prakilnesnė, teisių sulyginimu paremta laisvė įvyktų“.

„Jos buvo aktyvios feministės, atitinkančios tų laikų pasaulio feministės tipą. Tai – sufražistės, kovojančios už moterų teisę balsuoti ir dalyvauti kuriant valstybę, formuoti jos politiką“, – sako A.Narušytė.  

O galėjo būti kitaip...

„Jeigu mūsų lietuviai didžiavyriai būtų laikęsi Didžiojo Vilniaus Seimo salėje priimtų rezoliucijų punktų, mes galėtume sakyti paprastą tiesą – kad Lietuva yra pirmoji Europoje, suteikusi moterims politines teises, bet, deja...“ – sako V.Jurėnienė ir su kartėliu balse priduria – 1917–1918 metais vyrai apie tokias teises tiesiog pamiršo.

Iš tiesų, jeigu apsilankytume 1905 metais vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo salėję, pamatytume ne tik jame dalyvaujančias moteris, bet ir išgirstumėme daug žadantį rezoliucijos tekstą, kuriame rašoma, kad Lietuvoje ateityje rinkimai vyks lygiu balsavimu, neišskiriant lyties.

Rezoliucijos antrajame skyriuje rašoma: „Lietuva turi turėti autonomiją su Seimu Vilniuje, išrinktą visuotiniu lygiu, tiesiu slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.“

Vėliau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai Lietuvą okupavo kaizerinė Vokietija, visos moterų organizacijos šalyje buvo uždraustos, todėl dalis jų veiklą perkėlė į Rusiją. 1917-aisiais Rusijoje įvykus revoliucijai, lietuviai pasinaudojo proga ir Petrapilyje (dabar – Sankt Peterburge) sušaukė Seimą.

Moterys dalyvavo ir jame. Džiugino tai, sako V.Jurėnienė, kad politinė ir visuomenės veikėja Ona Mašiotienė ir čia suskubo atkreipti delegatų dėmesį ir pareiškė, kad moterims privalo būti užtikrintas lygiateisiškumas.

O.Mašiotienė taip pat laikoma viena ryšiauskiausių to meto feminisčių. V.Jurėnienės teigimu, ji kone ryžtingiausiai Seimuose išsakydavo moterų poziciją, siekė suvienyti moterų organizacijas, rūpindavosi kaimo moterų švietimu. Be to, jau tuo metu ji rūpinosi smurto prieš moteris klausimais, diskutavo apie tai tarptautiniu mastu 1929 m. Ženevoje vykusioje Tautų Sąjungos Generalinėje asamblėjoje. Daugiau apie O.Mašiotienę skaitykite – čia. 

Vis tik Lietuvos teritorijoje (kaizerinės Vokietijos vis dar okupuotose žemėse) tuo metu buvo žengtas žingsnis atgal, teigia V.Jurėnienė. 1917-ais metais, karui besibaigiant, Vokiečių valdžia pradėjo nerimauti, ar sugebės išlaikyti okupuotas žemes ir siekė išsiaiškinti, kokiomis nuotaikomis gyvena lietuviai. Todėl Lietuvoje likusiems aktyviems visuomenės veikėjams buvo leista  sušaukti Vilniaus konferenciją. 

Profesorė pabrėžia – sušaukti, bet ne išrinkti. O tai reiškia, kad visuomenininkai į konferenciją vieni kitus kvietė pasitikėjimo principu: „Aš pakviečiu jus ir tuo pačiu laiduoju, kad jūs nebūsite kovotoja prieš esamą valdžią“, – paaiškino ji. 

Tokiu būdu į Vilniaus konferenciją buvo pakviesta 240 asmenų, tarp jų – nei vienos moters (skirtinguose šaltiniuose rašoma, kad pakvietimų buvo 264, o atvyko 200 ar 213 vyrų).

Kai kurie galėtų sakyti, kad Lietuvos visuomenininkės moterys buvo Rusijoje. Tačiau, V.Jurėnienė pažymi – ne visos. Pavyzdžiui, viena aktyviausių to meto politikių, G.Petkevičaitė-Bitė pasiliko ir toliau uoliai dirbo Lietuvoje.

„Labai keista, kad tie vyrai, kurie dalyvauja Vilniaus konferencijoje ir prie kurių auginimo prisidėjo „Žiburėlio“ draugija, kurios steigėja, šelpėja buvo Bitė, jos nematė Lietuvoje“, – stebisi  V.Jurėnienė.

Kodėl? To klausė ir moterų katalikių sąjunga. Vos prasidėjus konferencijai, jos išsiuntė oficialų raštą, klausdamos, kodėl nėra pakviestos į konferenciją. Tad joje dalyvavę vyrai sudarė specialią komisiją šiam klausimui spręsti. Ir galiausiai pateikė ne visai aiškų atsakymą, kad „organizacinio komiteto nariams nebuvo duota jokių nurodymų“. Suprask, niekas nepasakė, kad reikia pakviesti moteris, – sako V.Jurėnienė.

Profesorė stebisi: juk 1905-aisiais metais Didžiajame Vilniaus Seimo ir vėliau – Petrapilio Seime moterų taip pat niekas neliepė kviesti, bet jos buvo išrinktos. O čia atsitiko taip, kad vyrams Lietuvoje reikėjo parašyti: „prašau nepamirškite ir moterų“.

Galiausiai, reikia pripažinti, sako V.Jurėnienė, kad tuo metu pažangiai mąstančių vyrų buvo nepakankamai, šalyje buvo giliai šaknis įleidusios patriarchalinės tradicijos, kurios vis pristabdydavo emancipacijos skleidimąsi. O paskaičius Vilniaus konferencijos stenogramas, galima būtų įsitikinti, kad ne vienas deputatas nepalaikė moterų įsitraukimo į politiką ir klausė „ką čia moterys veiks“.

„Tai rodo dalies visuomenės požiūrį į moterį kaip nebrandžią, kuri nesugeba mąstyti ir spręsti būsimos valstybės klausimų“, – sako V.Jurėnienė.

Nepaisant tokio archaiško požiūrio, moterys iki 1918 metų buvo pasiruošusios įrodyti esančios lygios vyrams visose srityse. Tam stiprius pagrindus paklojo ne tik nuo XIX a. pradžios kurtos moterų organizacijos, bet ir karo metu iš vyrų, išėjusių į karą, perimtos vadovaujamosios pareigos šalyje. Šios priežastys, užsienio valstybių įtaka ir Lietuvą kūrusių moterų įdirbis užaugino emancipacijos judėjimą Lietuvoje, kuris ryškiai atsiskleidė 1918 metų vasario 17 dienos mitingu Kaune ir pasirašyta peticija, reikalaujant į Vilniaus konferencijos metu išrinktą Lietuvos Tarybą įtraukti bent vieną moterį.

A.Smetona pažado neištesėjo 

Tuomet Tarybos prezidiumo pirmininkas A.Smetona peticiją priėmė. Jis pažadėjo ne šiaip ją svarstyti, bet, sušaukus antrąją konferenciją, įtraukti ir moterų atstoves arba pakviesti jas į Lietuvos Tarybos sudėtį.

Moterys kurį laiką tuo tikėjo, tačiau po metų, 1919-ųjų sausį, sušaukus II Lietuvos konferenciją ir atėjus laikui ištesėti pažadą – tai neįvyko. Į Lietuvos Tarybą, nors žadėta, taip ir nebuvo priimta jokia moteris. Manoma, kad tai lėmė kunigų įtaka visuomenėje ir Lietuvos Tarybos narių pozicija dėl moterų dalyvavimo valstybės valdyme.

Profesorės V.Jurėnienės teigimu, tuomet moterys suprato negalinčios tiesiog laukti vyrų malonės, tad nusprendė, kad reikia pradėti intensyviai ruoštis artėjančio Steigiamojo Seimo rinkimams. 

Tiesa, čia svarbu kalbėti ne tik apie moterų dalyvavimą politikoje, bet ir balsavimo teisę – pagrindinį visoje Europoje kilusio feministinio judėjimo tikslą. Lietuva neretai minima kaip pažangi šiuo klausimu valstybė, teigiama, kad jau 1918-ųjų metų lapkričio 2 d. pirmojoje laikinojoje Konstitucijoje politinės teisės moterims buvo suteiktos, tačiau V.Jurėnienė pastebi, tai – ne visai tiesa. 

Ji paaiškina, kad pirmojoje laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje (pasirašyta 1918 m. lapkričio 2 d.) buvo rašoma, kad „Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“. Tačiau, Jurėjienės teigimu, „lygus balsavimas“ reiškia, kad kiekvienas rinkėjas turi tik vieną balsą ir kiekvienas balsas yra lygiavertis. 

Kaip rodo ano meto tekstuose vartota kalbinė struktūra, moterų ir vyrų pilietinių teisių sulyginimas turėjo būti konkrečiai įrašytas teisės akte. Taip buvo padaryta tik po metų – 1919-ųjų lapkričio 20-ąją Lietuvos Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, kuriame pabrėžiama – rinkimuose dalyvauja vyrai ir moterys. Taip buvo rašoma ir vėlesnėse Konstitucijose. 

Moterys Nepriklausomybės kovose

Aktyvios moterys buvo ir per 1918-1920 m. vykusias Nepriklausomybės kovas. Jos buvo pasiruošusios kovoti. Viena žymiausių lietuvos žvalgių yra laikoma Marcelė Kubiliūtė, kurios dėka 1919 m. buvo sužlugdytas slaptos karinės lenkų organizacijos (POW) planuotas sukilimas nuversti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Daugiau apie M.Kubiliūtę skaitykite – čia. 

Štai 1919 m. liepą laikraštyje „Kariškių žodis“ buvo išspausdintas vienos biržietės kreipimasis į Lietuvos Tarybą. 

„Mano idealas – tai veržimasis į mūšio laukus, į kovojančių brolių-karžygių eiles“, – rašo lietuvaitė K.K. 

„Ir kodėl mes, lietuvaitės, negalėtumėm dalyvauti mūšiuose? Kodėl tėvynės meilė turėtų pasilikti vien tik žodžiuose? Kodėl negalėtų apsireikšti narsiuose darbuose, karžygiškame pasiaukavime?

Kodėl toks beširdis skirtumas?

Kodėl taip neteisinga visuomenės tvarka?

Širdis verda krauju… Ne! Taip būti negali, taip neprivalo būti“, – rašo biržietė.

Moterys Seimuose

Nors Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašė tik vyrai, moterys iškovojo teisę dalyvauti politiniame gyvenime Seimuose. 

Į Steigiamąjį Seimą 1920 m. buvo išrinktos 8 moterys,  į I-ąjį Seimą – 4, į II-ąjį – 3, į III-ąjį – 4 moterys. Tad nuo 1920 m. iki 1936 m. Seime visada buvo bent kelios Seimo atstovės. Tačiau į IV-ąjį patekti joms buvo sutrukdyta.

Dar prieš šaukiant IV Seimą, Lietuvos moterims jau buvo neramu, piliečių laisvės imtos varžyti. Kandidatų nebegalėjo kelti piliečių susibūrimai, partijų veikla buvo uždrausta, kandidatus rinko apskričių tarybos, kuriose moterys savo atstovių neturėjo, tad joms kelias į Seimą buvo kone užrakintas.

Moterys ėmėsi veiksmų – kreipėsi į Tautininkų sąjungą, spaudoje reikalavo moterims suteikti galimybę kandidatuoti. Moterų susirinkime buvo iškelos Sofijos Čiurlionienės ir Eugenijos Klupšienės kandidatūros, tačiau kandidatuoti pavyko tik E.Klupšienei. Moterys už ją aktyviai agitavo. Šiauliuose E.Klupšienė surinko 5590 balsus, pateikimui į Seimą tetrūko 267 balsų. Būta liudijimų apie galimą rinkimų klastojimą, tačiau to įrodyti nepavyko. Todėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje moterų nebuvo nei Seime, nei Ministrų kabinete, nei Lietuvos Valstybės Taryboje.

O tuometinis Teisingumo ministras S.Šilingis sakė: „Ar mūsų moterys yra tiek subrendusios, kad galėtų imtis tokios didelės atsakomybės ir atsispirti svetimoms įtakoms, kurios šiais laikais savo gudriais metodais gali palenkti ir tvirtai nusistačiusias asmenybes, nekalbant apie moteris.“

Stumtos iš politinio gyvenimo 

Pirmosios feministinės bangos metu iškovotos moterų teisės vis labiau imtos riboti po 1926-aisiais įvykusio tautininkų partijos su A.Smetona priešaky perversmo. Anot A.Narušytės, tada prasidėjo moterų stūmimo iš politinio gyvenimo ir grąžinimo į šeimas kampanija. 

1929 m. per visą pasaulį nuvilnijo Didžioji ekonominė krizė. Siekdama susidoroti su jos padariniais 1935 m. Juozo Tūbelio Vyriausybė priėmė įstatymą, kuriame numatyta iš darbo atleisti vieną sutuoktinį, siekiant išsaugoti darbo vietas. Dėl to nukentėjo būtent moterys. „Moterys buvo tiesiog paaukotos šioje situacijoje, kai darbų neužteko“, – sako A.Narušytė.

Kai dėl šio įstatymo buvo atleistos kvalifikuotos Kauno gydytojos, jos kreipėsi į Lietuvos aukštąjį mokslą baigusių moterų organizaciją, kuri savo ruožtu kreipėsi į Tautų Sąjungą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tautų Sąjunga priėmė sprendimą, kad Lietuva, priimdama tokį įstatymą, grįžo ne vieną šimtmetį atgal. 

„Skaitant mokslininkių darbus apie tai, ima virti kraujas. Įsijauti į tą laikotarpį, tai tampa tokia lyg ir dabartis, į kurią tu pasineri ir pradedi įsivaizduoti save tokioj situacijoj. Supranti, kaip sunku turėjo būti moterims, kurios norėjo siekti profesinių aukštumų ar norėjo knygas rašyti, kurti intelektualinį gyvenimą ir staiga joms pasakoma – ne, tu negali, tu turi užimti tas tradicines moteriai priskiriamas pozicijas, nes kažkieno manymu esi silpna, nesavarankiška, nepatikima vien dėl savo lyties“, – sako A.Narušytė.

1937 m. gruodį per Kaune vykusį II-ąjį moterų suvažiavimą prezidentas A.Smetona savo kalboje išsakė požiūrį, kad moters vieta yra šeimoje. Pasak prezidento, visos moterys, kurios išeina į darbus už šeimos ribų, tampa suvyrėjusiomis moterimis, o vyrai, kurie padeda šeimai, rūpinasi ja, yra sumoterėję vyrai, anot A.Smetonos, tai nukrypimas nuo vyriškumo – štai toks buvo tuometinio Lietuvos prezidento požiūris į moterų emancipaciją, pasakoja V.Jurėnienė. 

Šį procesą pasmerkė ir profesorius Stasys Šalkauskis, sakęs, kad „blogiausias reiškinys, esantis visuomenėje, yra emancipančių noras suniveliuoti moteris su vyrais“. 

Ir vis tik, net šalies prezidento iš politikos „vejamos“ moterys rankų nenuleido. 

1927 m. G.Petkevičaitei-Bitei iškėlus idėją apie moterų politinės grupės turėjimo svarbą buvo įkurta Lietuvos moterų taryba (LMT). Viena aktyviausių šio judėjimo dalyvių F.Bortkevičienė teigė, kad Tarybą įkurti paskatino užsieniečių moterų vizitai į Lietuvą. 

Tarybos tikslas buvo suvienyti visas moterų organizacijas Lietuvoje, rūpintis moters teisių, švietimo, moterų išlikimo ir nediskriminavimo darbo rinkoje klausimais. Iki pat sovietinės okupacijos Moterų Taryba buvo aktyvi, dalyvavo tarptautiniuose renginiuose, siekė gauti vietų Lietuvos Valstybės Taryboje. Tačiau neretai įtaką jai turėjo ir Vyriausybė, kuri dalinai finansavo organizacijos veiklą. 

Supratimas, kad už moterų teises kovoti svarbu, buvo paplitęs ir šeimose. Štai 1927 m. laikraščio „Naujas žodis“ organizuotame vaikų gražumo konkurse, vieni tėvai, atsiuntę savo dukros Jūratės nuotrauką palinkėjo štai ko: „Būti tvirto būdo, gera tautos dukra, demokrate liaudies drauge ir kovotoja už moterų teises“.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje moterys aktyviai mokėsi, studijavo. Paskutiniaisiais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais iš 23 Tautos Sąjungos narių, pateikusių duomenis apie moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, Lietuva užėmė 5-ąją vietą. Tik įgytais diplomais ne visada turėjo galimybę pasinaudoti. Visiškai išstumtos iš profesinio gyvenimo moterys nebuvo, tačiau tai joms buvo gerokai apsunkinta.

1940-ųjų birželio 14-ąją sovietų tankams pajudėjus link Lietuvos teritorijos, prasidėjo iki pat 1990-ųjų trukusi sovietinė okupacija. V.Jurėnienės teigimu, sovietmetį veikė Moterų Tarybos, kurios buvo pavaldžios Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, rajonų moterų tarybos – rajonų partijos komitetams, todėl realios valdžios ir galios neturėjo. 

Lietuva šiandien: „saugoti tai, kas iškovota“

Žvelgdama į 30-ies metų laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo, VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė, viena iš Emancipacijos dienos minėjimo Lietuvoje iniciatorių, sako matanti daug gerųjų pokyčių, susijusių su moterų lygiateisiškumo užtikrinimu. Tačiau ir dabar turimos teisės nebūtinai yra amžinos, mano ji, reikia kovoti už jų išsaugojimą: „Mūsų gyvenimo laikotarpiu ta kova yra budrumas, kad teisės nebūtų prarastos.“

Tai puikiai įrodo kaimyninės Lenkijos moterų kova už teisę į abortą. D.Jakniūnaitė primena, kad 2013 metais ir Lietuvoje buvo pasirodęs įstatymo projektas dėl abortų draudimo, tačiau visuomenė protestu tam pasipriešino. O šiandien, teigia ji, tebesitęsia kova dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, ko Lietuva iki šiol nėra padariusi.

Kaip pastebi D.Jakniūnaitė, atkūrus nepriklausomybę Lietuvos moterys žengė naujus žingsnius, kovodamos už moterų teises, tačiau į antrąją feminizmo bangą nesuspėjo. Tuo metu, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje vyko feministiniai judėjimai, Lietuva vis dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. „Dėl to mes tokios aiškios kovos, kuri buvo iki 1918 metų dėl balsavimo teisės, neturėjome“, – sako ji.

Antroji feminizmo banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą.

Kalbant apie nūdienų situaciją, vis norisi atkreipti dėmesį, kad aukščiausius politinius postus užima moterys, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, o ministrų kabinete moterų tik viena mažiau nei vyrų.

D.Jakniūnaitė, atliepdama į tai sako, kad pokytis, lyginant su praėjusios kadencijos Vyriausybe, kai vienu metu ministrų kabineto sudėtyje nebuvo nė vienos moters, yra ryškus ir svarbus. Tačiau, mano ji, praėjo per mažai laiko, kad galėtume vertinti, ar visuomenei lyčių lygybė politikoje yra jau savaime suprantamas dalykas.

„Simboliškai tai yra svarbu, bet tai labai priklauso nuo to, ką ir kaip moterys, būdamos savo aukštose galios pozicijose, kalba – ar jos išdrįsta atkreipti dėmesį į lyčių lygybės klausimus, ar ne. Nes toks kalbėjimas lyčių lygybės politika, jei ji yra daroma, turi didesnes pasekmes visuomenei. Tas elementas yra labai svarbus“, – sako ji.

Lietuvoje Emancipacijos diena pradėta minėti 2016 metais, siekiant paskatinti diskusijas apie demokratijos kokybę, lyčių lygybę bei marginalizuotų grupių emancipaciją Lietuvoje. Dėmesys į Emancipacijos judėjimą akreiptas po 2015 metais spalį organizuoto Atviros Lietuvos fondo (ALF) 25-ojo jubiliejaus minėjimo. Į jį pristatyti nepriklausomos Lietuvos raidos matymą buvo pakviesti šeši vyrai ir nei vienos moters.

Kilus pasipiktinimui dėl pašnekovų pasirinkimo, 2015 m. gruodžio 17 d. susitiko grupė aktyvisčių ir nutarė surengti diskusiją, kurioje būtų pristatyta kitokia nepriklausomos Lietuvos analizė bei galimos valstybės vizijos. Aptikus informaciją apie 1918 metų vasario 17 dieną vykusį mitingą Kaune dėl moterų teisių dalyvauti Lietuvos Taryboje, nuspręsta Emancipacijos dieną minėti būtent vasario 17 d. Daugiau apie Emancipacijos dienos ištakas ir renginius galite skaityti –  čia.