Iš pirmo žvilgsnio viduryje nupiešta būtybė atrodo kaip žmogus. Juodose duobutėse gali matyti akis, burna labiau primena juodąją skylę, bet simetriškai ji yra ten, kur turėtų būti. Paveikslas savyje neabejotinai įkūnija kažką trikdančio. „Christie’s“ aukcione Niujorke pernai spalį jis parduotas už 432 500 JAV dolerių.

Edmond de Belamy, from La Famille de Belamy— šis galimai kilmingą prancūzą vaizduojantis portretas šiandien yra brangiausiai parduotas dirbtinio intelekto sukurtas meno kūrinys.

Mes įpratome naudoti dirbtinį intelektą kaip savo asistentą, bet ne kaip konkurentą kūrėją. Algoritmais paremtos programos sudėlioja mums dainų grojaraštį, pasiūlo serialą vakarui, o greitai žada pradėti vairuoti mūsų automobilius. Sparčiai tobulėjančios dirbtinio intelekto technologijos sėja nerimą dėl greitu metu galinčios kisti darbo rinkos ir žmonių pakeitimo robotais. Vis dėlto, kūrybiškumas ir gebėjimas įsivaizduoti iki šiol buvo laikoma išskirtine žmogaus savybe.

Bet atsiranda vis daugiau meno kūrinių, kvestionuojančių šį požiūrį. Vokiečių menininkas Mario Klingemmanas yra laikomas pionieriumi dirbtinio intelekto mene — jo dirbtinių neuronų tinklais paremta instaliacija „Memories of Passerby“ tapo „Sotheby’s“ šiuolaikinio meno aukciono sensacija, kuriančia niekada neegzistavusių žmonių portretus.

Taip pat algoritmų pagalba yra kuriami muzikiniai kūriniai ir simfonijos, rašomi filmo scenarijai bei kuriamos produktų reklamos. O „Google“ inžinieriaus Alexandro Mordvinstero sukurta „Deep Dream“ programa, paremta dirbtinių neuronų tinklu, algoritmų sistema perkuria vaizdus pagal garsių menininkų kaip Van Gogh stilių. Daugeliui šiuos darbus būtų sunku atskirti nuo žmonių kūrinių. Mario Klingemannas teigia, kad dirbtinis intelektas jau dabar, paremtas mašininio mokymo sistemomis, gali pralenkti žmones kūrybiškumu.

Dalinamės filosofo, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Algirdo Davidavičiaus ir programinės įrangos kūrėjo, buvusio „Cujo AI“ programuotojų komandos vadovo Andriaus Dapševičiaus neakivaizdžia diskusija.

Ar dirbtinis intelektas pajėgus įsivaizduoti?

Andrius: „Ne, jis tiesiog puikiai žino, kaip veikia taisyklės. Panašiai kaip programa „Excel“. Ji skaičiuoja daug greičiau, nei bet kuris žmogus, tačiau nekyla daug klausimų, ar ji turi vaizduotę.

Taip pat kaip ir sistema, sukurta žaisti žaidimą. Kompiuterinius žaidimus žaidžianti sistema būna apmokoma, ji žaidžia su savimi šimtus tūkstančių valandų ir per tą laiką bandydama atsitiktinius paspaudimus, spausdama bet kur, išmoksta, kurie paspaudimai yra teisingesni ir kurie dažniau laimi. Iš to gimsta nauja tos sistemos versija, kuri toliau žaidžia ir toliau varžosi tarp savo panašių versijų, kurioje yra pakeisti tik keli koeficientai. Ji pati nesimoko, o yra apmokoma kaip kad vykstant evoliucijai.

Pats organizmas evoliucijos metu nekinta, kinta jo vaikai. Taip pat ir su tomis sistemomis — pati sistema netobulėja, tačiau iš jos sukuriama geresnė kopija, sena yra ištrinama. Iš tos geresnės yra kuriama dar geresnė ir taip pasikartoja daugybę tūkstančių kartų.“

Kuo žmogus gali būti pranašesnis už dirbtinį intelektą?

Algirdas: „XVII a. prancūzų filosofui Rene Dekartui uždavė klausimą, ar automatai galėtų būti protingi kaip žmonės, jis ilgai juokėsi bei pasakė, kad, žinoma, ne. Automatai nebūtų turėję sąmojo, humoro jausmo. Taigi, žmonės reikalingi dirbti su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, būti mokytoju, psichologu, socialiniu darbuotoju, masažuotoju, vaikų darželio prižiūrėtoju, policininku, bilietų kontrolieriumi.

Dirbti kontaktinį darbą su kitais žmonėmis tampa labai svarbu, o ne tik būti dizaineriu arba „user experience“ kūrėju.

Kam priklauso dirbtinio intelekto sukurtas menas?

Algirdas: „Visų pirma, autorinės teisės šiais laikais yra gan kritikuotina teisinė sąvoka. Šiek tiek anachronistinė. Čia yra atskira didelė tema. Be abejo, kaip senas Markso gerbėjas, pasakyčiau, kad autoriaus teises turi įrangos šeimininkas. Jo įranga sukūrė tai. Bet jeigu atsiras protingesni automatai, čia bus didelė problema. Ji įdomiai atskleista filosofine-etine prasme labai vykusiame žaidime „Detroit Becomes Human“ („Detroitas tampa žmogumi“), kuriame androidai sukyla prieš žmones dėl savo teisių. Rekomenduočiau pasidomėti.“

Andrius: „Robotas, kuris kuria, yra daiktas. Jis turi įvaizdžius, su kuriais operuoja. Žmogus juo naudojasi kaip įrankiu kurti meną. Kaip dailininkas teptuku. Tai yra labai komplikuotas teptukas.“

Kaip mes, kaip žmonės, turėtume priimti dirbtinio intelekto kūrybą?

Algirdas: „Tai yra įdomu, bet kol kas tai laikau kaip meno kūrimą kalkuliatoriumi. Man žymiai daugiau menas yra tai, ką, pavyzdžiui, aukštesnieji primatai arba drambliai yra mokomi piešti. Jų menas man atrodo žymiai labiau suprantamas ir aš galiu labiau simpatizuotis su tais kūriniais. Kad tai yra nupiešta dramblių. Man jie atrodo tikresni nei algoritmo atsitiktinai sugeneruoti dalykai. Taip, pagal algoritmus gali sukurti kažką panašaus į meno kūrinį, jo imitaciją. Tačiau, kiekvienam meno kūriniui reikalingas ir suvokėjas.

Meno kūrinys netampa meno kūriniu, kol kiti žmonės nepripažįsta, kad tai yra meno kūrinys.

Žinoma, vis tiek galima sakyti, kad čia inžinierius sukūrė meno kūrinį, naudodamas algoritmą. Bet tai man asmeniškai dar nesijaučia kaip autonominė kūryba, autonominė valia, individuali, sąmoningai algoritmo pusei, kuri taip sintezuoja estetinę informaciją kaip dar niekas žemėje. Na nėra to. Aš nematau to.“

Andrius: „Ar pats klausyčiau dirbtinio intelekto parašytos simfonijos? Žinoma. Tai, kad (jai sukurti) naudotas dirbtinis intelektas, nėra didelių bėdų. Tai yra naujos, modernios technologijos. Jei jos gerina gyvenimą, jų nereikėtų išmesti pro langą vien todėl, kad tai nėra žmogaus pieštuku ant popieriaus parašytas dalykas.

Nelaikau, kad tie meno kūriniai yra sukurti mašinos. Jie yra sukurti žmogaus, kuris sukūrė tą mašiną. Kai kuriamas kūrinys yra labai svarbus tikslas, kokiu tikslu yra kuriamas menas? Jis gali būti gražus, gali turėti prasmę, tai yra šioks toks tikslas, kurį jis neša. Ir jei kūrėjas nori apkvailinti su straipsniu, parašytu mašina, o ne jo paties, tai iš savęs taip pat yra tikslas. Tai yra to žmogaus meno performansas, jo indėlis į visuomenės švietimą — va dabar pažiūrėkit, ką gali padaryti mūsų robotukas.“

Kur dirbtinis intelektas progresuos toliau?

Andrius: „Šiuo metu dažnai yra naudojama sąvoka, kad dirbtinis intelektas yra tai, ko mes dar nesuprantame. Jei mes kažkiek pasistūmėjome prie paveikslėlio atpažinimo, tai dabar mes išskiriam „machine learning“ dalį ir tai jau nebėra dirbtinis intelektas. Jei išmokome kompiuterį atpažinti balsą, tai taip pat tapo pažįstama sritis, ir tai, greičiausiai, vėl nėra dirbtinis intelektas, nes viskas tapo aišku. Tokiu būdu dirbtinis intelektas tampa tai, ko mes niekada nepasiekiame.

Tačiau yra ir kita mąstymo pusė. Yra tokių žmonių, kurie paniškai bijo dirbtinio intelekto, kuris veiktų kaip super-žmogus, kaip koks mistinis herojus. Toks dirbtinis intelektas, kuris gali žmogų pranokti vaizduote ir tikslo siekimo prasme. Ir galbūt mes neturėsime būdo apsisaugoti nuo jo. Jei jis užims duomenų centrus ir stiprins savo pajėgas, ką darysim tada? Gal jis nuspręs, kad žmogus yra trukdis?“

Algirdas: „Mums norisi sukurti technogenines būtybes, kurios, viena vertus, turėtų tąsą. Atsiranda tokia juoda ir balta nemaloni perspektyva, kur galima daugybė tarpinių variantų. Yra dvi pagrindinės alternatyvos: super-etinis dirbtinis protas arba dirbtiniam intelektui tapus autonomiškam, super-anti-žmogiško dirbtinio proto scenarijus.

Pagal pirmąjį scenarijų mes mokysimės iš jų ir mes jausimės mažiau tobuli, labiau klystantys ir neetiški jų atžvilgiu. Tačiau pagal kitą scenarijų tai gali tapti labiausiai žinomi psichopatai. Tuomet gali atsirasti grėsmė ir mūsų pačių išnykimui. Apie tai mėgo kalbėti anglų fizikas Stephenas Hawkingas prieš mirtį, taip pat šneka Elonas Muskas, kuris svajoja apie technologijas, kurios mus labiau kiborgizuotų, sujungtų su dirbtiniu protu. Tai taptų mūsų tąsa, priedu, kaip mūsų kognityvinės vaizduotės, emocijų, etinio samprotavimo priedai.“

P.S. „Kūrybiškumas dažnai tampa pritempta sąvoka. Tarsi vienu iš pagrindinių darbo rinkos kriterijų. Ji tampa klišė, panašiai kaip buvo su „produktyvumu“ ir „entuziazmu“ sovietų industrializacijos laikotarpiu. Tu turi sukurti reikalingų dalykų, bet tik to, ko rinka nori. Visa kita yra laikoma nekontroliuojama keistenybe, kurios nereikia. Mes susiduriame su iššūkiu, nes turime apie save taip galvoti (kaip apie „kūrybingus“). Tai gana keblu žmonėms, nes ne kiekvienas gali būti kūrybingas nuolat.” — Algirdas Davidavičius