Dramatiška šviesa paženklintoje fotografo Petro Veličkos sagoje – pokario žmogus ir jo laikas

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Petras Velička – fotografas mėgėjas, knygų redaktorius bei profesionalus vertėjas, didelę gyvenimo dalį fotografavęs savo artimuosius, giminaičius bei jų kaimynus ir šitokiu būdu sukūręs nepamirštamą asmeninę istoriją, papildančią pasakojimus apie dramatiškus pokario metus Lietuvoje.  

Jis nesurengė nė vienos parodos, nepardavė nė vienos savo nuotraukos, neišleido albumo. Visos jo padarytos ir savo rankomis atspausdintos fotografijos visų pirma buvo skirtos artimiesiems – kaip liudijimas apie šį laiką ir prisiminimas ateičiai.  

Šiandien šie iš fotografo giminaičių archyvų bei albumų prikelti vaizdai, meno kuratoriaus Anderso Kreugerio teigimu, „apšviečia materialinę ir dvasinę Lietuvos kultūrą tamsiausią jos valandą. Kaip meno kūriniai fotografijos liudija negailestingą modernųjį XX amžių užfiksuotą archajiškos asmenybės akimis“.  

Petras Velička gimė 1911 metais Pakalniškiuose, Veliuonos valsčiuje. Po mokyklos baigimo Kaune studijavo inžinerijos mokslus, redagavo mėnesinį žurnalą „Aš esu visur“. Gyvendamas laikinojoje sostinėje susidomėjo fotografija, o pas žinomą to meto geografą ir fotomėgėją prof. Steponą Kolupailą mokėsi technikos bei meno paslapčių. 

Fotografo aukso amžius – tai penktasis–šeštasis XX amžiaus dešimtmetis, kuomet jis visa galva pasinėrė į fotografiją, o turėdamas daugiau laisvo laiko reguliariai iš Kauno važiuodavo Klangių–Veliuonos–Dubinskių keliais, lankydamas savo artimuosius bei giminaičius ir tokiu būdu įamžinęs to meto žmones bei kasdienybę. 

Savo fotografijų kolekciją jis pildė įsimintinais žmonių portretais, buities darbais ir artimųjų sueigomis, kurias senu papratimu lydėjo ir būtinoji dalis – nuotraukos atminčiai.  

Tačiau, pasak A.Kreugerio, šiose iš pažiūros idiliškose kompozicijose iš tiesų nėra jokios nostalgijos. „Tai, ką šiuolaikinis žiūrovas galėtų ilgesingai prisiminti galvodamas apie praeities kaimą, jau buvo ištrinta iš šių kaimiečių gyvenimo, kai fotografas kūrė savo stabilias kompozicijas“. 

Pokario tikrovę liudija ne tik P.Veličkos įamžinta to meto buitis, įvairūs laiko ženklai bei susirūpinimo išvagoti žmonių veidai, bet ir detalūs fotografijų aprašai, kurie gan tiksliai įvardija tą metą: „Juozas ir Antanina Veličkai skaičiuoja prievolių sovietų valdžiai kvitus, 1949 m.“, „Tėvukas dar ne „kolchoze“. Paskutinis ruduo. Savais arkliais savą žemę aria, 1949 m.“, „...šie vaikai buvo labai gabūs įvairiems darbams, nagingi, išardę ne vien pokario miškuose rastą granatą“ ir t.t. 

Šie asmeniniai dokumentai buvo skirti išimtinai šeimos ir artimųjų istorijai ir iki pat XXI amžiaus pradžios, kuomet pasirodė P.Veličkos fotografijų albumas bei buvo surengtos pirmosios jo darbų parodos, pragulėjo šeimyniniuose albumuose ir neišėjo toliau už namų sienų. 

Tačiau laikas fotografijai suteikia papildomų sluoksnių, už kasdienybės detalių ir buities smulkmenų išryškindamas praeitin nugrimzdusias emocijas ir nebylius pasakojimus.  

Neabejotinai šios fotografijos yra ne tik tuomet dar visai neseniai praūžusių okupacijų, karo bei pokario tragedijų atspindys – jose justi ir gerokai ankstesnio laiko – prieškario – atšvaitai, gal tik paskutiniai šviesos blyksniai, įamžinti ir darbuose tokių Lietuvos fotografų kaip Balys Buračas, Vytautas Augustinas, Kazys Daugėla, Vytautas Stanionis. 

Fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo teigimu, kūrybinė ir techninė P.Veličkos nuotraukų kokybė liudija tarpukario Lietuvos fotografijos išaugimą, o kartu šiame palikime galima įžvelgti ir vėlesnių kartų fotomenininkų, tokių kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, kūrybos daigų.

Būdamas 40-ies P.Velička sukūrė šeimą, persikraustė į Vilnių, o gimus vaikams pradėjo statytis namą, todėl fotografija pasitraukė į trečią ar net ketvirtą planą. Pasak fotografo sūnaus Algio Veličkos, tėvas darbavosi po dvidešimt valandų per parą – dienomis „Vagos“ leidykloje, kur dirbo vyriausiuoju redaktoriumi vaikų ir jaunimo skyriuje, o naktimis pats imdavosi vertimų: daugiausia iš rusų kalbos vertė Jules‘o Verne‘o, Mayne Reido ir kitų jaunimo pamėgtų autorių kūrinius.  

Ir nors vėlesniais metais fotoaparatas visada būdavo po ranka, tačiau daugiausia laiko fotografavimui P.Velička galėjo skirti per atostogas ar trumpų savaitgalio kelionių metu. „Kai baigėsi kokybiškos „Agfa“ medžiagos, kurias tėvas turėjo išsaugojęs dar iš prieškario laikų, jis nusipirko kelis sovietinius fotoaparatus bei juostų ir toliau fotografavo, ryškino bei spausdino savo nuotraukas. Pamenu ir medinį stovą, kuris visada nuguldavo automobilyje tarp mūsų daiktų. O ruošiantis kelionėms pas giminaičius, kuriuos prieš metus buvo fotografavęs, jis užsidarydavo tamsiame kambarėlyje ir spausdindavo nuotraukas – lauktuvių giminaičiams“, – pasakojo fotografo sūnus Algis.  

Tarp gausaus pokario kaimo žmonių vaizdų archyvo P.Velička taip pat fiksavo ir kasdienį gyvenimą Vilniuje, savo keliones bei atostogų akimirkas Palangoje, kur su šeima kasmet važiuodavo ilsėtis pas jo seserį. Tai tartum tarpinėje būsenoje tarp kaimo ir miesto pakibusių žmonių istorijos, nepatekusios į to meto spaudos puslapius, todėl likusios asmeninių gyvenimų liudijimais.  

Šiais laikais iš giminaičių stalčių ištrauktos P.Veličkos nuotraukos gerokai papildo XX amžiaus Lietuvos fotografijos archyvą, įnešdamos dramatiškos šviesos ir istorinio virsmo, užfiksuoto žmogaus kasdienybėje, įspaudus.  

Fotografas P.Velička mirė 1991 metais Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.  

2002 metais Antano Sutkaus iniciatyva išleistas P.Veličkos fotografijų albumas „Fotografijos“ bei surengta ne viena jo darbų paroda.  

Nuotraukos Petras Velička iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė