Dubingių krašto metraštininkas Jonas Giedrys: „Fotografija – tai liudijimai iš praeities“ 

Mano pirmoji pažintis su fotografija prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje pokariu. Kaimynų berniokas turėjo fotoaparatą „Liubitel“, kurį karo metais už puslitrį samagono jo tėvas buvo įsigijęs iš laikinojoje Dubingių karo ligoninėje besigydžiusio rusų fotokorespondento. Ir ne tik fotoaparatą, bet ir chemikalų, popieriaus bei juostų. Kol tas fotografas gydėsi, kaimyno vaikiui davė ir pirmąsias fotografijos pamokas. O karui pasibaigus tas ir toliau savo malonumui fotografavo, ryškino juostas ir namuose spausdino nuotraukas. 

Su tėvais gyvenau netoliese, todėl bendravau su jaunesniais kaimyno vaikais, užsukdavau pas juos į svečius. Čia ir pamačiau jo darytas nuotraukas. Ir ne tik: kartais jis pasikviesdavo ir rodydavo, kaip maišomi chemikalai juostoms ir daromos nuotraukos. Šitaip manyje buvo pasėta fotografijos sėkla... 

1957 metais mokantis aštuntoje klasėje, į Dubingių mokyklą atvyko jaunas, entuziastingas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Boleslovas Juodzevičius. Netrukus jis pradėjo rengti jaunimo turistinius žygius po apylinkes, rinkti tautosaką, klausytis senų žmonių pasakojimų ir t.t. Jis turėjo ir nedidelį fotoaparatą „Smena“, tad suorganizavo didintuvą, kitas būtinas priemones ir mokyklos sandėliuke įrengė nedidelę fotolaboratoriją, kur mokė fotografijos paslapčių.

Pradžioje mūsų būrelis buvo gan nemažas, tačiau ilgainiui daugelis atkrito ir aš su mokytoju likome dviese. Dar tais pačiais metais, matydama didžiulį mano susidomėjimą, Naujųjų metų proga mama padovanojo man „Smena-2“, kainavusį 189 rublius. Iš laimės tada buvau devintame danguje! Šitaip būnant penkiolikos prasidėjo tikroji mano kaip fotografo karjera.

Tas fotoaparatas buvo nedidelis, tilpo į kišenę, tad kur tik eidavau – ten su savo „Smena“. Fotografavau viską, kas tik papuolė – Dubingių krašto gamtą, draugus, vietinius žmones. Juostos ir ryškalai buvo gan pigūs, tad galėjau sau fotografuoti į kairę ir į dešinę. Bet svarbiausia – man tai labai patiko, jaučiau didžiulį malonumą gaudyti kasdienio gyvenimo akimirkas.

Aktyviausi mano fotografavimo metai prabėgo gimtajame Dubingių krašte septintajame – aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Neturėjau jokių konkurentų – mokytojas B.Juodzevičius, kaip ir fotoaparatą „Maskva-2“ turėjęs buvęs mokyklos direktorius Statulevičius, beveik išvis nefotografavo, neturėjo tam laiko. O aš – grįžau iš mokyklos, paruošiau pamokas – ir einu grybauti, meškerioti, maudytis ar su draugais linksmintis. Ir visada – su fotoaparatu kišenėje... Juk maža kokį momentą pataikysi.

Netrukus vietiniai sužinojo, kad miestelyje atsirado jaunas fotografas, tad ėmė kviesti mane fotografuoti krikštynų, renginių mokykloje, portretų dokumentams, vestuvių bei laidotuvių. Beje, pastarųjų kaip tik ir buvo daugiausia. Po kelių dešimtmečių fotografavimo jos man buvo jau gerokai įgrisusios, tad labai apsidžiaugiau, kai perestroikos laikais atsirado pirmosios muilinės, o žmonės ėmė vis dažniau fotografuoti patys.

Užsakymų man netrūko, tačiau ne dėl pinigų tai dariau. Užtekdavo, jei sumokėdavo kapeikų už medžiagas – kad būsimiems darbams turėčiau arba naujai technikai, įdomesniam objektyvui pasitaupydavau. Nuotraukas spausdindavau daugiausia naktimis – namie dar nebuvo elektros, tai didintuvą buvau pasidaręs iš žibalinės lempos. Entuziazmo tuomet man tikrai netrūko...

Po mokyklos baigimo 1961-aisiais metus dirbau Dubingių kultūros centre. Čia išmokau demonstruoti kiną, statėme spektaklius bei organizavome įvairius renginius. Iš pirmos algos nusipirkau fotoaparatą „Zaria“ – supaprastintą „Fedo“ variantą, tačiau žymiai geresnį nei „Smena“. Tada jaučiausi kaip tikras ponas...

Su fotografija nesiskyriau ir sovietinėje kariuomenėje, kur tarnavau trejus metus nuo 1964 m. Mokomajame dalinyje kaip tik buvo reikalingas fotografas, tad aš netrukus ten ir patekau. Gavau visą reikalingą techniką, kelis „Zenitus“, medžiagų, o klube buvo net atskira fotolaboratorija. Galiausiai čia net įsirengiau savotišką fotoateljė, kur fotografavau visus norinčius iš dalinio. Tačiau visa tai buvo laisvalaikiu.

Pagrindinis mano darbas – tai Gynybos ministerijos užsakymas fotografuoti senos laidos tankus, kurie tuomet buvo ruošiami konservavimui. Man buvo pavesta užduotis detaliai išfotografuoti visą šį procesą. Galiausiai pateikiau daugiau nei du šimtus nuotraukų, o už šį darbą užsitarnavau dešimties dienų atostogų.

Po kariuomenės su fotografija taip pat nesiskyriau. 1976 m. apsigyvenau Paberžėje, tačiau vis sugrįždavau pas tėvus į Dubingius, kurie buvo už keliasdešimties kilometrų. O čia  nuolatos buvau kviečiamas ką nors nupaveiksluoti. Ypač, kaip jau minėjau, populiarios buvo laidotuvės.

Ilgainiui ėmiau fotografuoti ir spalvotai, nors juodai baltos nuotraukos man visada buvo arčiau širdies. Žinoma ir gerokai pigesnės. Tuomet eidavau su dviem fotoaparatais – viename „Zenite“ spalvota, o kitame – juodai balta juostelė. Fotolaboratorijos atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo, iki tol visas nuotraukas ryškinau ir spausdinau pats.

Paberžės gamykloje turėjau nedidelę tam tikslui skirtą patalpą. Vietos nebuvo labai daug. Atspausdinęs nuotraukas jas atiduodavau žmonėms, o juostas – į vieną krūvą. Tuomet buvau visiškai kvailas: vieną dieną visą dėžę, apie tūkstantį juostų, nunešiau į katilinę ir jas sudegino. Tuomet tie negatyvai man buvo visiškai nereikalingi, nemaniau, kad kada nors šios nuotraukos bus vertingos ir svarbios.

Visiškai kitaip pradėjau žiūrėti jau šiais laikais, praėjus penkiems, šešiems dešimtmečiams nuo fotografijų padarymo. Žvelgi į nuotrauką, kurioje įamžintas jaunas, besišypsantis veidas ir žinai, kad tas žmogus jau miręs... Šie vaizdai sužadina brangius atsiminimus, nostalgiją... Šitaip fotografijose įamžinti žmonės ima kalbėti ir pasakoti apie tavo paties jaunystę bei praeitį. Tai, ką jau pats buvai pamiršęs... Su amžiumi visa tai tampa vertybe... O, kad būčiau tai žinojęs tuomet, kai nešiau tas juostas deginti...  

Vienas paskutinių ir didžiausių mano darbų buvo 1992–1993 metais daryti portretai naujiems lietuviškiems pasams. Tokių fotografavimų įvairiems dokumentams pasitaikydavo ir sovietmečiu, bet tąkart tai buvo masinis reiškinys. Maždaug per metus teko padaryti apie 3 tūkst. portretų. Tam tikslui Paberžės seniūnijos patalpose man net buvo išskirta salė, kurioje ir fotografavau. Vėliau tai tęsiau savo namuose – žmonės ėjo dieną, naktį. Kai ką iš šių portretų pavyko išsaugoti.

Šiandien žiūrėdamas į išlikusias savo fotografijas galvoju: juk žmogaus gyvenimas yra tartum filmas – lekia nesustabdomas. O nuotraukos – tai trumpos akimirkos, ištrauktos iš to nuolat kintančio vaizdų srauto. Tai sustabdyta mūsų praeitis. Argi senovės žmonių piešiniai ant urvų sienų, kuriuose vaizduojamos scenos iš medžioklės, nebuvo tokios pat sustabdytos gyvenimo akimirkos? Senovės žmonių liudijimai ateičiai...  

Nuotraukos Jonas Giedrys

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė