Dusetiškės Normantės Ribokaitės fotografijose – nepakartojamos kraštiečių gyvenimų akimirkos
Nuo mažų dienų augau gamtos apsuptyje, buvau judrus vaikas. Vėliau mokiausi Dusetų Kazimiero Būgos mokykloje (dabar gimnazija) klasėje su sustiprintu dailės mokymu. Taip pat žavėjausi gimnastika, ieškodavau fotografijų su šia sporto šaka, kolekcionavau knygas ir albumus. Manau, tai ir buvo mano pirmieji žingsniai į fotografijos pasaulį.
Mano pirmasis fotoaparatas buvo „Smena“, kuriuo fiksavau savo tėvelius, draugus, giminaičius, augintinius ir aplinką. Iš pradžių dalyvavau rajoninio laikraščio „Zarasų kraštas“ skelbtuose fotografijos konkursuose, vėliau jėgas išbandžiau respublikinės spaudos konkursuose, galiausiai, natūraliai, kelias atvedė ir kitus Lietuvoje organizuojamus fotografijos konkursus bei parodas.
Myliu fotografiją, man patinka pats kūrybinis procesas ir ieškojimai. Anksčiau fotografijoje labiau domino vienokie dalykai, tačiau laikui bėgant matymas ir supratimas keitėsi. Tačiau svarbiausia, kad nuotrauka kalbėtų, o žiūrovas joje įžvelgtų fotografo perteikiamą pasakojimą, idėją, istoriją. Bet kuriame fotografijos žanre mane labiausiai žavi netikėtai pagautos akimirkos.
Kadangi gyvenu šalia Sartų ežero, labai vertinu gamtos grožį ir mane supančią aplinką. Esu gamtos žmogus, tad ir mano kadrus padiktuoja pati aplinka bei įvairios situacijos. Štai kodėl savo archyve turiu nemažai gamtiškų fotografijų: man patinka peizažas, žavi žiemos, šerkšnų grožis, natūros minimalizmas. Karts nuo karto pasižvalgius po kojomis randu gamtos sukurtų įvairiausių figūrų, o kūrybinio montažo įkvėpta mintyse sudėlioju vienokią ar kitokią dėlionę.
Taip pat esu sukūrusi seriją su žirgais, kurią pavadinau „Sartų žirgai“. Žirgus myliu nuo mažumės. Daug metų ir laiko praleidau Dusetų apylinkėse fotografuodama šiuos nuostabius gyvūnus.
Patinka ir reportažas bei aktas: nemažai metų fotografuoju save pačią. Apskritai, fotografuoju viską, kas įdomesnio ir keistesnio pakliūva į mano akiratį.
Visada patiko fotografuoti ir žmones. Žmones, atsidūrusius kiek netikėtose gyvenimiškose situacijose, šventėse bei gyvenančius kasdienėje savo aplinkoje. Esu sukūrusi seriją „Kraštiečiai“, o šių darbų parodos rodytos ne tik Lietuvoje, tačiau sėkmingai keliauja ir po užsienį. Šioje publikacijoje kaip tik ir galima išvysti dalį šios serijos darbų.
Nuomonių ir supratimo apie žmogaus fotografavimą viešose erdvėse yra įvairių. Vieni labai noriai, o kiti atsargiai žiūri į žmogaus fotografavimą bei jo rodymą parodose bei žiniasklaidoje. Kad ir kaip į tai žiūrėtume, visų pirma, tai yra fotografo ir žmogaus susitarimo reikalas.
Su džiaugsmu ir begaliniu įdomumu žiūriu istorines fotografijas, kuriose matyti ankstesnių laikų žmonių gyvenimas, jų buitis ir aplinka. Žmogaus gyvenimas, koks jis bebūtų, yra vienintelis ir nepakartojamas – kaip ir kiekviena fotografinė akimirka...
Nuotraukos Normantė Ribokaitė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė