ELTA telegramų agentūrai vadovavusi Magdalena Avietėnaitė – viena tarp 32 Europos vyrų

Magdalena Avietėnaitė – įtakingiausia tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo dalyvė moteris. Tik vyrų dominuojama diplomatinė tarnyba sustabdė ją nuo kilimo karjeros laiptais ir didesnės šlovės. Net ir istorikai pripažįsta, kad naujausiųjų laikų istorijoje M.Avietėnaitė vis dar nesulaukė tokio dėmesio, kokio nusipelnė jos darbai ir pastangos Lietuvos labui.

M.Avietėnaitė dar būdama šešerių metų su tėvais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Išvykti privertė sudėtingos ūkininkavimo sąlygos ir tikėjimas, kad Amerikoje pavyks sukurti naują gyvenimą. Avietėnai apsistojo Masačusetso valstijoje, netoli Bostono miesto. Ten jiems gimė ir antroji dukra – Izabelė.

Magdalena augo ir brendo amerikietiškoje aplinkoje, kur mergaitėms buvo kiek lengviau atskleisti savo intelektualinius sugebėjimus. Prie dukrų išsilavinimo daug prisidėjo ir tėvas Adomas. Lietuvoje jam teko dirbti kaimo mokyklos daraktoriumi, prisidėti prie uždraustos lietuviškos spaudos platinimo. Jis gana greitai suprato, kad išsilavinimas taps dukrų keliu į sėkmę naujoje amerikietiškoje aplinkoje.

Magdalena išsiskyrė iš kitų vaikų savo gabumais ir su pagyrimu baigė Vusterio mokyklą. Vietinės parapijos kunigas, matydamas jaunos merginos talentą, perspėjo A.Avietėną, kad šis „padarysiąs nuodėmę, jei neleis savo dukros į aukštesnius mokslus“.

Tik dešimtus metus Amerikoje gyvenantys Avietėnai užstatė savo namą ir surinko pinigus, kad išleistų Magdaleną studijuoti į prestižinį Ženevos universitetą Šveicarijoje. Ten ji pasirinko literatūros ir filosofijos studijas.

Ženevoje M.Avietėnaitė susipažino su didžiąja savo gyvenimo meile – rumunų aristokratu Mihai Serbanu de Cernesti. Žemės ūkio mokslus studijavęs ir agronomijos profesoriumi tapęs rumunas norėjo vesti išskirtinio proto ir grožio lietuvaitę, tačiau 1914 m. vasario mėnesį diplomą gavusi Magdalena sugrįžo į JAV.

Jų planuose buvo bendras gyvenimas Europoje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas išskyrė porą ir nubloškė į skirtingus pasaulio kraštus.

Lietuvos informacinėje diplomatinėje tarnyboje įsidarbino trys Amerikos lietuviai – M.Avietėnaitė, Bronius Balutis, Tomas Naruševičius.

Greitai pastebėję M.Avietėnaitės talentą ir aštrų protą kolegos ją užvertė darbais, kurie nebuvo pažymėti skambiais titulais, tačiau statė į bėgius visą Lietuvos valstybės diplomatijos traukinį. Nuo 1920 metų Magdalena ėjo užsienio reikalų ministerijos, šifruotojos, slaptojo archyvo tvarkytojos, konfidencialiosios sekretorės pareigas.

1924 metais jai buvo patikėta perimti Juozo Ereto įkurtos ELTA Lietuvos telegramų agentūros vadovės pareigas. M.Avietėnaitė reorganizavo ir modernizavo agentūros darbą.

Nupirko radijo aparatą, kuris transliavo užsienio radijo stočių žinias, kurios būdavo išverčiamos į lietuvių kalbą. Žymiai pagerino naujienų turinį. Pati puikiai mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų kalbas, tad dažnai sėsdavo ir surašinėdavo svarbius tekstus, matydama, kad be jos niekas negalės greitai ir kokybiškai atlikti užduoties. Tiesa, visą tą laiką jai teko kovoti su tyliu vyrų nepasitikėjimu ir nenoru pripažinti jos autoriteto.

M. Avietėnaitės situacija buvo unikali ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Moters vadovavimas tokiose atsakingose pareigose buvo suvokiamas kaip atrakcija ar ekscentriškas nesusipratimas. 1924 m. Berne (Šveicarijoje) vykusiame Europos telegrafų agentūrų (tuometinių naujienų agentūrų versijų) susitikime Magdalena nuotraukoje buvo viena tarp 32 vyrų.

1926 metais Užsienio reikalų ministerija paskyrė Magdaleną Spaudos biuro vadove. 1938 metais šis biuras buvo perorganizuotas į Spaudos departamentą, tačiau Magdalena liko nepakeičiama vadove.

Lietuvos politinis elitas norėjo pateikti kuo daugiau naujienų užsieniui ir reklamuoti Lietuvos pasiekimus. Visų akys krypo tik į M.Avietėnaitę. O ši viena užkūrė Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.

Tarpukario fotografas Vytautas Augustinas pasakojo, kad būtent M.Avietėnaitė organizavo nuotraukų iš Lietuvos parodas. Dažnai pati nurodydavo vietas, kurias reikėtų nufotografuoti, skolindavo savo tautinius drabužius merginoms, kurios norėdavo pasipuošti ir gražiai atrodyti nuotraukose.

M.Avietėnaitė pati vykdavo, pristatydavo ir organizuodavo parodas Ispanijoje, Belgijoje, Švedijoje, Danijoje, JAV. Rašydavo ir publikuodavo informacinius leidinius įvairiosiomis temomis. Jos literatūrinis ir filosofinis išsilavinimas leisdavo greitai perprasti temą, analizuoti ir perteikti informaciją.

Magdalenos užsienio ryšių tinklas ir pagarba jai buvo tokia plati, kad jos veiklą stebintys Lietuvos diplomatijos vyrai pradėjo svarstyti apie tiems laikams sunkiai tikėtiną sprendimą – skirti ją Lietuvos pasiuntine užsienio valstybėje. Ambasadoriaus rolė tais laikais net ir labiausiai demokratiškose valstybėse buvo vyrų prerogatyva.

Istoriko Vytauto Žalio parengtoje Lietuvos diplomatijos istorijoje (1925–1940 m.) rašoma apie šią diskusiją.

1930 m. liepos 26 d. tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius iškėlė idėją, kad M.Avietėnaitė galėtų užimti pasiuntinio pavaduotojo pareigas Romoje, Londone ar Vašingtone. Šiuo sprendimu jis pasidalijo su įtakingais diplomatijos tarnybos atstovais – Petru Klimu (Paryžiuje), Kaziu Bizausku (Londone), Vaclovu Sizdikausku (Berlyne), Broniumi Dailide (Rygoje) ir kitais.

Tokie laiškai beveik visada sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo. Prieštarauti ministro pozicijai būtų prasto tono ženklas. Bet šį kartą kai kurie diplomatai nebeišlaikė ir pademonstravo savo pasipiktinimą. Griežčiausiai į D.Zauniaus siūlymą sureagavo nepriklausomybės akto signataras ir ambasadorius Jungtinėje Karalystėje K.Bizauskas.

Jis pabrėžė, kad britų diplomatijos istorijoje nėra tokių atvejų, kad moteris užimtų tokį aukštą postą. „Paskyrimas moters pasiutinybės sekretoriumi mūsų užsienio tarnyboje būtų sensacija, kuri rastų vietos viso pasaulio laikraščiuose“, – savo atsakyme pastebėjo jis.

K.Bizauskas siūlė kreiptis į pačių britų užsienio reikalų ministeriją ir išsisaiškinti poziciją bei grubiai pridūrė, esą, „jei jau yra toks didelis noras skirti tą moterį į atstovybę užsienyje“.

Ambasadorius Latvijoje B.Dailidė savo atsakyme buvo lakoniškas, tačiau taip pat leido suprasti, kad užsienio tarnyba yra „tik vyrų reikalas“. „Pasiuntinybės sekretoriui tenka atlikti daug delikačių misijų, kurias tik vyrai gali atlikti“, – pažymėjo jis.

Sulaukus tokio pasipriešinimo iš vyrų diplomatinėje tarnyboje, M.Avietėnaitės karjerai kelias buvo užkirstas. Magdalena puikiai atliko savo darbą, tačiau neturėjo galimybės įrodyti talento aukščiausiame diplomatijos lygmenyje.

Didžiausiais jos pasiekimais Lietuvos viešųjų ryšių ir įvaizdžio formavimo kampanijoje galime laikyti 1937 ir 1939 metų pasaulines parodas. 1937 m. parodoje Paryžiuje, pavadintoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame pasaulyje“, M.Avietėnaitės atrinkta ekspozicija triumfavo, susirinkdama keletą didžiųjų prizų ir 58 mažesnius.

1939 metais pasaulinėje parodoje „Rytojaus pasaulis“ Niujorke Lietuvos pristatymo generalinė komisarė sulaukė net paties Niujorko mero apdovanojimo. Jai įteiktas parodos aukso medalis ir Niujorko miesto garbės piliečio vardas. Lietuvos pasirodymas parodoje buvo plačiai aptarinėjamas Amerikos spaudoje, o pačios M.Avietėnaitės verstas bukletas, trumpai supažindinantis su Lietuvos istorija ir kultūra, sulaukė didelio populiarumo.

Už nuopelnus Lietuvai ji gavo Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio apdovanojimą, o Prancūzijoje – garbės legiono IV laipsnio ordiną.

Darbui savo gyvenimą pašventusi M.Avietėnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos istorijos, knygų mėgėjų draugijų veikloje, vadovavo Lietuvos skautų sąjungai, Lietuvos kanklininkų draugijai. Laisvalaikį skirdavo knygoms, teatrui ir muzikai.

Sesei Izabelei nusprendus mokytis dainavimo Vokietijos muzikos mokykloje, ji skyrė asmenines lėšas, kad užtikrintų jos patogų gyvenimą ir mokslus. Vėliau padėjo sesei auginti jos vaikus ir tapo dukterėčios Valentinos krikšto mama. Pati po meilės rumunų aristokratui kitos gyvenimo meilės nebesurado.

1941 m. birželio 14 dienos trėmimų metu sovietai ištrėmė jos sesers Izabelės šeimą su dviem mažamečiais vaikais.

Nacių okupacijos metais M.Avietėnaitė aktyviai priešinosi ir kitam okupaciniam režimui. Bendradarbiavo rezistenciniame laikraštyje „Į laisvę“, rašė jam straipsnius. 1944 m. vasarą, frontui priartėjus prie Kauno, Magdalena pasitraukė iš Lietuvos. Savo turtą sutalpino į vieną per pečius permetamą kuprinę.

Iki 1947 m. ji glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, veikusio užsienyje, generaline sekretore. 1947 m., savo bičiulės, buvusio ambasadoriaus ir ministro Petro Klimo žmonos pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, o iš čia 1949 m. išvyko atgal į JAV.

M.Avietėnaitė Amerikoje vėl įsitraukė į lietuvišką veiklą. Buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) politinės komisijos nare, vertė į anglų kalbą visus šios organizacijos rengiamus dokumentus. 1949–1952 m. dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, paskui metus dėstė sociologiją Anhersto kolegijoje. Paskutinė jos darbo vieta – Šv.Širdies kolegija Manhatonvilyje. Joje mokėsi JAV elito atstovų dukros – Johno Kennedy motina, dvi jo seserys.

M.Avietėnaitė kolegijoje dirbo bibliotekininke-konsultante. Kaip itin išsilavinusi ir maloni darbuotoja buvo labai vertinama, ir po 13 metų, atėjus pensijos amžiui, Magdalenai buvo pasiūlyta dirbti dar 7 metus, kas JAV daroma tik išimtiniais atvejais.

Išėjusi į pensiją, Magdalena apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visą gyvenimą JAV nebuvo apleidusi. Kiek leido kuklūs finansiniai ištekliai, rėmė lietuviškas organizacijas.

Daugiausiai nerimo gyvenimo gale jai kėlė sesers šeimos likimas. Kai po šešiolikos tremties metų Izabelė su vaikais grįžo į Lietuvą, seserys susirašinėjo. Magdalena visomis išgalėmis bandė paremti sesers šeimą materialiai.

M.Avietėnaitė mirė 1984 m., eidama 93-iuosius metus, nesulaukusi antrojo Lietuvos atgimimo. Ji palaidota Putname, vienuolyno kapinaitėse.