Gimė: 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Tėvas – dvarininkas bajoras Juozas Povickas, motina – Antanina Ona Liutkevičiūtė, sesuo – Juzefa Povickaitė-Okuličienė.
Mokėsi: 1885–1889 m. Kauno „Marinskaja“ mergaičių gimnazijoje, iš kurio už streiko organizavimą iš priešpaskutinės klasės pašalinta. 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Metus studijavo Varšuvoje privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose istoriją bei prancūzų kalbą.
Gyveno: Ukmergėje, Vilniuje, vėliau – Kaune.
Mirė: 1945 m. spalio 21 d. Kaune, palaidota Troškūnuose, Anykščių rajone.
Neįvykę pirmi Felicijos Bortkevičienės kartai: netapo nei prezidente, nei ministre
Lietuva pirmą prezidentę moterį galėjo turėti dar 1926 metais. Tuomet į šias pareigas pretendavo net dvi moterys: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė. Tačiau jauna valstybė, ką tik atšventusi 8-ąsias Valstybės atkūrimo metines, tam dar nebuvo pasiruošusi – abi moterys tegavo po vieną balsą. Nugalėjo tuomet su 50 balsų Kazys Grinius. Bet ir netapusi prezidente F.Bortkevičienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Felicija Bortkevičienė užėmė ypatingą vietą kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, nors ir nepateko tarp tų vyrų, kurie pasirašė Vasario 16-osios aktą. O ir po to ji dirbo daug ir aktyviai, tam aukodama savo asmeninį gyvenimą, atiduodama neretai paskutines santaupas.
Svarbi, bet pamiršta
Ši neeilinė moteris – visuomenininkė, knygnešė, labdaringos veiklos organizatorė, politikė, leidėja vyrų pagarbą buvo išsikovojusi gerokai iki Lietuvai atkuriant Valstybę. Tačiau šiandien mes apie ją žinome labai mažai. Kodėl?
„Norėčiau pradėti nuo tokio vieno epizodo, – pokalbį apie F.Bortkevičienę pradeda Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Artūras Svarauskas. – Kai Felicija Bortkevičienė mirė (1945 metų spalio 21 d. Kaune, Sovietinėje Lietuvoje), ji buvo pašarvota vietoje, reprezentuojančioje jos viso gyvenimo veiklą, – „Varpo“ spaustuvės salėje, ten artimieji, bendražygiai atėjo palydėti jos į paskutinę kelionę. Visą procesą sekė NKVD ir laidotuvės vyko labai greitai, buvo liepta viską daryti be jokių ceremonijų, net sunkvežimis įvažiavo į tarpuvartę, karstą įdėjo ir išvežė į Anykščių rajoną. Taip tyliai... Apie jos laidotuves nieko beveik nebuvo žinoma, kad tik kokie neramumai, manifestacijos neprasidėtų.
Šitas epizodas iliustruoja viso F.Bortkevičienės gyvenimo veiklą: tyliai, lyg jos niekur nėra. Ir žinome apie ją mes taip mažai, nes ji veikė labai daug ir visur, bet buvo tas žmogus pagal savo charakterio savybes, kuris niekur nenorėjo būti dėmesio centre. Dabartiniais terminais kalbant, nemėgo savęs reklamuoti.“
Knygoje apie F.Bortkevičienę „Aplenkusi laiką“ Liudas Subačius irgi mini šias laidotuvių aplinkybes. Taip pat – tai, kad prie karsto buvo perskaitytas artimos Felicijos bičiulės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės jai parašytas eilėraštis:
Žemės druska Tu ir gintaras buvai
mums ir būsi,
Sąžinės balsas buvai Tu ir būsi,
parodžiusi darbo
Pavyzdį didį ir šventą, kaip turi žmogus
gelbėti žmogų
Motinos meilės sparnais Tu priglaudusi
vargšą visokį
Lig paskutinės gyslelės savo dovanojai
Tėvynei,
Gintare jūros ir žemės druska,
Dėkui Tau, Dėkui Tėvynės dukra!
Kilusi iš lenkiškai kalbėjusių lietuvių bajorų
Felicija gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, bajorų Juozo ir Antaninos Onos Povickų šeimoje. Tėvas buvo Vilniaus advokato sūnus, studijavęs teisę, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė, pragyvenimui užsidirbdavo nuomodamas dvarus. Vos gimus Felicijai tėvai persikėlė į Ukmergės apskrityje buvusį Antakalnio dvarą, kur gimė Felicijos sesuo ir brolis. Ir čia tėvui nesisekė, tad įsidarbino antstoliu Ukmergėje, paskui dirbo banke.
Mama irgi turtų neturėjo. Jos tėvo Hilaro Liutkevičiaus dvaras po 1863 metų sukilimo buvo konfiskuotas ir parduotas, o jis pats kartu su dviem sūnumis atsidūrė Sibire. Jo brolio likimas dar liūdnesnis – garsus 1863 m. sukilimo „Žalgirio“ būrio vadas buvo nušautas.
L.Subačius savo knygoje apie F.Bortkevičienę „Aplenkusi laiką“ rašo ir apie tėvo pusbrolį Siesickį, kuris buvo ištremtas į Sibirą kaip 1863 m. sukilimo dalyvis. Grįžęs iš tremties apsigyveno Varšuvoje, tačiau slapta atvykdavo į Lietuvą. „Suaugusieji diskutuodavo vakarais, užsidangstę langus, kad niekas nepamatytų neleistinai atvykusio svečio. Jiems kalbant vaikams buvo draudžiama būti kartu, tačiau F.Povickaitė pasislėpdavo už lovos ir klausydavo slapta“, – knygoje „Istoriografo užrašai“ rašiusį Julių Būtėną cituoja L.Subačius.
Šeimoje kalbėta lenkiškai, nes Juozas Povickas laikėsi aristokratiškų principų ir, nors pozityviai žiūrėjo į lietuvių kalbą, pats nemokėjo nė žodžio. Antanina Povickienė savo ruožtu buvusi tikra, kad lietuvių kalbą išmokti reikia. Vis dėlto abu tėvai save tapatino su lietuvių bajorais, kalbančiais lenkiškai.
Felicijos sesuo Juzefa Okuličienė atsiminimuose rašė: „Tėvas neniekino lietuvių kalbos, nes buvo per daug protingas, per daug gerbdavo kitų įsitikinimus. Savo pažiūromis vienok buvo aristokratas. Motina atbulai buvo demokratė ir tvirtindavo, kad mes visi turime išmokti lietuvių kalbos, taikinties prie žmonių, o ne žmones lenkti prie savęs.“
Maištinga nuo vaikystės
Po 1863 m. sukilimo carinė administracija stengėsi galutinai įtvirtinti savo valdžią, tad mokyklose mokyta rusų kalba, o bažnyčios verstos cerkvėmis. Povickai vaikus pirmiausia mokė namuose, vėliau leido į gimnaziją Kaune. Čia Felicija ėmė rodyti savo maištingą charakterį – 1889 m. panaikinus privilegiją katalikėms mergaitėms per šventes melstis ne cerkvėje, o bažnyčioje, kartu su draugėmis verčiamos eiti į cerkvę pabėgo. Tąkart bausmės nesulaukė, tad po kelių mėnesių atsisakė vėl.
„Felicija, kaip organizatorė, ir dar penkios dalyvės (tarp jų ir jaunesnioji jos sesuo Juzefa) buvo pašalintos iš priešpaskutinės gimnazijos klasės. Toks buvo pirmas dar ir šešiolikos metų nesulaukusios Felicijos konfliktas su valdžia“, – knygoje „Aplenkusi laiką“ rašo L.Subačius.
Gimnaziją Felicija baigė Vilniuje. Tada metus studijavo Varšuvoje, slaptuose Moravskos kursuose, kuriuos susekusi policija uždarė. Teko grįžti į Ukmergę, kur padėjo tėvui banke.
Tėvų namuose Felicija susipažino su Jonu Bortkevičiumi, tėvų ekonomo sūnumi, kuris, nepaisant Povickų giminės prieštaravimų, 1899 metais tapo jos vyru. J.Būtėnas, parašęs apybraižą apie F.Bortkevičienę „Gyvenusi kitiems“, pabrėžė vyro Jono indėlį formuojant tuomet dar būsimosios žmonos pasaulėžiūrą. Tą pastebi ir jos sesuo Juzefa savo atsiminimuose. Tik šeimyninė laimė trūko neilgai, Jonas mirė 1909 metais.
Peterburgo technologijos institutą baigęs inžinierius J.Bortkevičius tuo metu dirbo Vilniaus įgulos karinės intendantūros fabrike, tad pora persikėlė gyventi į sostinę. Čia prasidėjo jau kitoks Felicijos gyvenimas – kupinas visuomeninės veiklos, lietuviškumo puoselėjimo ir politinės veiklos. Ji buvo pirmoji moteris (apie 1900 m.), lygiomis teisėmis dalyvavusi slaptuose „Apaštalų kuopos“ pasitarimuose.
Vienas iš jos veiklos tuo metu akcentų – uždraustos lietuviškos spaudos gabenimas į Vilnių. Lietuviška spauda ji rūpinosi dar gyvendama Ukmergėje. Sesuo Juzefa Okuličienė savo prisiminimuose tai patvirtino: „Pasidarydavo nemaži pundeliai uždraustų raštų, kuriuos reikėjo iki tam tikro laiko slėpti. Kad geriau paslėptume, sudėdavome į blėkinę ir užkasdavome žemėje, gėlyne.“
Vilniuje Felicija organizavo „Varpo“, „Ūkininko“, „Naujienų“ gabenimą iš Rytų Prūsijos. Laikyti tą literatūrą reikėjo geros slėptuvės, o ją įrengti – fantazijos. Neatrodo, kad F.Bortkevičienė jos stoka galėtų skųstis: 1902 m. po Šv. Mykolo bažnyčios remonto daug spaudinių slėpta už altoriaus įrengtoje slėptuvėje.
„Neatsimenu kelintais metais, bet XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje teko man viešėti netoli Ukmergės pas vieną dvarininkę. Dukters miegamajame po lova matau guli didelis, kampuotas, labai įtartinas maišas. Klausiu, kas jame yra. Ji juokdamasi atsakė: „Kontrabanda“, – iš aplinkinių kaimų surinktos maldaknygės. Šiandien turi ateiti moteris atsiimti, nes pavojus jau praėjo, jau apie gerą savaitę ramu, nematyti ruskių. Moteriškė greitai atvyko ir atsiėmė savo lobį. Aš su ja ilgokai pasikalbėjau. Tai, kaip ji pergyveno tą atsitikimą, padarė man visam gyvenimui neišdildomą įspūdį ir paskatino stoti į kovotojų už lietuvystę eiles. Kai ji pradėjo pasakoti apie kratų eigą, nuo jos veido staiga nukrito indiferentiškumo kaukė, veidas pasidarė tiesiog įdvasintas, akys blizgėjo, ir jose švytėjo džiaugsmas, kad surado inteligentę, kuri jautė kovos reikalingumą, sugebėjo ir nebijojo padėti“, – F.Bortkevičienės žodžius laikraščio „XXI amžius“ straipsnyje „Tapusi pasiaukojimo dėl kitų simboliu“ cituoja Vilmantas Krikštaponis.
Panaikinus spaudos draudimą, F.Bortkevičienė neslėpė džiaugsmo: „Tai buvo visuotinis džiaugsmas, kad maža tauta nugalėjo galingą caro valdžią, nes visi žinojome, kad tas nusileidimas buvo lietuvių tautos iškovotas.“
„Cicilikų motina“
1902 m. spalį įkūrus Lietuvos demokratų partiją Felicija tapo jos Centro komiteto nare, aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose, tuomet jai prilipo „cicilikų motinos“ pravardė. Revoliucija atvėrė kelią idėjai surengti lietuvių suvažiavimą Vilniuje, į jo organizacinį komitetą įtraukta ir Felicija. Didysis Vilniaus Seimas surengtas 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis
Dar vienas ryškus F.Bortkevičienės veiklos akcentas iki Lietuvą paskelbiant nepriklausoma valstybe buvo jos labdaringa veikla. Neturtingų moksleivių šelpimo organizacija „Žiburėlis“, politinių kalinių carinės Rusijos laikais globa per „Kankinių kasą“, „Lietuvių globa“ rėmusi Mažosios Lietuvos gyventojus, ištremtus į Rusijos gilumą prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Ir tai dar ne viskas.
„Felicija pati buvo liberalių pažiūrų, kai kada net vadinta „cicilikų motina“ – suprask, cicilikai tai tie laisvamaniai, liberalių pažiūrų. Bet ji, rizikuodama savo gerove, padėjo visų politinių, ideologinių pažiūrų nuskriaustiesiems, tiems, kuriems tos pagalbos reikėjo, – apie visuomeninę F.Bortkevičienės veiklą sako istorikas A.Svarauskas.
Caro valdymo laikotarpiu, XX a. pradžioje, iki Spaudos atgavimo ji rūpinasi lietuviškos spaudos platinimu, slepia bažnyčiose, organizuoja vežimą. Dėl to nukenčia, yra baudžiama, įkalinama. 1919-aisiais, praėjus metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, užeinant bolševikams, kai atvyksta Vincas Kapsukas, ji nesitraukia į Kauną, lieka Vilniuje, čia organizuoja pagalbą nuo bolševikų nukentėjusiems žmonėms. Iš karto ji areštuojama bolševikų, kelis mėnesius kalinama, tik po to paleidžiama kartu su kitais lietuvių inteligentais.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje, gyvendama Kaune, padeda politiniams kaliniams. Neretai jie buvo komunistinių, radikalesnių pažiūrų, bet Felicija juos šelpė pinigais. Ne vienas jos amžininkas rašė: „Paleidžia politinį kalinį iš kalėjimo, tai jis pirmiausia beldžiasi į F.Bortkevičienės duris. Ji ištraukia litų, kiek turi dėžutėje, duoda sakydama: „Žmogus geras, kaip jis čia iš kalėjimo išėjęs, kur įsikurs.“
Aktyvi veikėja be postų
F.Bortkevičienė netapo Vasario 16-osios signatare, nors pripažįstama, kad ji to buvo verta. Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės aktas pasirašytas vien vyrų. Tačiau tų pačių 1918 metų gruodį jai atsivėrė kitos politinės karjeros galimybės – koalicinės vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius, vertindamas F.Bortkevičienės organizacinius sugebėjimus, buvo numatęs jai maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą.
Tik laikas moteriai ministrei buvo per ankstyvas tik ką susikūrusioje Lietuvos valstybėje. Lietuvos taryba mintį įvertino neigiamai ir M.Sleževičiui teko jos atsisakyti. Kaip savo knygoje rašo L.Subačius, Lietuvos tarybos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas pareiškė, kad „moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. (…) Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jo vardą.“
„Jos veikla labai reikšminga, bet nepasakyčiau, kad ji politikė. Į politiką ji pati nesiveržė, mąstė, kad daug svarbesni dalykai yra visuomenės organizavimas per tautinį susipratimą, per pagarbą vieni kitiems. Politinių epizodų jos istorijoje yra keli. Ji 1905-aisiais įsitraukia į Didžiojo Seimo organizavimą, dalyvauja jame. Antrasis – 1918 metų pačioje pabaigoje, kai Lietuvą krečia krizė, veržiasi bolševikai, tvyro chaosas, Vyriausybė traukiasi į Kauną, trūksta ministrų, Mykolo Sleževičiaus antrojoje Vyriausybėje F.Bortkevičienė yra pasiūloma kaip kandidatė į maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą. Ji jau turėjo užimti tą postą, bet čia jau suveikė tas konservatyvus požiūris, ypač vadinamųjų pažangiečių, Antano Smetonos kompanijos, kai kurie labai nustebo, kaip moteris gali būti ministrė, tad po tam tikrų debatų ji nebuvo paskirta“, – epizodą įvertino A.Svarauskas.
Po metų moterims suteikta visiška rinkimų teisė. O dar po metų, 1920 m., rinkimuose į Steigiamąjį Seimą F.Bortkevičienė kandidatavo tiek Valstiečių sąjungos, tiek Socialistų liaudininkų demokratų partijos sąrašuose, išrinkta pagal pirmosios sąrašą Marijampolės rinkimų apygardoje. Tačiau Felicija mandato atsisakė dėl „pareigų gausos ir didelio užimtumo“. Tik 1921 m. sausį, mirus kitam Seimo nariui J.Lukoševičiui, tapo Seimo nare.
Kažkokių ypatingų jos darbų Seime istorikai neišskiria. Ji dalyvavo rengiant kelis įstatymus, nepritarė Prezidento institucijos įteisinimui Konstitucijoje, nors šis sprendimas vis dėlto buvo priimtas.
1926 m. rinkimuose F.Bortkevičienė į Seimą jau nebuvo išrinkta. Bet tuomet ji išdrįso dar kartą mesti iššūkį kolegoms vyrams: dalyvavo prezidento rinkimuose kartu su G.Petkevičaite-Bite, K.Griniumi ir Antanu Smetona. Moterys palaikymo nesulaukė, kiekviena gavo po balsą, o prezidentu išrinktas K.Grinius. Beje, ir A.Smetona tegavo du balsus, kas vėliau nesutrukdė jam tapti šalies vadovu.
Teisė moterims balsuoti suteikta jau 1919 m., dvi moterys kandidatės į Lietuvos prezidentes 1926 m. Atrodytų, Lietuva moterų lygiateisiškumo klausimais gerokai aplenkė Vakarų Europos valstybes, tokias kaip Prancūzija ar Šveicarija, kur net balsavimo teisės moterys dar neturėjo. Tačiau A.Svarauskas pataria neskubėti daryti tokių išvadų:
„Realybė buvo truputį kita. Nereikėtų labai akcentuoti, kokie buvome pažangūs ir pirmaujantys Europoje. 1919 metais taip daug dėmesio buvo skiriama moterims konservatyvioje, katalikiškoje Lietuvoje, nes tuo laiku Lietuvos valstybės likimas dar buvo problemiškas, dar nebuvo aišku, ar valstybė apskritai sugebės išlikti. Nors vyko Nepriklausomybės kovos, didžiosios Europos valstybės Lietuvos nepripažino, todėl reikėjo konsoliduoti visą visuomenę.
Vienyti tautines mažumas, suteikti žydams tautinę nacionalinę autonomiją, įkurti gudų ministeriją. Reikėjo visus sluoksnius, kiek įmanoma, konsoliduoti, kad valstybėje nebūtų vidinio konflikto. Politikai atsižvelgė ir į tai, kad būtinai reikia suteikti moterims teisę balsuoti, kad būtų įtraukiamas šitas visuomenės segmentas į viešą politinį gyvenimą. Be to, Lietuva buvo katalikiška, pamaldi, o būtent provincijos, kaimo moterys buvo pagrindinės krikščionių demokratų ar katalikiškų partijų rinkėjos. Tad jie turėjo ir pragmatiškų tikslų suteikdami teisę balsuoti moterims.
Tiesa, F.Bortkevičienė buvo ne tokia, ji buvo liberalių pažiūrų moteris, pasisakiusi už moterų, visų žmonių teises, už visuomenės lygiavertiškumą.“
Susprogdinta spaustuvė
F.Bortkevičienė po šių rinkimų iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė, atsidėjo darbui „Varpo“ bendrovėje, kuri leido „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“. Direktoriavo, aktyviai domėjosi turiniu, net gyveno tame pačiame pastate, kur veikė ir spaustuvė. Šis laikas paženklintas ne tik malonių potyrių.
Štai 1923 metais, kai valdžioje buvo krikdemai, F.Bortkevičienė turėjo 16 bylų už valdžios kritiką. 1924 metais – 24, o 1925 metais, be bylų, ji dar 70 dienų pasėdėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. „Jai reikėjo už tą neva valdžios kritiką sumokėti po tūkstantį, du tūkstančius litų ne kartą“, – pastebi A.Svarauskas.
Rimčiausių pasekmių galėjo turėti 1927 m. kovo 11-osios nakties įvykis – nežinomi asmenys susprogdino „Lietuvos žinių“ redakciją ir spaustuvę, kurios buvo įsikūrusios Kaune, Laisvės al. 60. „Tai padarė dešiniųjų radikalai, voldemarininkams artimi veikėjai už tai, kad F.Bortkevičienė, liaudininkai kritikavo perversmą, nedemokratinį karininkų poelgį. Už tai buvo keršijama teroro aktu. F.Bortkevičienė nenukentėjo, bet viskas išsprogdinta. Tik jos pačios dėka labai greitai „Lietuvos žinių“ leidyba buvo vėl atgaivinta, jos organizaciniai sugebėjimai buvo puikūs, rado pinigų ir viską greitai atstatė, – apie šio laikotarpio išbandymus Felicijai pasakojo istorikas.
1936 metais, A.Smetona sugalvojo, kad vėl reikia Seimą šaukti. Jis turėjo tikslą parodyti visuomenei, kad jo valdymas yra demokratinis ir Seimą turėsime. Visi suprato, kad tie rinkimai tik priedanga. F.Bortkevičienė su kitais laikraščiais atsisakė dėti privalomuosius straipsnius, kur tarsi redakcijos lūpomis dėstyta oficiali valdžios pozicija, nors A.Smetonos režimas vertė juos publikuoti pirmuose puslapiuose. Jeigu nedėsi – bauda. Protestuodama prieš tai F.Bortkevičienė sustabdė kuriam laikui laikraščio leidybą, kad žmonės to neskaitytų ir netapatintų su „Lietuvos žinių“ pozicija ir gavo už tai baudą. Ji buvo nušalinta valdžios nurodymu nuo „Lietuvos žinių“ vyriausiosios redaktorės pareigų.“
Felicija buvo iš tų žmonių, kurie nesitaikstė prie jokios valdžios, tačiau nebuvo linkusi į radikalizmą. „Ji buvo nuosaiki, turėjo savo nuomonę, bet aršiai, radikalai neprotestavo. Tai toks santūrus, kultūringas ir labai sumanus protestas. Ne veltui ji buvo liaudininkams didžiulis autoritetas. Ji vadovavo visai liaudininkų organizacinei veiklai, sprendžiant problemas, per susirinkimus jos žodis beveik visada buvo paskutinis. Atrodo, smulki, neaukšto ūgio moterytė, kuri labai konservatyviai rengėsi, kaip pabrėžiama, vos ne XIX a. rūbais, bet turėjo tvirtą nuomonę“, – pastebi A.Svarauskas.
Sovietus jos asmenybė gąsdino
Sovietinės Rusijos, tada nacių okupacija F.Bortkevičienės irgi neprivertė ramiai gyventi. Nors jau sulaukusi garbaus amžiaus (1940 m. jai buvo 67-eri), Felicija įžvalgumo nepritrūko. 1941 m. rugsėjį laiške Amerikos lietuviams ji rašo: „Mums rodosi, kad visas amžius praslinko nuo Nepriklausomybės žlugimo.“
Komunizmo „privalumų“ F.Bortkevičienė neįžvelgė: „Viską, ką bolševikai skelbdavo, reikia atžagariai suprasti. Pradėkime nuo visuotinai nemokamo mokslo. Teisybė, jis buvo, bet tik saviems. (…) Darbininkai sukandę dantis turėjo tylėti, o kas murmėjo, tas atsidurdavo kalėjime ar buvo tremiamas į Rusiją. Neretai po nakties dingdavo žmogus, ne iš savo namo, bet kur nors iš gatvės. (…)
Jau nuo balandžio mėn. ėmė vis daugiau, ypač vokiečių parubežio, vežti vagonais vyrus, moteris su vaikais. Buvo baisu ir ne vienam ateidavo į galvą mintis, kad tokiu būdu išveš visus. Ir obalsis „į mišką“ rasdavo vis daugiau pritarimo. (…) Kantrybės taurę perpildė birželio 14, 15, 16 dienomis vykęs masinis lietuvių trėmimas. Nuo 4 val. nakties važinėjo sunkvežimiai iš namų pagal sąrašus rinkdavo žmones su šeimomis, vaikais. (…) Siunčiu tas žinias, kad tamstos žinotumėte, kas buvo.“
Tačiau ir karo metais ji gelbėjo kitus – žydus, pirmiausia mažus vaikus, lietuvius, suimtus nacių ar nukentėjusius nuo sovietų represijų. Kentėjo ir pati, nes 1944 m. grįžę sovietai ne kartą ją tardė, laikė uždarę kalėjime. Tai sveikatos F.Bortkevičienei nepridėjo.
Atsiminimais iš to laiko pasidalijo prezidento Kazio Griniaus sūnus Liūtas Grinius kultūros žurnale „Aidai“: „Nemažesnis sujudimas buvo pergyventas bolševikmečio pradžioje. Tiek metų kukliame namelyje išgyvenusi, Felicija Bortkevičiene buvo iš jo išmesta ir priversta kraustytis. Nepadėjo apeliacijos į Joną Šimkų, nepriklausomybės metais dirbusį „Lietuvos žiniose“, Michasę Meškauskienę ir kitus žinomus komunistinius ponus. Felicija Bortkevičiene buvo iškraustyta į „Varpo“ bendrovės kiemą, o paskiau apsigyveno pas mus. (...)
Vokiečių okupacijos metais Felicija Bortkevičiene vėl gyveno namelyje už „Varpo“ spaustuvės. Tekdavo jai kokį nors popierių pluoštą ar raštelį nunešti arba iš jos ką parnešti.“
Mirė Felicija Bortkevičienė 1945 m. spalio 21-osios rytą. „Buvo sudaryta laidotuvių komisija. Velionės piniginėje buvo rasta 30 rublių – ir tie skolinti. Reikėjo surinkti pinigų karstui ir laidotuvėms.
Spalio 21 d. 17 val. velionė pašarvota AB „Varpo“ spaustuvės salėje. Laidotuvių komisijos nariai norėjo išspausdinti lapelį apie F.Bortkevičienės mirtį, tačiau NKVD viršininkas vietoj leidimo pakėlė triukšmą, esą norima iš laidotuvių padaryti demonstraciją ir griežtai įsakė spalio 22 d. 15 val. velionės palaikus išgabenti į Troškūnus. Viršininkas pridūrė, kad bus atsiųstas sunkvežimis ir mirusioji be jokių iškilmių ir palydų turi būti išvežta“, – savo knygoje apie F.Bortkevičienė rašo L.Subačius.
Palaikus išvežė anksčiau numatyto laiko, kad tik niekas nespėtų atsisveikinti. Amžino poilsio Felicija atgulė šalia savo sesers Juzefos Okuličienės Troškūnuose, Anykščių rajone.
„Bortkevičienės gyvenimas kupinas nenuilstamo darbštumo, pasiaukojimo, ištvermės, meilės savo tautai, kaip švyturys švies kitiems pavyzdžiu, ateinančioms lietuvių kartoms“, – tokie būtų buvę paskutiniai Zigmo Toliušio žodžiai kalboje prie F.Bortkevičienės karsto, kurios jis taip ir negalėjo pasakyti.