Fotografas Antanas Dilys – nuo melioratoriaus iki muziejaus kūrėjo 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Fotografo ir muziejininko Antano Dilio (1932-2021) vardas šiandien yra neatsiejamas nuo Šiaulių bei prieš pusę amžiaus jo įkurto Fotografijos muziejaus – pirmojo tokio tuometinėje Sovietų sąjungoje. Septintajame dešimtmetyje niekieno neragintas jis pradėjo rinkti ir iš savo lėšų supirkinėti senąją fototechniką, įvairius leidinius bei po karo visur kur išblaškytus fotografų meistrų darbus. Visi šie eksponatai, kartu su jo paties darbais, ilgainiui tapo muziejaus, kuriame šiandien skaičiuojama per 150 000 kultūros vertybių, dalimi. 

Antanas Dilys gimė 1932 m. sausio 1 d. Storių k., Anykščių vlsč. Nuo 1934 m.su šeima gyveno Liudiškių kaime, o vėliau iki pat 1963 m. – Anykščiuose. Dirbdamas techniku-melioratoriumi, 1957 m. baigė Anykščių darbo jaunimo vidurinę mokyklą ir įsidarbino partijos komiteto propagandos skyriaus instruktoriumi, taip pat vėliau dirbi lektoriumi-konsultantu bei politinio švietimo kabineto vedėju. Tačiau, anot paties A.Dilio, šis darbas buvo „pilstymas iš tuščio į kiaurą“, todėl jis pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu „Kolektyvinis darbas“.  

Būtent čia jam į rankas pateko fotoaparatas, o jo fotografijos mokytoju tapo kraštotyrininkas ir pedagogas Antanas Puodžiūnas. Pirmoji laikraštyje išspausdinta A.Dilio nuotrauka buvo kolūkio agronomo portretas. Būtent ši publikacija ir pastūmėjo jį daugiau dėmesio skirti fotografijai, suteikė daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Netrukus savo nuotraukas jis pasiūlė Lietuvos telegramų agentūrai – ELTA‘i, o keletas darbų buvo išspausdinta laikraščiuose „Tiesa“, „Valstietis“ bei „Sovietskaja Litva“. 

1962–1963 m. A.Dilys studijavo fotografiją Maskvos centriniuose žurnalistikos namuose. Baigęs mokslus ėmė darbuotis ELTA fotokorespondentu (čia išdirbo net iki 2000-ųjų), kur rengė fotoreportažus iš Anykščių, o vėliau vos ne iš trečdalio Lietuvos. Šalia redakcijos užduočių bei tuometinei spaudai reikalingų reportažų, fotografas nemažai kūrė ir sau, fotografuodamas temas, kurios nepatekdavo į laikraščius. 

Viename pokalbyje fotografas pripažino, kad anuomet didelio pasirinkimo ką fotografuoti nebuvo: „Aš, kaip „eltietis“, turėjau viską fotografuoti: nuo medicinos iki žemės ūkio. Beje, žemės ūkis man buvo prie dūšios: prieš 50 metų darytose nuotraukose liko užfiksuota sena technika, dabar jau išnykusi. Medicinoje buvo tik adata, bintas, vėliau rimtesnės technologijos atsirado. Išnyko, bet nuotraukose liko tam tikri objektai, įvykiai, tradicijos, išėjo žmonės. Aš visuomet labiausiai siekdavau parodyti vidinį pasaulį. Sunku? Bet reikia stengtis. Žvilgsnis, šypsena, ašara, tarpusavio santykiai. Reikia, kad nuotrauka būtų gyva.“ 

1963 m. A.Dilys buvo paskirtas fotokorespondentu Šiauliuose, kur praleido visą likusį gyvenimo, o savo darbu šį miestą įrašė į Lietuvos fotografijos istoriją. Aktyvus ir entuziastingas fotografas 1966 m. čia įkūrė fotoklubą, į kurį susibūrė fotografijai neabejingi šiauliečiai. Tais pačiais metais jie pakvietė ir į pirmąją savo parodą, kurioje buvo eksponuojami 15 klubo fotografų darbai.  

Būtent šios parodos metu, kaip vėliau prisiminė pats A.Dilys, ir gimė netikėta Fotografijos muziejaus idėja. Tuo metu pats fotografas jau buvo „užsikrėtęs“ senų fotoaparatų, žurnalų, įvairių leidinių bei senųjų fotografų darbų, stiklo negatyvų bei nuotraukų rinkimu. Maža to, plečiantis fotoklubo veiklai, daugėjo įvairios medžiagos: klubo ženkliukų, apdovanojimų parodų katalogų, albumų, klubo narių nuotraukų – visa tai daugiausia kaupėsi paties A.Dilio namuose, kol galiausiai, tiesiog nebetilo. 

Jokio specialiai fotografijai skirto muziejaus analogo anuomet nebuvo visoje Sovietų sąjungoje, tad A.Diliui teko nueiti daugybę kelių, praverti gausybę durų, kol ši idėja virto realybe. Tiesa, jo sumanymą palaikė ir kiti fotografijos entuziastai bei profesionalai, tarp kurių buvo tiek žinomi fotografijos kritikai, tiek 1969 m. įkurtos Fotografijos meno draugijos nariai, tiek žurnalistai.  

Iki oficialaus Fotografijos muziejaus atidarymo 1973 m. A.Dilys sukaupė beveik 5 tūkst eksponatų. Daugybę jų – pradedant senaisiais fotoaparatais bei įvairia technika ir baigiant fotografijomis – keliaudamas po Lietuvą surinko pats muziejaus iniciatorius. Neatsitiktinai fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas A.Dilį yra palyginęs su garsiuoju kraštotyrininku ir fotografų Baliu Buraču – abu iš savo ekspedicijų grįždavo ne tik su fotografiniais laimikiais, tačiau unikaliais eksponatais: Buračas – tautodailės, o Dilys – fotografijos. Taip pat nemažai vertybių į būsimą muziejų jo paraginti sunešė ir fotografijos istorija besidomintys kolegos.  

1973 m. gegužės 25 d. Aušros alėjoje, tuometinio Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus patalpose duris atvėrė pirmoji A.Dilio parengta Fotografijos meno draugijos Fotografijos muziejaus ekspozicija, kartu žymėjusi ir pirmojo Sovietų sąjungoje fotografijai skirto muziejaus atidarymą.  

Po trijų metų Fotografijos muziejus buvo prijungtas prie Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus, o A.Dilys tapo pirmuoju Fotografijos muziejaus vadovu. 1979 m. muziejus atšventė įkurtuves nuolatinėje Fotografijos muziejaus buveinėje Vilniaus gatvėje, kur galima apsilankyti ir šiandien. 

Didžiąją jėgų bei laiko dalį skirdamas muziejaus reikalams, parodų ir konferencijų organizavimui, ekspoziciją nuolat papildantiems naujiems eksponatams ir fotografijų archyvams, savo paties kūrybos A.Dilys šitaip nesureikšmino. Pirmasis ir kol kas vienintelis autorinis jo paties fotografijų albumas „Iš fotoarchyvo“ pasirodė tik 2017 metais. Pasak jo sudarytojos bei dabartinės Fotografijos muziejaus direktorės Vilijos Ulinskytės-Balzienės, knygoje atsiskleidžia ne tik šios iškilios asmenybės kūrybos klodai, tačiau ir platus jo laikmečio socialinis peizažas. 

„Daugumos autoriaus nuotraukų herojai – XX amžiaus 7–10 dešimtmečių Lietuvos žmonės ir daugelio jau primiršta, o jaunajai kartai nepažinta epocha, ir jai būdinga humanistinės fotografijos tradicija bei tuomet propaguotos vertybės. A.Dilys darbuose pasakoja apie kadaise dirbant ELTOS fotokorespondentu sutiktus žmones, jų kasdienius darbus, įvykius, šventes, artimųjų, kaimynų gyvenimą. Beveik pusės amžiaus įvairiapusė Lietuvos gyvenimo kronika ir į ją tarsi atsitiktinai įsiterpusios retų kelionių svetur akimirkų nuotrupos – nuoširdūs, emocingi, dažnai savitai estetizuotos kasdienybės reportažai yra apibendrinti žymiausiuose autoriaus cikluose „Duona“, „Ugniagesiai“, „Kultūros veikėjų portretai“, „Atgimęs kaimas“, „Tautinė mokykla“, „Kryžių kalnas““, – teigia V.Ulinskytė-Balzienė. 

Apie 2000-uosius A.Dilys pasitraukė iš aktyvios muziejininkystės bei fotografinės veiklos ir atsidėjo darbui su savo archyvu. 2005 m. didžiąją archyvo dalį – 50 000 negatyvų – jis perdavė Fotografijos muziejui.  

A.Dilys mirė 2021 metų spalio 13 d. Vos po dviejų metų jo įkurtas ir šiandien Šiaulius tebegarsinantis Fotografijos muziejus atšventė 50 metų sukaktį.  

Pasak V.Ulinskytės-Balzienės, į Lietuvos fotografijos istoriją A.Dilio pavardė įrašyta ne tik kaip aktyvaus ir kūrybingo fotografo, tačiau ir kaip nepralenkiamo organizatoriaus, savu laiku sutelkusio bendraminčius kurti bei dalintis idėjomis ir darbais. Jis taip ėmėsi iššūkio surinkti karų bei suiručių išblaškytą senųjų fotografijos meistrų palikimą į vieną vietą, o iškėlęs novatorišką Lietuvos fotografijos muziejaus idėją ir jos įgyvendinimui paskyręs daugiau nei tris gyvenimo dešimtmečius, A.Dilys paklojo tvirtus Lietuvos fotografijos paveldo išsaugojimo tradicijos pamatus.  

Nuotraukos Antanas Dilys iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Vilijos Ulinskytės-Balzienės ir Teklės Tomkutės straipsnius 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė