Fotografas Ignas Šilkinis – drąsus avantiūristas, prieš šimtmetį rodęs kiną Vidurinėje Azijoje ir kolekcionavęs senienas

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Švenčionių „Nalšios“ muziejumi įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Fotografas ir kolekcininkas Ignas Šilkinis gimė 1891 m. kovo 19 d. Lakajos ir Žeimenos upių santakoje įsikūrusiame Santakos kaime. Per kelis dešimtmečius aktyvios fotografinės veiklos, didžiausią dėmesį jis kaip tik ir skyrė savo gimtinės bei apylinkių gyventojų fotografavimui, jų portretavimui dokumentams bei šeimyniniams albumams.

Jo tėvai – pažangių pažiūrų valstiečiai, didelį dėmesį skyrė savo jauniausio sūnaus išmokslinimui. Būdamas aštuonerių pirmuosius mokslus mažasis Ignas ėjo pas daraktorių, 1863 metų sukilimo dalyvį Adomą Zukulą. Vėliau mokėsi Padubingės kaime, iki kurio kasdien pirmyn ir atgal tekdavo sukarti po keturis kilometrus.

1901 metais J.Šilkinis mokėsi Švenčionėlių valstybinėje mokykloje, po metų buvo išsiųstas į Mylių internatą, kur baigė antrąją rusiškos mokyklos klasę. Trečiąją ir ketvirtąją klases lankė Švenčionyse. Būtent čia 1905 m. gruodžio 13 d. kartu su draugais jis dalyvavo proteste prieš rusų valdžią ir ėjo demonstracijos priekyje. Lazdomis ginkluoti raiti carinės Rusijos žandarai demonstrantus išvaikė, o keturiolikmetis Ignas, kartu su kitais, buvo sulaikytas. Nors iš areštinės paleistas gan greitai, tačiau dar kurį laiką gyveno policijos priežiūroje, taip pat jam buvo draudžiama išvykti iš miesto.

Netikėtai mirus tėvui kuriam laikui apie mokslus teko pamiršti. Tik po kelerių metų, atsiradus galimybei, I.Šilkinis pradėjo mokytis amato. Kadangi žavėjosi fotografo darbu, pusantrų metų fotografijos teorijos bei praktikos žinių sėmėsi Švenčionių fotografų brolių Leibovskių ateljė. Jo paties archyve išlikusios pirmosios fotografijos, kuriose įamžintas kasdienis Švenčionių gyvenimas bei miestelėnai, datuotos 1912 metais.

Baigęs mokslus I.Šilkinis išvyko į Vilnių ir įsidarbino fotografu Antano Narkevičiaus firmoje „Strauss“ (dabar Didžioji g. 15). Tačiau vos po metų, pablogėjus finansinei padėčiai, savininkas pardavė ateljė ir ryžosi imtis tam laikui itin novatoriško ir drąsaus sumanymo – vykti į Vidurinę Aziją ir rodyti kilnojamąjį kiną. Nuo pat vaikystės svajojęs apie tolimas keliones ir gavęs pasiūlymą prisijungti, Ignas nė nedvejodamas leidosi į šią avantiūrą.

Savaitę praleidę Maskvoje, apžiūrėję miestą ir nupirkę visą nebyliam kinui rodyti būtiną įrangą – projektorių, generatorių, variklį bei ekraną – per Riazanę ir Samarą keliauninkai pasiekė Taškentą. Galiausiai sulaukę dėžių su kino aparatūra, trimis pasamdytais vežimais per dykumą ir kalnus jie patraukė Almatos link.

Kelionė buvo nelengva, maža to, ją dar apsunkino ir kelyje nutikusi nelaimė, kuri tik dėl laimingo atsitiktinumo Ignui vos nesibaigė tragedija. Apsivertus vežimui I.Šilkinis buvo prispaustas šimtus kilogramų sveriančios dėžės su generatoriumi. Išgelbėjo purus dykumos smėlis, į kurį jis ir buvo įspaustas didžiulio svorio. Vis dėlto, kamuojamam didžiulių skausmų ir karščio, iki artimiausio gydytojo Almatoje teko dar važiuoti apie pusantro šimto kilometrų. Po apžiūros paaiškėjo, kad visi kaulai liko sveiki, tad po savaitės I.Šilkinis jau galėjo sėdėti, o po dviejų – ir vaikščioti.

Siekdami prasimanyti pinigų, keliauninkai iš Lietuvos svetingame mieste po atviru dangumi ėmė rodyti filmus. Kaip savo dienoraštyje pažymėjo pats I.Šilkinis, dėl nepakeliamo karščio seansai vykdavo naktį. Kiek vėliau jie nukako į Merkį, kur taip pat bent dešimt dienų demonstravo naktinius kino seansus. Pasisekimas buvo milžiniškas, nes kinas šiose vietose buvo visiška naujovė.

Galiausiai pasiekę europinę Biškeko dalį, vietiniame teatre išsinuomojo salę ir įkūrė oficialų kino teatrą. „Prieš kiekvieną seansą grojo karinis orkestras, o filmo demonstravimo metu improvizavo pasamdyta pianistė. Nebylių filmų repertuarą daugiausia sudarė linksmos komedijos. Mūsų gyvenimas slinko ramiai, be jokių rūpesčių, tik gimtųjų kraštų ilgesys vis labiau kamavo. Visi tyliai dūsavome ir svajojome sugrįžę į namus imtis kokio nors verslo“, – savo dienoraštyje rašė I.Šilkinis.

Nors, kaip pats teigė, Vidurinėje Azijoje buvo galima „nesunkiai verstis ir gyventi be rūpesčių“, tačiau po metų jis apsisprendė grįžti atgal į Lietuvą. Kelionėje namo vėl netrūko nei nuotykių, nei pavojingų situacijų – vykstant per Kirojos kalnus su kompanionais buvo patekęs į smarkią pūgą ir tik vargais negalais pasiekė viršūnėje esančią priebėgą. Galiausiai nusigavęs iki Taškento, traukiniu per Aktiubinską, Uralską, Saratovą ir Maskvą 1914 metų gegužę I.Šilkinis atvyko į Vilnių, o dar po kelių valandų jau buvo Švenčionėliuose ir gerai pažįstamais miško takeliais sugrįžo į Santaką.

Gimtinėje jis ėmėsi ūkininkavimo, tačiau kartu neapleido ir fotografavimo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui I.Šilkinis vėl sugrįžo į Vilnių ir kino teatre „Repos“ įsidarbino administratoriumi bei elektrotechniko padėjėju. Tačiau 1915 metais vasaros pabaigoje vokiečiams pradėjus miesto puolimą, gyventi Vilniuje tapo nesaugu. Maža to, kariškiams pradėjus varyti civilius kasti apkasų, I.Šilkinis kreipėsi į gydytoją ir už 15 rublių gavo pažymėjimą, dėl kurio buvo atleistas nuo sunkaus fizinio darbo.

Netrukus vokiečiams užėmus visą kraštą, okupacinė valdžia įsitvirtino ir Santakoje, o įvairūs suvaržymai ir apribojimai apsunkino ir taip nelengvą žmonių gyvenimą. Iš to meto I.Šilikinio archyve išliko tik pavienės vokiečių žandarų bei viena kita vietinių gyventojų fotografija.

Karui pasibaigus, I.Šilkinis netoli Kukutiškių dirbo girininku, o vietovę užėmus bolševikams sugrįžo prie ūkininkavimo. 1922 metais jis vedė tolimą giminaitę iš Argerdiškių Veroniką Šilkinę, su kuria susilaukė ketverto vaikų. Iki pat Antrojo pasaulinio karo jis kruopščiai fotografavo apylinkių gyventojus, kaimynus, jų susitikimus ir pavienius portretus.

Maža to, jis ne tik išsaugojo didžiąją savo negatyvų dalį, bet ir darydavo nuotraukų aprašus, todėl šiandien išlikę ne tik beveik prieš šimtmetį gyvenusių santakiečių veidai, bet ir nemažos dalies jų vardai bei pavardės.

Šalia fotografijos I.Šilkinis visą gyvenimą domėjosi ir istorija, archeologija, etnografija, buvo aistringas numizmatikas, o savo namo palėpėje buvo net įsirengęs muziejų. Pirmuosius eksponatus jis buvo parsivežęs dar iš kelionės po Vidurinę Aziją, kitus, daugiausia etnografines senienas, surankiojo eidamas iš kaimo į kaimą.

Artimas jo bičiulis Vilniaus universiteto profesorius Česlovas Kudaba šitaip apibūdino Š.Šilkinį: „Regis, ką čia naujo bepasakysi apie gerai žinomą žmogų. Tačiau yra kažkas tokio, apie ką nedaug žinome. Tai jo susidomėjimas istoriografija. Beveik visą gyvenimą rašė dienoraštį, fiksuodamas jame savo keistenybes, kaip šiandien pasakytų praktiški žmonės. Visada pabrėždavo, kad gimtosios žemės tyrinėtojo darbas jam kaip vaistas... nes apsaugo sielą nuo sumenkimo.“

I.Šilkinis mirė 1979 m. vasario 3 d., palaidotas Švenčionėliuose. Šalia jo gimtųjų namų Santakoje Č.Kudabos pastangomis buvo pastatytas skulptoriaus Juozapo Jakšto paminklas. Deja, iki šių dienų jis neišliko.

Minint Lietuvos Respublikos šimtmetį, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras parengė pažintinį maršrutą Igno Šilkinio keliais, kuris driekiasi nuo šio fotografo ir kraštotyrininko gimtinės per įdomiausias apylinkių vietas, kuriose gyveno, dirbo, svajojo ir vargo jo fotografijų herojai.

Nuotraukos Ignas Šilkinis iš Švenčionių „Nalšios“ muziejaus

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Stanislovo Žvirgždo straipsnį knygoje „Mūsų miestelių fotografai“

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė