Fotografas ir rašytojas P.Babickas – pusę gyvenimo praleidęs Brazilijoje, tačiau nesiskyręs su lietuvišku pasu
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Maironio lietuvių literatūros muziejumi įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas, fotografas, dailininkas, kraštotyrininkas, redaktorius, kino operatorius, žurnalistas, radijo diktorius, pedagogas, diplomatas, keliautojas – šitiek veiklų, rodos, būtų užtekę bent kelių žmonių gyvenimams, tačiau Petrui Babickui (1903–1991), išeiviui iš Lietuvos, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusiam egzotiškoje Brazilijoje, tačiau niekada neatsisakiusio lietuviško paso, visa tai tapo spalvinga ir įstabia jo gyvenimo ir kūrybos mozaika.
P.Babickas gimė 1903 m. gegužės 12 d. Laukminiškiuose, Kupiškio valsčiuje ir buvo jauniausias iš keturių vaikų ūkininkų Jurgio ir Agotos šeimoje. Jo sesuo Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė (1897–1961), aktorė ir režisierė, vėliau tapusi žinoma Unės Baye vardu, buvo vyresnė šešeriais metais. Nors tėvas mirė gan anksti, o šeima atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje, motina sugebėjo visus vaikus išleisti į mokslus.
Pradžios mokyklą P.Babickas baigė Kupiškyje, vėliau mokėsi Petrapilyje, kur šeima atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo metais. Šv. Kotrynos gimnazijoje, šalia kitų dalykų, jis gavo ir pirmąsias dainavimo bei tapybos pamokas. Vėliau, prisimindamas šį laikotarpį, JAV gyvenančiam išeiviui žurnalistui Broniui Kvikliui P.Babickas pasakos: „Ten prasidėjo mano – klajūno – gyvenimas. Sesers Unės dėka pažinau gražiausio Rusijos miesto turtus – operą, dramą ir ano meto mūsų kultūrininkus: Balį Sruogą, Paulių Galaunę, Kazį Puidą, Juozą Zikarą. Vos porai metų praslinkus, patyriau revoliucijos baisumus, badą ir skurdą. Atkutau Šiaurės Kaukaze. Ten, kanauninko J.Narjausko globojamoj prieglaudoj gyvendamas, vėl lankiau gimnaziją. Draugavau su kazokų vaikais ir būčiau visiškai pasimetęs, jei ne palaiminga mokytojo Čilingiri (graiko) ir jo šeimos įtaka.“
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Babickų šeima grįžo į gimtinę ir įsikūrė Kaune, Unės nuomojamuose šešiuose kambariuose Laisvės alėjoje. P.Babicko kaip literato talentas sužibėjo 1920–1923 m. besimokant Panevėžio berniukų gimnazijoje, kur jis tapo aktyviu dailės, muzikos ir literatūros sekcijų dalyviu. Visą tą laiką jis jautė rūpestingosios savo sesers globą ir paramą.
Jau nuo 1921 m. P.Babickas pradėjo bendradarbiauti Lietuvos spaudoje ir iki pat Antrojo pasaulinio karo aktyviai rašė straipsnius ir publikavo savo fotografijas žurnaluose „Židinys“, „Vairas“, „Naujoji Romuva“, „Karys“, „Trimitas“, „Skautų aidas“, „Žiburėlis“ ir kt. Taip pat per savo seserį siuntė iliustracijas ir į JAV lietuvių spaudą. Beje, kaip tik spaudos puslapiuose bei jo paties parašytose knygose ir išliko lietuviškosios tematikos P.Babicko fotografijos – karo metais visi jo negatyvų archyvai pradingo. Tuo tarpu vieninteliai nuotraukų originalai liko tik iš jo emigracinio gyvenimo Brazilijoje – būtent šis ciklas ir skelbiamas publikacijoje.
Pasak rašytojos ir muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, parengusios knygą „Petras Babickas. Archyvai“, jis buvo vienas pirmųjų profesionalių fotografų, 1932 m. Kaune surengęs pirmąją autorinę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponavo net 300 darbų. Beje, didžioji dalis nuotraukų buvo išpirktos.
Po metų jis dalyvavo steigiant Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, redagavo sąjungos leidžiamą žurnalą „Foto mėgėjas“, kurio, tiesa, pasirodė vos du numeriai. Vienas pirmųjų P.Babickas ėmė rengti fotoreportažus ir publikuoti spaudoje, o su kuprine ir fotoaparatu ypač buvo pamėgęs bastytis po Lietuvos pajūrį ir Neringą – tarpukario spaudoje kaip tik ir yra išlikę bene daugiausia šios tematikos jo nuotraukų. 1937 metais už savo fotografijas, eksponuotas Paryžiaus meno ir technikos parodoje, aukso medaliais buvo apdovanoti net devyni Lietuvos fotografai, tarp jų yra ir P.Babicko pavardė.
Po gimnazijos jis pasirinko literatūros studijas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Ilgai nereikėjo laukti ir jo paties debiuto: pirmoji poezijos knyga „Geltona ir juoda“ pasirodė 1930 metais. Jaunąjį talentą tuomet pastebėjo ir įvertino net garsusis J.Tumas-Vaižgantas prisipažinęs, kad skaitydamas šią knygą „grožėjosi, ilsėjosi ir džiaugėsi“ Petro Babicko rašymu ir net apibūdino jį kaip „naujo moderniško gyvenimo kūrėją“.
Rašymo P.Babickas neapleido ir vėlesniais gyvenimo metais. Jo kūrybinę bibliografiją sudaro bene 16 skirtingų žanrų knygų, tarp kurių ne tik poezija, bet ir kūriniai vaikams bei jaunimui, novelės, fotografijomis iliustruotos apybraižos, kelionių įspūdžiai ir publicistika. Išeivijoje jis parengė informacinių leidinių apie Lietuvą ispanų, portugalų bei anglų kalbomis.
Gyvendamas Brazilijoje P.Babickas išleido ir knygą „Brazilija“, kurioje galima rasti unikalios istorinės medžiagos apie dipukų keliones į šį kraštą, jų gyvenimą ir tarpusavio santykius, taip pat vietinius gyventojus, Brazilijos kultūrą bei gamtą. Vėliau rašytojas parengė ir antrąją knygos dalį, kurią pavadino „Brazilijos vaizdai“, specialiai rinkti medžiagos skrido į Amazonės džiungles ir nuolatos fotografavo. Deja, ši knyga dienos šviesos taip ir neišvydo. Beje, lygiai kaip ir leidinys apie Pietų Ameriką „Trys pasauliai“, kuri liko rankraštyje ir, galiausiai, nežinia kur pradingo.
Šalia intensyvios literatūrinės bei fotografinės veiklos, P.Babickas sukūrė ir keliolika dokumentinių filmų, tarp kurių paminėtini „ANBO IV“ (1933), „Tautos vado sukaktuvės“ (1934); pirmą garsinį pilnametražį dokumentinį filmą „Lietuva“ (1937). Švietimo ministerijos užsakymu parengė filmus apie Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją, spaustuvininką Martyną Jankų, gydytoją, aušrininką ir politinį veikėją Joną Šliūpą, filosofą, matematiką, poetą ir kunigą Adomą Jakštą-Dambrauską, rašytoją, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, generolą Joną Bulotą.
Savo vardą P.Babickas įrašė ir į nepriklausomybės laikotarpiu užgimusią Lietuvos radijo istoriją. 1926 m. susižavėjęs radijo bangomis sklindančiu garsu, jis iš Jurbarko, kur tuo metu mokytojavo, sugrįžo į Kauną ir įsidarbino Radiofone. Per ne vienus savo darbo metus jis pasižymėjo kaip šios naujos medijos propaguotojas ir skleidėjas: buvo pirmasis radijo pranešėjas, organizavo vaikų valandėles, dėl to net imtas vadinti „Radijo dėde“, sukūrė dvi dešimtis radijo vaidinimų, užmezgė ryšius su Valstybės teatru ir ėmė transliuoti operas, o vėliau ir pamaldas iš bažnyčių. Vokiečių okupacijos metais P.Babickas ėjo Kauno radijo direktoriaus pareigas.
„Radiofonas išplukdė mane į plačius visuomeninės veiklos vandenis. Nebuvo žymesnio asmens Lietuvoje, kurio nebūčiau pažinęs, nes dauguma jų ir radijo programoje dalyvavo. Vienintelis (pradžioje) pranešėjo pareigose turėjau kalbėti apie viską: nuo silkių marinavimo būdo iki tarplanetinių skridimų“, – vėliau savo prisiminimais dalinsis P.Babickas.
Tarpukariu jis buvo ir aistringas keliautojas – lankėsi Vakarų Europoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje, Rusijoje. O dviračiu važinėdamas po savąjį kraštą užrašinėjo tautosaką ir rinko įvairus eksponatus: juostas, gintarinius dirbinius, medžio drožinius, smulkiosios buities reikmenis, fotografijas ir kt. Namuose Kaune jis net buvo įkurdinęs savosios etnografinės kolekcijos muziejų. 1944 metais traukiantis nuo artėjančio raudonojo teroro, šias brangias vertybes paliko saugoti savo seseriai Unei.
Tiesa, daugiau nei po dešimtmečio dirbant Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire, P.Babickui kilo sumanymas čia įkurti lietuviško meno ir kultūros muziejų, kuris galėtų garsinti Lietuvos vardą ir pasauliui priminti apie sovietų okupuotą gimtąjį jo kraštą. 1958 m. iš Lietuvos trylika dėžių sesuo Unė persiuntė į JAV, o P.Babickas visus eksponatus persivežė į Rio de Žaneirą. Deja, muziejaus idėja taip ir liko neįgyvendinta, o galiausiai ši senosios kultūros kolekcija iš Kauno apsukusi didžiulį ratą per Čikagą, Rio de Žaneirą, vėl Čikagą 2013 metais grįžo į tėvynę ir dabar yra saugoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Anot rašytojos A.Ruseckaitės, „skaitinėjant anos Nepriklausomybės laikų prisiminimus, šis žmogus mažai kur aptinkamas, nors gyveno aktyviai ir gana viešai. Tačiau jis nesišliejo prie jokių literatūros srovių, nemezgė artimų santykių su menininkais, nesėdėjo kavinėse, nelinko į bohemą, apie jį neišliko kurioziškų anekdotų ar pikantiškų istorijų. Babickas tiesiog labai daug dirbo, keliavo, rašė“.
1941 m. P.Babicko iniciatyva Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune buvo įkurta Raudonojo teroro ekspozicija, kurios eksponatai atskleidė NKVD piktadarystes pirmosios sovietinės okupacijos metais ir bėgusios iš Lietuvos Raudonosios armijos nusikaltimus. Ši paroda vėliau eksponuota ir Vilniuje, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje bei Ukmergėje, o ją aplankė apie 500 000 žmonių.
Neabejotinai ši paroda ir kita jo veikla antrosios sovietinės okupacijos metais būtų tapusi įkalčiu ir garantuotų P.Babickui „bilietą“ į sovietinį lagerį. Tad 1944 metais prie Lietuvos artėjant frontui, drauge su brolio Kazio šeima jis pasitraukė į Vokietiją. Paskui metus praleido Italijoje, kur buvo apsistojęs Lietuvos Pasiuntinybėje Romoje, o 1946 m. pirmą kartą pasiekė Brazilijos krantus. Nors vėliau lyg ir ketino apsistoti Kanadoje ar Amerikoje, tačiau galiausiai 1949 m. visam likusiam laikui apsigyveno Brazilijos sostinėje Rio de Žaneire. Čia 1950–1965 m. laikotarpiu jis dirbo Lietuvos atstovybėje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju ir spaudos atašė, o laisvu laiku nemažai keliavo po šalį, fotografavo, rengė kultūrinius vakarus bei laidas vietiniame radijuje, vertėjavo ir rašė.
1965 m. uždarius Lietuvos atstovybę, P.Babickas neteko oficialaus pajamų šaltinio, tad daugiausia vertėsi literatūriniu darbu bendradarbiaudamas išeivijos leidiniuose „Aidai“, „Draugas“, „Mūsų pastogė“, taip pat rengė straipsnius „Lietuvių enciklopedijai“. Kaip tikras patriotas jis niekada nepriėmė Brazilijos pilietybės, gyveno su lietuvišku pasu vildamasis anksčiau ar vėliau būtinai sugrįžti į laisvąją Lietuvą.
Vis dėlto, šioms jo viltimis išsipildyti nebuvo lemta. 1991 m. rugpjūčio 27 d. vienišas ir apleistas P.Babickas mirė skurdžiame portugališko tipo namelyje netoli Rio de Žaneiro centro ir buvo palaidotas šio miesto „Catumbi“ kapinėse tarp kitų lietuvių emigrantų.
2006 m. birželio 9 d. jo palaikai perlaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Lietuvos kultūros veikėjų panteone.
Nuotraukos Petras Babickas iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
Petro Babicko portretas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Aldonos Ruseckaitės ir Stanislovo Žvirgždo straipsnius
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė