Fotografas Johanas Hiksa – Verkių dvaro ir kunigaikščių gyvenimo metraštininkas
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
XIX a. pabaigos Lietuvos fotografijos istorijoje yra ne viena spalvinga asmenybė, į rankas paėmusi tuomet dar visai naują išradimą – fotoaparatą. Didžioji dalis jų dirbo miestuose, kur savo įkurtose fotoateljė aptarnavo miestelėnus, o laisvalaikiu eidavo fotografuoti miestovaizdžių ar apylinkių peizažų.
Taip pat buvo ir keletas aukštuomenės luomo atstovų, kurie susižavėję „šviesos raštu“, savo malonumui ėmė fotografuoti artimiausią aplinką, dvarišką gyvenimą, įvairių – kilmingųjų ar valstiečių – portretus, „gyvuosius paveikslus“, savo apylinkių bei užsienio miestų vaizdus.
Tarp jų – Vaitkuškio dvaro šeimininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905), Paryžiuje fotografijos ateljė turėjęs Raudondvario dvaro savininkas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), grafas Aleksandras Šuazelis Gufjė (1876–1909), kuriam priklausė Papilio dvaras, bei Žemaitiją pamilęs dvarininkas Juzefas Perkovskis (1896–1940).
Išskirtinę vietą čia užima čekiškų bei prancūziškų šaknų turėjęs Johanas Hiksa. Du dešimtmečius jis tarnavo Verkių dvare, kur, be tiesioginių dvaro valdytojo pareigų, aktyviai užsiėmė ir fotografija. Jo užfiksuotose nuotraukose įamžintas XIX a. pabaigos aristokratijos gyvenimas, dvaruose gyvavusi kultūra, tradicijos, paveldas bei kasdienybė.
Fotografas J.Hiksa gimė 1859 m. sausio 25 d. (vasario 6 d.) Verkiuose čeko Jano Hiksos (1819–1890) ir prancūzės Marijos Magdalenos Bullman (1825–1893) šeimoje. J.Hiksos tėvai į Verkius atvyko iš Austrijos-Vengrijos tuometinio dvaro savininko kunigaikščio Peterio zu Sayn-Wittgensteino kvietimu. Fotografo tėvas buvo diplomuotas miškininkas, tad jam buvo pavesta rūpintis Verkių miškais. Be Johano, šeimoje augo ir vyresnis sūnus Františekas (1854–1908), po mokslų Prahoje kurį laiką Verkių dvare dirbęs buhalteriu-kasininku.
Pasak albumo „Johanas Hiksa. Verkių dvaro fotografas“ sudarytojos Jūratės Gudaitės, savo tarnybą pas kunigaikštį J.Hiksa pradėjo būdamas septyniolikos. Sprendžiant iš jo paties dienoraščio „Reisen des Johann Hiksa...“, rašyto beveik iki pat mirties, pagrindinė jo pareiga buvo lydėti P. zu Sayn-Wittgensteiną jo kelionėse po Europą bei fotografuoti lankomus miestus ir šalis.
Nors tikslių žinių apie tai, kur J.Hiksa išmoko fotografuoti, nėra, J.Gudaitės manymu, tai jis galėjo padaryti savarankiškai kunigaikščio paragintas. „Tuo metu Vilniuje jau veikė pirmosios fotoateljė, fotografija darėsi vis paklausesnė tarp pasiturinčių gyventojų, kurie galėjo įsigyti ne tik portretinių nuotraukų, bet ir fotografijų su miesto apylinkių vaizdais. Galima manyti, kad norą savo dvare turėti fotografą galėjo paskatinti ir kunigaikščio amžininkų grafų Stanislovo Kazimiero Kosakovskio ir Benedikto Tiškevičiaus pavyzdys“, – teigia fotografijos istorijos tyrinėtoja J.Gudaitė.
Per vienuolika tarnybos pas kunigaikštį P. zu Sayn-Wittgensteiną metų (iki pat jo mirties 1887 m.), fotografas J.Hiksa apkeliavo įvairias Europos šalis bei daugybę skirtingų miestų. Jo kelionių žemėlapis tiesiog stulbina – fotografas lankėsi Prancūzijoje, Monake, Austrijoje-Vengrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, buvo nuvykęs į Ukrainą bei Suomiją. Tarp jo aplankytų miestų – Praha, Viena, Berlynas, Hamburgas, Kaselis, Brėmenas, Paryžius, Nica, Briuselis, Strasbūras, Londonas, Krokuva, Varšuva, Sankt Peterburgas, Minskas, Maskva ir daugybė kitų didesnių ar mažesnių miestų.
Tarp gausybės savo kelionių sugrįžęs į Verkius, laisvalaikiu J.Hiksa nemažai fotografavo dvaro pastatus, puošnų rūmų interjerą, įspūdingą parką bei apylinkes, taip pat kasdienį dvaro gyvenimą, jo tarnautojų portretus ir savo paties šeimą. Išlikusiame jo fotografijų archyve – ne tik įvairių Europos miestų panoramos bei pastatai, bet ir keletas Vilniaus miestovaizdžių, apsilankymas Trakuose, taip pat įvairūs įvykiai iš dvarininko bei jo artimiausios aplinkos gyvenimo.
Verkių dvaro sargo namelyje J.Hiksa buvo įsirengęs fotolaboratoriją, kurioje spausdino fotografijas ir jas klijavo į atskirus albumus. Pasak J.Gudaitės, jis neturėjo poreikio pasirašyti savo nuotraukų, nes „fotografavo ne komercijai, o dvaro savininkų poreikiams tenkinti ir fotoarchyvui kaupti“. Vienoje išlikusioje nuotraukoje matyti pats J.Hiksa, stovintis prie medinės, ant stovo pastatomos 18 x24 cm dydžio kameros su dumplėmis ir juodu audeklu.
Per du tarnybos Verkių dvare dešimtmečius, taip pat ir iš vėlesnių metų, J.Hiksos fotografijų išliko ne taip jau ir mažai – trys albumai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje (beveik 500 nuotraukų) ir trys albumai – Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Taip pat keletas albumų bei pavienių fotografijų yra ir užsienio muziejuose. Pavyzdžiui, Myro pilies muziejuje, Baltarusijoje, yra du J.Hiksos albumai ir daugiau nei 300 didelio formato fotografijų, paklijuotų ant kartono.
1887 m. mirus kunigaikščiui P. zu Sayn-Wittgensteinui, Verkių dvarą paveldėjo jo sesuo Marija zu Hohenloh-Schillingsfürst, po metų ji J.Hiksą paskyrė šio dvaro valdytoju. 1888 m. rugsėjį J.Hiksa vedė savo brolio žmonos seserį Liudviką Grincevičiūtę, su kuria susilaukė septynių vaikų – penkių sūnų ir dviejų dukrų.
Naująją Verkių dvaro savininkę fotografas taip pat lydėjo į daugybę kelionių, tiesa, šį kartą ne į Vakarų Europos didmiesčius, o rytų kryptimi. Kunigaikštienė M. zu Hohenloh-Schillingsfürst buvo gan uždaro būdo, nemėgo prabangos, tačiau su dideliu džiaugsmu vykdavo į medžiokles savo paveldėtuose dvaruose dabartinės Baltarusijos ar vakarinėse Rusijos imperijos teritorijose – Nalibokuose, Būdoje, Liubčioje, Smaliavičuose, Derevnoje, Myre ir kt. Būtent čia J.Hiksa įamžino įspūdingus kadrus iš kunigaikščių medžioklių bei juos pačius šalia savo sumedžiotų trofėjų – meškų, briedžių, šernų ir pan. Pati kunigaikštienė taip pat buvo aistringa medžiotoja ir net būdama 67-erių yra sumedžiojusi mešką.
Tačiau 1897 m., mirus kunigaikštienei, o jos vyrui Chlodwigui zu Hohenlofe-Schillingsfürstui nusprendus Verkių dvarą parduoti, čia baigėsi ir paties J.Hikso su dvaru susijusi istorija. 1899 m. jis išvyko į Lenkiją, kur Jarocinos mieste ėmė tarnauti kunigaikščiui Hugo Radolinskiui. Vis dėlto Jarocinoje nepritapus, 1900 m. fotografas su visa šeima atsikraustė į Šiaulius, čia jis vadovavo Metalo liejimo ir mechanikos gamyklai.
Šiai gamyklai bankrutavus J.Hiksa įsigijo 300 ha žemės sklypą, įsikūrė Dukurnių dvare ir ėmė ūkininkauti. Pasak J.Gudaitės, buvusio Verkių dvaro valdytojo kasdienybę atokiame ūkyje paįvairindavo trumpos išvykos įvairiais reikalais į Šiaulius, Liepoją, Rygą, Sankt Peterburgą ar Kauną.
Fotografas mirė 1934 m. lapkričio 13 d. būdamas 75-erių. Jis, kaip ir jo vyresnysis brolis Františekas bei brolienė, palaidotas Kužių miestelio kapinėse.
Nuotraukos Johanas Hiksa iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Jūratės Gudaitės knygą „Johanas Hiksa. Verkių dvaro fotografas“
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė