Fotografas Juozas Karazija – metraštininkas su cinkeliu

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kupiškio etnografijos muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Tarpukario Lietuvoje fotografija išgyveno nepaprastą pakilimą: fotografijos mėgėjai bei profesionalai būrėsi į draugijas, rengė parodas ir dalyvavo konkursuose, spaudoje vis dažniau ir kokybiškiau buvo publikuojamos nuotraukos, o miesteliuose gausėjo amatininkų, kurie už prieinamą kainą fotografavo žmonių portretus bei svarbiausius jų gyvenimo įvykius.

Vienas tokių kaip tik ir buvo Kupiškio fotografas Juozas Karazija, savo darbuose įamžinęs kupiškėnų rimtį fotoateljė studijoje bei kasdienio džiaugsmo akimirkas.

Fotografas gimė 1906 m. sausio 17 d. Paberžių kaime, Kupiškio valsčiuje. Jis buvo vyriausia atžala aštuonių vaikų šeimoje. Kadangi tėvai buvo mažažemiai, nuo ankstyvų dienų Juozui teko piemens dalia iš pradžių ganant savo šeimos bei kaimyno karves, o sulaukus trylikos, bernaujant pas vietos ūkininkus.

Savo jaunystės darbo patirtis J.Karazija aprašė trumpoje autobiografijoje. Štai kaip jis prisiminė metų tarnystę pas ūkininką Antaną Augulį Račiupėnų kaime jau po tėvo žūties: „Šie metai man buvo išskirtini tuo, kad suderėjau algą ne piemenio, ne pusbernio, o viso berno, su kuriuo ir mergos vakaruškose jau skaitėsi, ir kiekviena ėjo šokti, jeigu ją kviesi. Alga viskuo buvo panaši į pusbernio algą, arklį savo žemei išdirbti irgi prisiderėjau, bet užtai pinigais dabar taiksčiausi į „bagočius“. Tik pagalvokit – šimtas litų per metus! Šimtas! Prideda dar apatinius (kelnės ir marškiniai iš drobės). Buvau jaunas, stiprus, nebe koks piemuo ar pusbernėlis. „Aš išėjau į žmones“, – galvojau sau.“

Šitaip pas skirtingus ūkininkus dirbant pačius įvairiausius darbus prabėgo net trys J.Karazijos gyvenimo dešimtmečiai. Beje, tarnaudamas pas Povilą Krapavicką Račiupėnų kaime, jis susipažino su kitu piemeniu – būsimu rašytoju Juozu Baltušiu. Vėliau dar ne kartą jų keliai susitiks etnografinio vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ dėka – J.Karazija čia vaidins, o J.Baltušis ilgus metus bus ištikimas šio reginio gerbėjas.

Apie 1930-uosius tarnaudamas Antašavoje J.Karazija susidomėjo fotografija. Pirmuoju jo mokytoju tapo pedagogas Juozas Kairys. Iš šio laikotarpio žinoma ir pirmoji Juozo fotografija, padaryta 1931-aisiais metais: joje užfiksuotas šalia nedidelės trobos stovintis vyras su skrybėle ir lazda. 

1936 m. žiemą J.Karazija tris mėnesius mokėsi pas Kupiškio fotografą Milašių, o netrukus, išsinuomavęs patalpas šalia bažnyčios, atidarė ir pirmąją savo fotoateljė, kurią pavadino „Magnet“. Šitaip jis pradėjo verstis tuomet garbingu ir pelningu fotografo amatu.  

Vienaaukščio medinio namo pastogėje fotografas įrengė nedidelį paviljonas, kuriame tilpdavo iki 18 asmenų grupė. Apačioje buvo priimamasis su atitverta erdvia fotolaboratorija bei virtuvė, iš kurios būdavo patenkama į paviljoną. 

Tuo laiku J.Karazija jau turėjo bent tris fotoaparatus: plačiajuostį „Agfa“ (6x9 cm), kasetinį „Zeis-Ikon“ (10x15 cm) ir dumplinį „Kodak“ (13x18 cm). Iki 1940 m. nuotraukas jis spausdindavo kontaktiniu būdu rėmeliu.  

Fotoateljė pagal to meto madą buvo kelios dekoracijos, šalia kurių ir buvo fotografuojami kupiškėnai bei apylinkių gyventojai. Vienoje jų buvo nupiešta tamsi erdvė, kurią kraštuose rėmino dvi kolonos, taip pat buvo matyti keli langai bei masyvi užuolaida. Šalia lango ant grindų nupiešta vaza su gėlėmis, o prie kolonos – dekoratyvinės plytelės fragmentas.  

Prie dekoracijų fotografas mėgo įmontuoti baltą dekoratyvinę tvorelę, šalia kurios statydavo fotografuojamus žmones. Studijoje būta ir keleto staliukų – vienas tamsus, su užtiesta balta staltiese, kitas – baltas su dirbtinėmis rožėmis metalinėje arba molinėje vazoje. Šitokios interjero detalės buvo gan plačiai paplitusios to meto fotoateljė ir jas galima sutikti daugelio tarpukario fotografų studijiniuose darbuose. 

Tiesa, savo klientus prie dekoracijų J.Karazija fotografuodavo ne tik patalpoje, bet ir lauke. Prie namo ar kur kitur jis pakabindavo kilnojamą dekoraciją su bangelėmis išvagoto ežero vaizdu: vienoje pusėje buvo nupieštas medis, o kitoje – pilies ar rūmų griuvėsiai. Kartais vietoj dekoracijos fotografas tenkindavosi ir paprastesniais variantais: raštuota lovatiese ar tiesiog pilkos medžiagos gabalu.  

Išlikusiame fotografo archyve taip pat yra nemažai nuotraukų iš Kupiškio gyvenimo, taip pat proginių žmonių susiėjimų krikštynoms, vestuvėms ar laidotuvėms. Įdomu ir tai, kad daugelyje grupinių pastatyminių nuotraukų iš šono figūruoja vienas ir tas pats veidas – tai pats J.Karazija, įsiamžinęs su savojo krašto gyventojais. 

1939 m. Lietuvai atgavus senąją sostinę, J.Karazija drauge su kupiškėnų grupe lankėsi Vilniuje. Čia jis fotografavo ekskursantus ant Trijų Kryžių kalno, miesto vaizdą nuo Gedimino ir Bekešo kalnų, Katedrą, Šv.Petro ir Povilo, Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčias.  

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai jam teko fotografuoti ir „sovietines“ temas, o vokietmečiu, karo komendanto Vernerio Liovės įsakymu, kalinius, vedamus šaudyti karo belaisvius bei sovietinius aktyvistus. Tačiau iš šio laikotarpio jo archyve yra išlikę visiškai kitokie vaizdai: rugiapjūtė Račiupėnų kaime, kur moterys ir vaikai riša pėdus, tilto per Kupos upelį statyba, valstiečių portretai ir pan. 

1941 m. iš nuo karo besitraukiančio fotografo Joselio Šapiros jis nusipirko paviljoną ir perkėlė jį į Gedimino g. Nr. 20 kiemą, kur tuomet ir gyveno su savo šeima. Keletą vėlesnių metų J.Karazija buvo vienintelis Kupiškio fotografas. 

Pokario metai, kaip ir daugeliui žmonių Lietuvoje, J.Karazijai taip pat buvo dramatiški ir sudėtingi. 1945–1946 metų laikotarpiu fotoaparatą jam teko padėti į šalį ir tapti laiškanešiu. Dar po kelerių metų, vengiant tremties į Sibirą (jo brolis Antanas partizanavo), fotografas su šeima pasitraukė iš namų ir septynerius metus gyveno bei dirbo Šeduvoje. Čia jis sugrįžo ne tik prie fotografijos amato, bet ir į mokyklą, kur siekė baigti bent pradinių klasių kursą.  

Tuo tarpu Kupiškyje sovietų valdžia nacionalizavo J.Karazijos namą ir jame įrengė bufetą. Fotolaboratorija su joje likusiais negatyvais buvo paversta tualetu ir per trumpą laiką beveik visiškai sunaikinta. Dalis išlikusių fotografijų šiandien yra saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, Kupiškio etnografijos muziejuje bei šeimos archyve. 

Į Kupiškį fotografas sugrįžo tik 1955 metais aprimus trėmimas. Kurį laiką jis dar fotografavo savarankiškai, vėliau įsidarbino Kupiškio buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, kur dirbo iki pat pensijos.

Dar nuo tarpukario J.Karazija buvo ir aktyvus kelių bažnytinių chorų giedotojas, taip pat dalyvavo saviveikloje. Sovietmečiu jis prisijungė prie Kupiškio etnografinio liaudies teatro, garsėjusio „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ pastatymu. Su šiuo vaidinimu teatras apkeliavo didžiąją dalį Lietuvos. 

J.Karazija mirė 1987 m. sausio 23 d., palaidotas senosiose Kupiškio kapinėse. 

2004 metais išleistas albumas „Fotografas Juozas Karazija“, kuriame daugiausia pristatomos 1931–1940 metų laikotarpiu darytos nuotraukos.