Fotografas Tomas Urbelionis: „Keistumo sėmiausi iš D.Lyncho, vizualumo – iš H.Newtono“
Nuo jaunystės mane traukia vizualioji kultūra, daug laiko praleisdavau mokyklos vadovėliuose žiūrinėdamas nuotraukas ir paveiksliukus – tai man buvo lyg panirimas į savitą vaizduotės pasaulį. Gal todėl ir atsitiktinė pažintis su fotografija, nutikusi apie 2000-uosius tik baigus mokyklą, tapo lemiamu gyvenimo įvykiu.
Iki tol rimtai sportavau žaisdamas krepšinį – buvau Lietuvos jaunučių rintinės narys, taip pat turėjau galimybę studijuoti Amerikoje, kur būtų atsivėrusios plačios perspektyvos. Tačiau dėl sveikatos problemų šios karjeros teko atsisakyti ir būtent tada netikėtai mano kelyje atsirado fotografija.
Sykį su draugu užsukau į svečius pas pažįstamą merginą, kuri studijavo menus Telšiuose. Pamenu, kaip ji išsitraukė „Zenitą“, o paskui ėmė mums rodyti juo padarytas savo nuotraukas. Tada aš pirmą kartą pamačiau išties įdomias fotografijas – ne kažkokius buitinius kadrus iš balių, giminių susiėjimų ar kelionių, padarytus prasta muiline, o kokybiškus, nespalvotus portretus su gražiai išplaukusiu antru planu, faktūra ir emocija.
Man iškart kilo nenumaldomas noras ir pačiam išbandyti fotoaparatą, tad pasiskolinęs iš merginos „Zenitą“ ėmiau ir pats bandyti kažką nufotografuoti.
Žinoma, pirmieji fotografavimai buvo beveik vien brokas – aš neišmaniau jokių techninių niuansų, neturėjau ir eksponometro, tad iš trijų juostų pavykdavo tik kokie penki kadrai. Visa kita, bent jau technine prasme, buvo niekam tikę. Nors, neslėpsiu, tuose nekokybiškuose, netobuluose kadruose aš sugebėdavau įžvelgti ir savitą grožį.
Šitaip bežaidžiant su fotoaparatu man prireikė nemažai laiko, kol įvaldžiau techniką ir išmokau padaryti kokybišką kadrą. Galiausiai po įvairių klajonių studijoms pasirinkau fotografiją ir ėmiau kurti visokius menus bei reklamas.
Iki šiol savo kūryboje beveik išimtinai naudoju vien analoginę techniką ir juosteles. Skaitmeninis vaizdas man per daug saldus ir „nučiulptas“. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog mano sielai labiau tinka juostoje įsirėžianti vaizdo estetika, spalvų švelnumas ir kontrastai.
Nuo paauglystės buvau neformalas, mane domino tamsiosios temos. Dažniausiai fotografavau nespalvota juosta, o mano objektais tapo kapinės, industrija rūkuose, apleisti seni pastatai ir pan. Tačiau galiausiai mane užvaldė žmonės, daugiausia moterys, ir aš visa galva pasinėriau būtent į šią temą.
Savo didžiaisiais įkvėpėjais laikau kino režisierių Davidą Lynchą ir fotografą Helmutą Newtoną. Keistumo sėmiausi iš D.Lyncho, vizualumo – iš H.Newtono. Taip pat man labai patinka siurrealistiniai, fantasmagoriški režisieriaus Alejandro Jodorowsky darbai. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau 1973 m. sukurtą jo filmą „Holly Mountain“ buvau tiesiog pakerėtas neįtikėtinos kūrėjo vaizduotės.
Gan greitai supratau, kad tiesiog gražiai ir tvarkingai fotografuoti žmones man yra neįdomu. Ir šiandien savo archyve rasčiau vos kelias nuotraukas, kur žmonės šypsosi. Mano tikslas yra fotografuoti ne tik gražiai, bet ir įdomiai. Be abejo, tas „gražiai“ kiekvienam yra labai savitas. Aš pats gražius dalykus fotografijoje dažnai jungiu su tuo, kas bjauru, keista – šis neįprastas, kontrastingas derinys sukuria vizualinę dramą ir intrigą.
Vienas tokių pavyzdžių – ciklas „Kažkas atsitiko“, kuriame fotografuoju ant žemės gulinčias merginas. Graži pana, gražūs drabužiai, graži aplinka ir – staiga – ji guli. Kraujo niekur nematyti, tad iškart kyla klausimas – kas jai nutiko? Atsakymų čia gali būti labai įvairių – netikėta mirtis, narkotikai, apalpimas? Ši tamsi paslaptis mane itin traukia ir vilioja...
Iš kur kyla tokie mano fotografijų siužetai – sunku pasakyti. Gal apie tai reikėtų pasikonsultuoti su psichoanalitiku? Tačiau, kaip minėjau, mane traukia užribiai ir tai, kas peržengia įprastas normas. Pradėjęs fotografuoti siekiau, kad mano darbai būtų kitokie, nei įprasta Lietuvos fotografijos kontekste, kur dominuoja dokumentiniai reportažai, neretai persmelkti romantikos bei sentimentalumo. Man norėjosi visiškai kitokios estetikos ir vizualumo.
Dabar nepaprastai džiaugiuosi, kai sulaukiu bičiulių ar visai nepažįstamų žmonių reakcijų, jog mano darbai yra kitokie, fotografijos – lyg kadrai iš kažkokio filmo, sukurto ne Lietuvoje, bet kažkur Amerikoje. Ir man tai labai patinka, nes iš dalies būtent tokio efekto aš ir siekiu.
Nuotraukos Tomas Urbelionis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė