Fotografas Vytautas Ylevičius – kasdienybės ir gamtos metraštininkas

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.  

Fotografas, geografas-hidrologas Vytautas Ylevičius (tokia pavarde pasirinko pasirašinėti pats) gimė 1930 m. birželio 22 d. Kaune, darbininkų Uršulės ir Antano Ilevičių šeimoje. Mokėsi Vytauto Didžiojo valstybinėje gimnazijoje. 

Vilniuje, Savičiaus gatvėje esančiame name, kuriame įsikūrė Ilevičiai, gyveno daug Vilniaus universiteto profesorių, priklausiusių pokario Lietuvos intelektualų kartai. Matydami sunkią šeimos padėtį, jie pasiūlė 16-mečiui V.Ylevičiui darbą. Tad nuo 1946 m. V.Ylevičius buvo įdarbintas Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos fakulteto sekretoriumi. Bedirbdamas mokėsi vakarinėje mokykloje. 

Ją baigęs, 1950 m. toliau mokytis įstojo į tą patį Gamtos fakultetą, kuriame prieš tai dirbo. Kaip minėjo pats V.Ylevičius, pirmųjų ekspedicijų metu jis pasijuto „tarsi žuvis“ vandeny, tačiau sunki finansinė padėtis vis dar varžė naujo fotoaparato įsigijimą. 

Studijų metu V.Ylevičius šoko Vilniaus universiteto dainų ir šokių liaudies ansamblyje, garsėjusiame aukštu lygiu, į kurį galėjo patekti tik patys geriausi, aukščiausios prabos atlikėjai. 

1955 m. jis įgijo geografo-hidrologo specialybę. Baigęs studijas, tyrinėjo Lietuvos vandenis dirbdamas Hidrometeorologijos tarnyboje (1955–1965 m.). Čia jam paskyrė pirmąjį fotoaparatą, su kuriuo V.Ylevičius išvaikščiojo visą Lietuvą fiksuodamas gražiausias jos vietas, sutiktus žmones, įvykius. Taip pat tuo metu ėmė savo nuotraukas bei straipsnius publikuoti ir spaudoje. 

1965–1972 m. V.Ylevičius dirbo Vilniaus hidrologijos, hidrogeologijos, vandens resursų naudojimo valdybose vyr. inžinieriumi, skyriaus viršininku, 1972–1974 m. Respublikinės komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo valdybos pirmininko pavaduotoju. 

Nuo 1974 m. jis pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros dėstytoju, 1980 m. pervestas į Gamtos geografijos fakulteto dėstytojo (laboratorijos vedėjo, vyr. inžinieriaus) pareigas. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete) V.Ylevičius išdirbo net 31-erius metus, kuriame įkūrė Foto laboratoriją-studiją, kaupė dokumentus universiteto metraščiui, dėstė fotografijos discipliną geografijos, biologijos, chemijos, fizikos, taikomųjų darbų, istorijos specialybių studentams, talkino savo fotoreportažais „Šviesos“ laikraščiui. 

Išleido fotografijų albumus: „Tėviškė“ (1971 m.), „Gimtinės kloniais“ (1996 m.), „Manoji Lietuva“ (2007 m.) ir „Dainų ir artojų tėvynė: nepriklausomybės keliu“ (2013 m.). Buvo numatęs išleisti fotografijų albumą pagal K.Donelaičio „Metus“ pavadinimu „Sveiks, svieteli margs“, ir šia K.Donelaičio tema ketino surengti parodą savo 90-mečio proga. 

1970 m. pristatė pirmąją personalinę parodą „Tėviškė“ Vilniuje. Aktyviai rengė parodas ne tik Lietuvos didmiesčiuose, bet, ypač, kaimeliuose, paribiuose (ilgą laiką publikavo nuotraukas Gudijos lietuvių mėnraštyje „Lietuvių godos“), tačiau ne vien menines.  

V.Ylevičiui nepaprastai rūpėjo sulenkintų Vilnijos krašto ir kitų lietuviškų mokyklų moksleivių suvokimas apie savo gimtinę. Fotomenininkas 2005 m., 2010–2014 m. parengė ne vieną kilnojamąją parodą, pamoką-fotosesiją Vilniaus rajono mokyklose. 

Atgimimo metais V.Ylevičius įamžino Lietuvos kėlimosi iš sovietinės priespaudos žingsnius. Sunku įvardyti minėjimą ar mitingą, kuriame jis nedalyvavo. Siekdamas pagerbti Sausio 13-osios aukas, parengė plakatų rinkinį „Nusilenkime Sausio dienų didvyriams“ (1992 m., 36 nuotr.), nuolat rengdavo parodas Vilniaus pedagoginiame universitete. Visuomet stengėsi, kad žmonės nepamirštų savo valstybės istorijos, savo didvyrių. 

Ilgus metus bičiuliavosi su Česlovu Kudaba, Justinu Marcinkevičiumi, Juozu Dingeliu ir kitais mokslininkais bei menininkais, puoselėjančiais Lietuvos kultūrą. Rengdavo jiems parodas, leisdavo leidinius. Pagerbdavo ir poetus – jų eilėmis iliustruodavo savo nuotraukas fotografijų albumuose. 

Fotografas dalyvavo tarptautinėse ir nacionalinėse parodose, kuriose ne kartą buvo apdovanotas. 2000 m. LR prezidentas Valdas Adamkus pagerbė jį padėkos raštu, tais pačiais metais jam paskirta LR aplinkos ministerijos premija „Menininkai už gražią, sveiką gamtą ir saugią aplinką“, suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 2007 m. suteiktas Lietuvai pagražinti draugijos garbės nario vardas. 2008 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. 

V.Ylevičius buvo vienas pirmųjų pokario fotografų, aktyviausių Lietuvai pagražinti draugijos valdybos, Geografų draugijos, Vilniaus miesto Vytautų klubo (taip pat vienas iš įkūrėjų, 1991 m.) narys ir metraštininkas bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos atkūrimo tarybos ir atkūrimo šalpos fondo narys. 

Tačiau pabrėžtina tai, kad V.Ylevičius buvo ne tik savo darbovietės ar draugijų metraštininkas. Jis buvo visos Lietuvos kasdienybės, svarbiausių įvykių, galiausiai, įstabios ir išskirtinės mūsų šalies gamtos metraštininkas. 

Mirė 2020 m. lapkričio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje. 

Publikacija parengta pagal Marijos Ežerskytės sudarytą virtualią parodą iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo dokumentų 

Nuotraukos Vytautas Ylevičius

Tekstas Marija Ežerskytė

Įgyvendimimas Lina Zaveckytė ir Gediminas Kajėnas